Apreiškimas
Savo uošvienę vadinau Ypata. Į akis, žinoma, kreipdavausi į ją vardu – Jūs, Galina, bet mobiliajame telefone buvau priskyręs ją prie YPATŲ grupės ir specialiai jai parinkau skambučio melodiją, kad žinočiau, kada nereikia atsiliepti. Ta moteris tikrai buvo ypatinga. Iki pensijos ji visą gyvenimą praleido vieno paukštyno firminėje parduotuvėje sverdama vištų šlauneles. Išėjusi į pensiją, ji ėmė kasdien bažnyčioje svarstyti rožančių. Mano diena prasidėdavo nuo kavos ir cigaretės, jos diena prasidėdavo nuo votyvos ir sumos. Savo paūdres ji visuomet, net vasarą, įsupdavo į kokius nors storus skarmalus; o supti buvo ką. Jei ji būtų gimusi cukinija, jai sufasuoti būtų prireikę pusės ritinėlio agroplėvelės. Ant galvos ji ryšėdavo skarelę, tik ne taip kaip kitos bobutės, o kaip piratas, ant kaktos. Ypata gyveno pas mus, kaime, daržinėje. Ten buvo kambarys, perdarytas iš karvidės, jame vasaromis būdavo galima gyventi. Blogai tik tiek, kad kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tame kambaryje vaidendavosi karvė, kuri pasikorė karvidėje ant grandinės: neišlaikė įtampos, greito melžimo ritmo. Penktadieniais jos šmėkla mūkdavo ir žiūrėdavo savo protingomis akimis, ir jei ten miegodavai, žiūrėdamas į tas akis, pasijusdavai labai kvailas. Ypata nebijojo karvės vaiduoklio ir vasaromis gyvendavo karvidėje. Manau, kad tai ji ir mūkdavo.
Mūsų santykiams apibūdinti geriausiai tiko frazė iš filmo „Suspaustas oras II: pasipriešinimas“, kurią ištaria pagrindinis herojus, kosminio laivo kapsulėje uždarytas su ateiviu: Aš nepatinku tau, tu nepatinki man. Bet, velniai griebtų, mums teks kartu praleisti šiek tiek laiko.
Su Ypata mums tekdavo praleisti tris vasaros mėnesius. Kasmet.
Vieną vasaros rytą prisidegiau cigaretę. Rytinės cigaretės dūmai kaip visada pakuteno išeinamąją angą, todėl nuėjau į lauko tualetą ir pakakojau. Išsituštinęs pasijutau laisvas, lengvas, beveik laimingas. Rūkiau toliau, ramiai slinkau link namų ir pro smilkstančius dūmus žiūrėjau, kaip ant televizijos antenos tūpia varnos. Rudenėjančios vasaros ryto šiluma glostė mano plikę.
Taip man rūkant, atsilapojo daržinės durys. Iš karvidės pasigirdo Marijos radijo giesmės. Mano akyse patekėjo Ypata. Pabudusi iš gražaus sapno, ji ėjo pasiusioti į ką tik mano prišiktą lauko tualetą, bet iš visos povyzos atrodė, kad išstraksėjo rinkti žibuoklių. Jos akys buvo sutrikusios, naivios, užsimiegojusios. Ant galvos jai styrojo glorija: žili, ryškiai raudonai dažyti kuokštai, vienas į viršų, du į šonus – trys nuo galvos dėžės atsilupę plintusai. Atrodė, kad ji eina Pirmosios Komunijos, bet pagal amžių jai jau laikas į paskutinį patepimą protezų klijais. O jos protezai vis dar stiklinėje, nes jų nėra burnoje. Kažkada gėriau iš tos stiklinės, o ji kažkodėl kvepėjo – smirdėjo terpentinu ir aš galvojau, kad jos protezai buvo tik nutapyti aliejiniais dažais, ir, kaip tapė Magritas, ceci n’est pas une prothèse: čia nėra jokių protezų. Kaip gerai, kad šįryt ir aš spėjau jai prikvėpinti, nors ir ne stiklinėje, tai bent jau tualete.
Anksčiau nebuvau matęs jos vilkinčios tokiais plonais, permatomais, nėriniuotais arkangelų įklotais. Jos inertiškas, mieguistas kūnas buvo įsuktas į klostėtą rūbą. Tas rūbas buvo kažkuo panašus į nuometą, dienines užuolaidas arba plevėsuojančią albą kutuotais galais. Kutai tilindžiavo. Apačioje ji nesegėjo liemenuko, ir po lengvu drabužiu bolavo visa jos neto masė.
Ji žengė iš daržinės dar neatsipeikėjusi, bet visa esybe atsiduodanti vėlyvos vasaros saulei: pirmos, lyg nekamuotų reumatas, kaip ant puantų tipeno kojos, tada, gerokai atsilikęs, stotas ir galiausiai šukuosena. Ypata neturėjo kepurės, bet saulė ir fone krentantys obuoliai, kaip Magrito tapyti skrybėlėti vyrai, pasipylė lietumi aplink ją, auksaspalviai, žali, geltoni, žaliai geltoni, balkšvi, neprinokę, rūgštūs, ir iš jos dažytų plaukų sukūrė kažką panašaus į nimbą.
Pasijutau kaip darbų mokytojas, suklupęs priešais įjungtą tekėlą. Kai Ypata lyg grakšti tanketė artėjo prie manęs euforiškai užpiltomis akimis, nieko nematydama, nors mūsų judėjimo vektoriai skyrėsi, turėjau sunerimti ir padaryti finišuojančio sprinterio judesį. Aš, trapus sutvėrimas, na ir ji, taip pat trapus, bet kitaip, savaip trapus, kaip stambi lašelinė su kojomis.
Jei būčiau pasipainiojęs lašelinei po kojomis, mane, be jokios abejonės, būtų sutrypusi. Bet ji pastebėjo mane. Ji sustojo, akys aptemo, lūpų kampučiai nusileido žemyn, sušaudė akimis į kairę ir dešinę, ieškodama, spėju, milžiniško figos lapo, kuriuo galėtų prisidengti savo rytinį nuogumą, savo sielos genitalijas. Ji nebuvo nuoga, bet tokia kaip ant delno: tokia kaip debesėlis aukštikalnėse. Neradusi figos lapo, ji desperatiškai, lyg Jobas iš pelenų krūvos metė man klausimą:
– O ką tu čia darai?
Puikus klausimas. Taip pat sėkmingai ji galėjo paklausti: ar tikrai tris ketvirčius Žemės sudaro vanduo? Ji klausė, norėdama paslėpti sutrikimą kaip pagadintą orą, ir mes abu tai žinojome, kaip ir žinome, kad pagadinto oro nepaslėpsi jokiais klausimais: pagadintas oras net tardymo izoliatoriuje yra pagadintas oras. Ypatos plaukų nimbas nusileido, ji apniuko, lyg išvaryta iš rojaus. Per naktinius marškinius pastebėjau, kaip sustandėjo jos krūtų speneliai. Nelaukdamas, kol ji atsipeikės, nieko nesakęs, nuėjau. Eidamas pamečiau šlepetę. Cigaretė iškrito man iš burnos ir nusirito ant asfalto kaip iš automobilio iššokęs Džeimsas Dinas.
Vėliau toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia.
