Chaotiškas argumentas už griuvėsius, kalbinę ir urbanistinę nešvarą
Klee paveiksle „Angelus Novus“ vaizduojamas angelas, atrodantis taip, lyg tuoj turėtų pajudėti nuo kažko, apie ką įtemptai mąsto. Jo akys spokso, burna praverta, sparnai išskleisti. Taip atrodo istorijos angelas. Jo veidas atsuktas į praeitį. Kur mes matome įvykių grandinę, jis – vieną katastrofą, nuolat metančią naujus griuvėsius jam prie kojų. Angelas norėtų likti, pažadinti mirusiuosius, vėl sudėti į visumą tai, kas buvo sudaužyta. Bet iš Rojaus pučia stiprus vėjas; jis taip įsisuko į angelo sparnus, kad angelas nebegali jų suskleisti. Vėjas, nepaisydamas priešinimosi, stumia angelą į ateitį, į kurią pastarasis atsukęs nugarą, kol nuolaužų krūva priešais jį auga dangaus link. Šis vėjas yra tai, ką vadiname progresu.
Walter Benjamin,
„Tezės apie istorijos filosofiją“, IX tezė
Tai buvo vasaris, buvau pakeliui į Balkanus, o Budapešto geležinkelio stotis neturi normalaus stogo, tik prabangų laukiamąjį pirmosios klasės keleiviams, kitiems – balandžiai, šaltis, mokami tualetai ir nemaloniai atrodantys policininkai. Nenorėjau leisti forintų dar vienoje kavinėje per brangios kavos puodeliui, tuo labiau žinodamas, kad ji netaps meilės vieta, tik dar vienu nuobodžiai praeinančiu išvargusiu mirksniu. Vienintelė vieta, kurioje – žinojau – rasiu šilumą, internetą, laisvą suoliuką, nemokamą tualetą ir (sic!) būsiu menkiausiai tiesiogiai įpareigotas ką nors pirkti, pasirodė šalia stoties esantis dar vienas – jie visi kaip vienas – prekybos centras.
„Jei būčiau poetas, ateičiau čia rašyti“, – puikiame Patricko Keillerio dokumentiniame filme „Londonas“ prisipažįsta Robinsonas, pusantro šimto metų vėluojantis ir ne į tą miestą pataikęs bodleriškas flâneur. Flâneur (vaikščiotojas, valkata, miesto klajoklis) yra istorijos angelo vietininkas žemėje, negailestingai stumiamas progreso vėjo, jis bando kabintis už minios savo vėžliškais sparnais, nekenčia fabriko ritmo – kūjo ir priekalo, staklių, švilpiančio kamino – net labiau nei fabriko greičio. Gimęs Paryžiaus arkadose, dengtuose pasažuose, prekybos centrų proseneliuose, mieste ar minioje jis jaučiasi vienu metu ir namie, ir lauke, dalimi ir visuma: „Taip pat namie, kaip buržua tarp savo keturių sienų.“
Permąstydami Baudrillard’ą, tą, anot vieno pažįstamo, aukščiausio laipsnio filosofinę bletstvą, per Benjaminą (o Benjaminą – per Baudelaire’ą) galime pagaliau nustoti piktintis prekybos centrų aplinka taip, neva vis dar būtų kažkas „natūralaus“. Taip tik tampame aukščiausio lygio vartotojais – autentikos medžiotojais, kurie ją pagavę tuoj pat išsiurbs kaip naftą. Be abejo, šiuolaikinis flâneur, kurio miestas, nepatvirtintais duomenimis, išsiplėtė į Kaukazą, Pietų Ameriką ir Pietryčių Aziją, couchsurfing tinklus ir socialinius centrus, eis į prekybos centrą, koks dar gali būti klausimas! Vietą, kurioje amžinai pavasaris, trykšta fontanai, vaikšto gražūs – išgražėję – žmonės ir blizga spalvotos iškabos, čia šiuolaikinis flâneur niekuomet nebus tas Benjamino aprašytas niekingas Dummkopf, kuriam galėtų būti nuobodu minioje.
