Dvidešimt devintas

Atsivėrusios lifto durys įleidžia į vidų. Nužvelgiu sienas, nudažytas bjauria chaki spalva. Nepamenu, kokios buvo anksčiau, gal geltonos. Paspaudžiu mygtuką. Ankšta kabina vibruodama pajuda aukštyn. Prieš akis skaičių virtinė ritmingai ima skaičiuoti nuo vieno. Liftas sustoja, užsidega skaičius 11. Durys sukriokia ir trūkčiodamos nenoriai išleidžia.

Nusišluostau nuo kaktos prakaitą, įkyriai srūvantį į akis. Sustoju priešais savo buto duris. Perskaitau lipnia juosta priklijuotą lapelį: „Išeidama užrakink duris“ ir du kartus pasukusi raktą spynoje įeinu į vidų.

Prie lentynos, nukrautos įvairiausiais niekučiais, tuščiomis degtukų dėžutėmis, vaistų buteliukais, iškrapštau iš išsipūtusių kišenių tai, kas susikaupė per dieną. Troleibuso bilietai, saldainių popieriukai vos telpa. Neradę sau vietos neklusnūs centai pabyra ant grindų, ritinėjasi tikrindami grindų nuožulnumą, sukasi ratu. Atradę jiems tinkamą pusę prilimpa prie lentų. Kada nors suskaičiuosiu, kiek centų nukrinta reversu ir kiek aversu, aštriu peiliuku nukrapštysiu, kad surinkčiau dešimt litų.

Nusispiriu nuo kojų batus. Iš rankinės ištraukiu puodelį su pridžiūvusiais kavos tirščiais ir įėjusi į virtuvę pastatau ant stalo šalia kitų surūšiuotų pagal dydį. Visi puodeliai parnešti iš skirtingų kavinių, kai kurie su užrašais, bet nė vienas neturi antrininko. Reikia juos išplauti.

Monotonišką vandens tekėjimą iš čiaupo nustelbia durų skambutis. Tingiai prieinu prie durų.

– Nieko nepirksiu, – sakau įprastą frazę.

– Aš dvidešimt devintas, atėjau suplauti indų.

– Dvidešimt devintas?

– Tai reitingo numeris.

– O kas pirmas?

– Pirmas nevaikšto po namus.

– Nuostabu, – suinkščiu sau po nosim.

– Atrakink duris, – nerimsta už durų.

Įsitempusi kaklo arterija pulsuoja, tvinksi besiveržiančiu pykčiu, priverčia atsitūpti. Pro durų apačią įšliaužia stačiakampė popieriaus kortelė. Atsargiai paimu ir suspaudžiu tarp delnų. Vizitinė kortelė, tokia kaip ir visos, storas slidus popierius su aiškiai matomom juodom raidėm.

– Tu manim netiki, – nesuprantu, ar jis teigia, ar klausia.

– Pirmos kategorijos šventasis, – perskaitau garsiai.

– Tai aš, – džiaugsmingai sukrykščia už durų.

– Dabar šventieji plauna indus, ne puodus žiedžia, – atsistoju ir atidarau duris.

Vyras stovi vos palinkęs į priekį. Pilkšvas, suglamžytas švarkas kruopščiai užsagstytas, pakelta baltų marškinių apykaklė slepia kaklą. Jis kresteli galvą, ranka nuo kaktos nubraukia šviesią plaukų sruogą. Primerktos akys įrėmintos raukšlių rezginio, sustingusios vos pravertos bespalvės lūpos man kažkur jau matytos. Jis ištiesia ranką, tarsi norėdamas pasisveikinti, bet aš atsitraukiu, negrabiu rankos mostu parodau, kur eiti.

Įslinkęs pro tarpą tarp manęs ir durų, vyras vilkdamas kojas eina koridoriumi, vis bando paspirti gulinčius centus. Seku iš paskos, žvilgsniu išmatuoju tiesią pečių liniją, ilgus plaukus, išsitaršiusius ant švarko apykaklės. Įėjęs į virtuvę, jis sustoja priešais stalą, nukrautą puodeliais, skėsteli rankomis, pliaukšteli sau per šlaunis. Nieko nelaukdamas po du, po tris puodelius ima už ąselių ir stato į kriauklę. Kai stalas lieka tuščias, skubiai nuvalo delnu, suabejojęs dar perbraukia rankove. Sustingsta palinkęs virš kriauklės.