Ir vis dėlto istorijos angelas yra kur kas liūdnesnis prekybos centre nei bet kur kitur, nes tam tikra prasme prekybos centras yra neregėto masto katastrofos griuvėsiai. Patirtis, tai jau turėjo senokai įsisąmoninti visi, su kuriais vis dar turėtų būti bent menkiausia priežastis kalbėtis, nėra apvaizdos dovana, o nuolatos aktyviai kuriama, išgyvenimams ir atsiminimams pereinant per tradiciją, apsigyvenusią (atleiskime senukui Freudui jo kaltes, bent šią akimirką, ir pacituokime jį dar kartą paskutinį kartą) sąmonėje, kurios pirminė paskirtis – ne produkuoti stimulus, o atvirkščiai – saugoti nuo jų, sumažinti jų šoką. Kaip veikia ši schema, puikiai gali nujausti intuicija apdovanotas psichodelinių narkotikų mėgėjas, tiksliau – puikiai suprasti, kaip smagu ir baisu būna, kai ji ima strigti, išakėja, praleisdama pro kempinės skyles kur kas grynesnius išgyvenimus, nei tikėtasi. Prekybos centras yra ne tiek patirties kapinės, kiek jos griuvėsiai, ne bet kokie, o pakišti po stiklu „istorinio paveldo išsaugojimo“ tikslais, it nuosavo klono šermenys. Atminties apie tradicinius, autentiškus miestų centrus liekanos verčia norėti „vėl sudėti viską į visumą“, bet progreso dangūs niekuomet to neleis. Čia, kur esi, prieš kelerius metus nieko nebuvo, visos legendos jau buvo išpublikuotos interneto portaluose, o po kelerių metų čia, kur esi, jau gali nieko nebebūti. Užrašas „Anno“ šiuolaikinių korporacijų ir net universitetų logotipuose yra didžioji melagystė: kokia dar patirtis, kokia dar sąmonė, tik grynasis išgyvenimas, grynasis šokas, nuo kurio saugo jau nebe tradicija, o batų parduotuvės plakatas su penkis kartus didesniais nei realybėje itin seksualiais – erosas numirė, pasipiskim ant jo pelenų – žmonėmis.
Aižėjanti tradicija turi pamesti ne tik patirtį produkuojančios urbanistikos, bet ir autentiškos kalbos skydą. Draugas sako: disleksija yra naujoji visa apimanti neurozė. Viešos ir visiškai šaltos šios šizofrenijos vietos: prisėdu Varšuvos metro stotyje, užsimerkiu, batų taukšėjimas ir balsų nuotrupos susilieja į vientisą tatėjimą, išsisklaidantį ir susiburiantį tarsi bičių spiečius, judantį konvejerio principu – visuomet į priekį, bet visuomet vienoje vietoje, ir visuomet atgal, it įrankis, kuris iš tikrųjų yra (ir vėl tas angelas, ir vėl tuščias gręžiojimasis į praeitį, negalėjimas apsispręsti). Protingi, emancipuojantys, per kontekstus šokinėjantys žodžiai – troškimas, galia, spektaklis, susvetimėjimas, interpeliacija, policininkas – yra tokie patys kalbos trūkumai kaip ir nuobodūs kalbelės (small talk) pasikartojimai, aukščiausio lygio disleksijos apraiška. Imame tylėti, mikčioti, užsikirsti, kartotis, galiausiai pradedame kalbėti citatomis. Nežinau, ar esame dėl to kalti. He stutters and staggers, he staggers and stutters (jis mikčioja ir svyruoja, jis svyruoja ir mikčioja) – jei nuolatos nejaustumėme gausybės nelygumų po savo kojomis, lygiau funkcionuotų ir liežuvis.
Benjaminas sako: prie miesto minios gimimo ir flâneur, smulkiaburžuazinio paryžietiško klajoklio, besidžiaugiančio pūvančiomis prekėmis, eros – vis dar mūsų eros – prisidėjo ir viešojo transporto vystymasis. Miestiečiai pirmą kartą su siaubu pastebėjo, kad gali pusvalandį, valandą ar dvi sėdėti ar stovėti prieš kitą žmogų ir neturėti ar nenorėti jam nieko pasakyti. Viešasis transportas vis dar čia: kai įsėdu į autobusą iš Šilainių, į tiesioginį rajono tęsinį, esu ne tik apžiūrimas tų kitų, kuriems nieko nenoriu pasakyti (o jie man, tai irgi puikiai suprantu), bet ir asmenų bei turto apsaugos sumetimais stebimas vaizdo kamerų. Autobusas yra viena tų kalbos užsikirtimo vietų, kur, jei manęs ko paklaustų, atsibusčiau lyg iš visuotinio vienas kito stebėjimo transo ir atsakyčiau pritilusiu, mutuojančiu balsu, kad bilietą turiu, ne, kitoj nelipsiu. Nutilusiu ir susilpnėjusiu, lyg ne iš mano plaučių, o iš šono, nuo tuščios kėdės ataidinčiu balsu, kuriam atsiimti turiu ištiesti ranką.
Deleuze & Guattari: „Bankininko, generolo, industrialisto, aukšto lygio vadybininko arba ministro kalba yra visiškai šizofreniška, bet funkcionuoja tik statistiškai, pamaloninančios ryšių aksiomatizacijos, kuri įdarbina kalbą kapitalistinei tvarkai, ribose.“ Ne tik bankininko ir ministro – gal dėl išsiplėtusių šizofreniško kalbėjimo ribų nuo „Antiedipo“ laikų šizofreniškas kalbėjimas apsėdo ir estetiškai nesusipratusius, nepanašius į mane, nesuprantančius, kad nenori ir negali niekam nieko pasakyti. Išgėręs tiek, kad nebejaustų nelygumų po kojomis, į autobusą įlipa tikrosios kalbos katalizatorius. Mano balsas, kurio niekam vis tiek neprireiks, kol neįlips kontrolė, yra iškilmingai įteikiamas ką tik įlipusiam ir jis sako vairuotojui, greitai ir nemikčiodamas, lyg norėtų atsikratyti kalbos, lyg ji kažkur degtų, todėl turėtų išsiversti garais: patikėk, Dariuk, aš pakeliu rankas, pasiduodu, netrukdau tau dirbti, einu atsisėsiu, o kodėl man vis norisi kovoti, Dariukai, ar tu supranti mane, kodėl man gera bendrauti su tavimi, o kiti, tegul eina jie nachui, kodėl man vis norisi duoti dūdon. Atsako vairuotojas Dariukas: nematau, ko čia šakotis, o aš, pareiškia anas, matau, na ir kiek galima, Dariukai, Dariukai. Aiškiai ir paslaptingai pasakoja Dariukui apie savo skriaudėjus, o išlipdamas Vilijampolėje sukelia mažytę grandininę reakciją. Moteris su berete ima tyliai kvatoti, o žilagalvis priešais sako: pamylėk mane arba išeik iš darbo, pamylėk mane arba išeik iš darbo, che che, jis nenustoja kartoti, ji – juoktis, iki pat Laisvės, o kai išlipa, ji įsikabina jam į parankę ir jie linksmai nužygiuoja kartu.
Galynėdamasis su laiku, Proustas negalėjo užmigti, todėl dabar taip lengvai užmigti beskaitydami Proustą galime mes. Kalbos ir urbanistikos griuvėsiai, mūsų vieninteliai ištekliai, sustabdytos tėkmės ženklai, galėtų būti pagrindu tam, ką Milleris vadino „rašymu galvoje“, o reiktų vadinti „rašymu gatvėje“. „Rašymu gatvėje“, nes dažnai aplanko besivalkiojant, ima fosforescuoti ir atrodo einantis priešais tave, lyg turėtum jį – kaip tą nelemtą balsą – pasivyti ir patraukti savęs link staigiu rankos judesiu. Toks rašymas irgi neužsikerta, nes nieko nereikalauja ir leidžia sau kartotis, natūraliai užstrigti, susimąstyti – disleksija negali aplankyti tų, kuriems nebūtina nieko įrodyti. Minėtasis viešojo transporto herojus nėra išlaisvintas, net jei pats taip aktyviai ginasi nuo redukcijos, jo vieno jėgų niekuomet nepakaks šiam tikslui pasiekti – ne tik jo vieno, bet jo ir Dariuko kartu sudėjus… Kad išsilaisvintų, toks miesto klajoklis, Šilainių–Vilijampolės flâneur turi būti šizofreniškas. Kad nebūtų paverčiamas statistika, kiekiu, mainais, nebūtų įtraukiamas į alkoholikų aksiomą – į kurią visuomet numojama ranka ir racionalizuojama, – mūsų girtuokliui reikalinga nenuspėjamumo atrama, stumianti jo klaidžiojimus į užribį ir įgalinanti jį pasigerti nuo vandens.