– Tik šaltas, – burbteli sau po nosim.

Atsisėdu ant vienintelės taburetės, esančios virtuvėje, vaizdas vėl statiškas ir aiškus.

– Aš naktimis griežiu dantimis, – nenuleidžiu nuo jo nugaros akių.

– Žinau, – grįžteli į mane.

– Esu sutikusi daug žmonių, kurie viską žino, – susierzinu.

Ant stalo rikiuojasi apversti puodeliai. Pasilenkiu virš apskritų dugnelių. Reikia naujų formų ir įmantresnių ornamentų. Pastelinės spalvos tokios pat nuobodžios, kaip ir įskilimo gijos ant jų.

– Dramatiškos detalės maitina ir padeda pajusti gyvybę, – jo balsas prislopintas tekančio vandens.

– Neapmokėtos sąskaitos, pamestų raktų dublikatai, daiktai, neturintys paskirties, iškrinta iš konteksto, – padedu šalia puodelių vizitinę kortelę.

– Atėjau trumpam, bet, jei reikia, surinksiu centus, – jis nusiplauna rankas, užsukęs vandenį atsigręžia į mane.

– Ne šiandien, – keliuosi nuo taburetės.

Tyloje prieinam prie durų. Šventasis nerangiai išslenka į laiptinę.

– Iki greito, – jis pasileidžia laiptais žemyn.

Garsiai trinkteliu durimis. Išsigandusi prilimpu prie durų akutės. Priešais juodas lifto durų stačiakampis, įrėmintas baltu apvadu. Mintyse apvedu stačiakampį pirštu, šviesus rėmas ir juoda giluma, statiškas nekintantis vaizdas, tik nuo manęs priklauso, ar jame gali išryškėti koks nors siužetinis piešinys.

Jau laikas. Užveriu paskui save duris. „Išeidama užrakink duris“, – perskaitau priklijuotame lapelyje. Pasuku raktą du kartus, palaikau delne ir paslepiu po kilimėliu.

Atmintinai išmokti veiksmai kartojasi su pavydėtinu tikslumu: paspaudžiu iškvietimo mygtuką, kantriai laukiu lifto, durys atsidaro, įeinu. Prieš akis mirksinčių skaičių virtinė juda atbuline tvarka.

Lifto durys atsidaro. Nesižvalgydama pasuku prie durų, pažymėtų pirmu numeriu. Įeinu į vidų.

– Pagaliau grįžai, – iš virtuvės atsklinda mano vyro balsas.

– Taip, šiandien užtrukau darbe, – sukišu batus ir megztinį į batų dėžę.

Sustoju tarpduryje. Žvilgsniu užkliūvu už paveikslo, gulinčio ant stalo. Gilūs bronziniai rėmai, rantyti tarsi laiptai, išryškina juodą plokštumą, gelsvų vytelių krepšelį su atlauštos duonos pusele.

– Pavargai? – vyras pakelia akis į mane.

– Keista buvo diena, atėjo nepažįstamas žmogus, nekviestas atsisėdo prie stalo, nuleidęs galvą vis kalbėjo apie klaidžiojimą gatvėmis su irklu ant peties, apie tai, kad jis kadais turėjo langą, skirtą dviem.

– Graži pradžia, – priėjęs prie lango praskleidžia užuolaidą.

– Apie sutemas ir miglas murmėjo, sakė, kad per jas nematė kelio, kol iš burnos iškrito duonos kąsnis.

– Gyvenančiam pirmame aukšte nuolat pritrūksta vientiso siužeto, – balsas atsimuša į lango stiklą.

Atbula traukiuosi prie buto durų.

– Pasitrauk nuo durų, – pasiveja jo ištarti žodžiai, kai tiesiu ranką link rankenos. – Šiandien tavo eilė plauti indus.