Kitaip atsiranda klajoklių, kurie nejuda iš vietos, nes yra pernelyg gabūs dalykams, kurių nedaro; ir visiškai negabių pragmatinių klajoklių, grynųjų prekybos centro subjektų, kuriuos galima apibūdinti: „Nemoka nei klajoti, nei rašyti.“ Tai, kad kalba mus vis dažniau apleidžia, o panika ir nerimas, baimė ir drebėjimas tampa masiniu reikalu, gali rodyti, kad esame įstrigę viduryje: iš gebančių klajoti ir gebančių rašyti esame vidutiniški viename ir kitame. Vos tik yra apibūdinami aukščiu ir ilgiu, mus apleidžia tiek kalba, tiek urbanistinis klajojimas. Benjaminas cituoja Baudelaire’ą: „Kad ir koks gražus būtų namas, prieš visa tai – kol nebuvo vertinamas pagal grožį – jis buvo tiek ir tiek metrų aukščio ir ilgio… taip ir literatūros architektas, kurio nuogam vardui dar nėra pažadėta sėkmė, turi už bet kokią kainą tai parduoti.“ Šnekėti neužsikirsdami gali tik kalbos architektai, perdengiantys jos tėkmę statistika, kiekiu, mainais, bet tai toli gražu nereiškia, kad mums reikia jais tapti.
Kad vėl galėtume kalbėti ir rašyti, turime vėl klajoti, o kad galėtume vėl klajoti, mums reikia naujų miestų, naujų vietų klaidžioti, iš dalies kuriamų iš paniekos ir nepatogumo, iš tų pačių kalbos ir urbanistikos griuvėsių. Tai nėra radikalaus perstatymo planas, kuriam būtina griauti, užtenka įsisavinti tai, kas jau pastatyta, ir suteikti tam dvasią, grąžinti miestui skvotą, o pisimuisi – erosą. Geriausia analogija: įstabu, kaip dažnai šventos tampa (visuomet jau pastatytose ir net sustabarėjusiose, bene menkiausiai nuoširdžiose, tarnaujančiose susluoksniuotam troškimui, neintuityviose) seksualinėse situacijose ištartos frazės – „trenk man“, „man nutirpo rankos“, „palauk, palauk kelias sekundes“ – ir net atskiri garsai, vaizdinės ar emocinės atminties (nesavanoriškos atminties) blyksniai. Bet kuri tiek radikali, kad save nugalinti transgresija, gebėjimas paprašyti ir surizikuoti „aukščiu ir ilgiu“ gali pretenduoti į naujas statybos ir planavimo formas. Didžiulė rizika, apie kurią norėdami pamiršti vartojame alkoholį (labiau pažengę, kaip minėta, pasigeria vandeniu arba yra iš anksto atitinkamai traumuoti), yra ypač svarbi. Su tam tikromis kitokį pasaulį perkuriančiomis transgresijomis gali tapti nebeįmanoma gyventi – bet juk gali būti, kad gyventi negalime jau senokai.
Toks ir yra argumentas už kalbinę ir urbanistinę nešvarą, jis labai paprastas ir pretenzingas: prieš jus nespėti nusausinti pakilimo takai, susivienijusių superkalnakasių draugijos ir Minsko biotechnologijos instituto bufetininkės, tai jums po oda krebžda sarajevai, teka savos ir muedzinai šaukia rytmečio sankaupai; dar dainuoja užsikirtusiais balsais, visuomet už jūsų, visuomet tik už jūsų nespėję kūno įgyti, prie išvados prieiti, širdies draugo surasti, šuns įsigyti, vaiko nuprausti, nespėję sužinoti nežinojimai, ir taip be galo be krašto vyniojasi persiški kilimai – jie neturi pradžios, o svarbiausia, niekuomet, niekuomet nebaigia, visuomet yra tik viduriuose. Išėję į tuos laukus, kuriuose pati steigiasi metafizika, dygsta kaip visiems prieinamos laukinės bulvės, tiesiai iš lupenos, steigiasi vien todėl, kad negali nesisteigti, – tų stepių viduriuose kaip Teslos spiralėje šokinėja žiežirbos. Gali būti, kad tos žiežirbos yra priežastis niekam nieko nesakyti ir nepasiduoti, net kai būtent dėl jų, išdykėlių, ima ir užsikerta – nors ir esame linkę klaidingai manyti, kad neturėtų užsikirsti, – kalba.
