Apie dailę ir dailininkus „Pro A. A. prizmę“

Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V.: Modernaus meno centras, 2013. 336 p.

Perskaitęs Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Pro A. A. prizmę“ supratau, kad apie ją ką nors parašyti galiu ne kitaip, o tik žvelgdamas pro savo, tai yra „pro B. K. prizmę“.

Knyga teikia skaitytojui unikalią progą susipažinti, o kai kam ir vaizdžiai prisiminti gyvenimą Vilniaus dailininkų pasaulyje tada, kai visi buvome bent trisdešimčia metų jaunesni, linksmesni ir gražesni. Todėl, matyt, ir knyga yra jaunatviška tiek savo dialogiška forma, tiek gera nuotaika, kurią palaiko ne tik pagrindinis pasakotojas Alfonsas Andriuškevičius (toliau daug kur – A. A.), bet ir pokalbio dalyvė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kurios klausimai, platūs ir išradingi, neleidžia A. A. praleisti nė vieno reikšmingesnio gyvenimo aspekto.

Pradžioje A. A. pasakoja apie savo kelią į dailę, drauge ir į save patį bei savo gyvenimo būdą, kuris skaidėsi į kelis vaidmenis – dailės žinovo ir kritiko, dėstytojo, katedros vedėjo, vakarėlių dalyvio bei rengėjo, bičiulio, reikia manyti, dar ir kitokius.

Verčiant puslapį po puslapio prieš skaitytoją skleidžiasi ištisa Vilniaus tuometinio dailininkų pasaulio panorama su dirbtuvėmis, parodomis, seminarais, pokalbiais, išgėrimais ir visu tuo, kas sudaro kasdienybės pilkumą ir žavumą. Tik retkarčiais skaitytojas gali suprasti, kad kalbama daugiausia apie tai, kas vyko nelaisvės metais, kai virš kultūros tvyrojo ideologinis slogutis ir kai kas daugiau, kad meno kūrėjams buvo sunku išvengti dvejinimosi – būti konformistu ir nonkonformistu, vienaip galvoti, kitaip kalbėti ir pan.

Nepaisant to, dailės pasaulis buvo kūrybingas ir įvairiaspalvis, ribojimai ir varžymai nesustabdė, nors gal ir pristabdė vieno kito talento augimą. Šia proga prisimenu prieš keliolika metų Alfonso pasakytą maždaug tokią mintį – laisvės sąlygomis dailininkai būtų kūrę, be abejonės, kitokį meną, tik vargu ar jis būtų buvęs aukštesnės meninės vertės.

Kultūrinį gyvenimą sovietmečiu iškalbingai charakterizuoja informacinė blokada, dabar atrodanti kaip egzotika, ir išradingos pastangos ją pralaužti. Net graudulys dabar ima, skaitant, kad tų pastangų rezultatas kartais galėjo būti tik blankokos garsių dailininkų paveikslų reprodukcijos ir sunkiai įskaitomi, dažniausiai pogrindyje padauginti tekstai. Bet keitėsi laikai ir papročiai, „brandų“ socializmą keitė socializmas „su žmogišku veidu“, o iš pastarojo šokome tiesiai į postmoderniąją atvirybę, kuri suteikė Alfonsui Andriuškevičiui, kaip ir visiems to pageidaujantiems, galimybių pabuvoti garsiuose pasaulio muziejuose, kiek nori žiūrėti į šedevrų originalus, o dabar nuotaikingai pasakoti apie juos ir knygos skaitytojams.

Kitados ir mano daug kur ten būta, į paveikslus smalsiai spoksota, bet „pamatyta“ ir įžiūrėta daug mažiau, palyginti su tuo, ką juose matė A. A.

Knyga patraukia solidžiu turiniu ir gyvu, nuoširdžiu pokalbio stiliumi, atitinkančiu, sakyčiau, paties Alfonso Andriuškevičiaus bendravimo stilių. Šalia estetinio turinio kupinų epizodų kaip lygiaverčiai atsiranda ir vienas kitas pikantiškas gyvenimiškas nutikimas, parodantis, kad visa, kas žmogiška, turi vertę, nes gyvenimas taip pat yra menas, gal net pats tikrasis.

Skaityti knygą malonu ir dėl to, kad pasakotojas puikiai jaučia minties ir žodžio dermę, jis tikras pasakojimo meistras, kaip, beje, ir dera poetui ir eseistui. Tekste neradau tuščių frazių, viskas, apie ką pasakojama, yra konkretu, daiktiška, vaizdinga. Tokį įspūdį stiprina ir vos ne kiekviename puslapyje pateikiamos įvairaus turinio reprodukcijos, nuotraukos ir kitokio žanro „paveiksliukai“, darantys leidinį tapybišką. Pasakojimo daiktiškumas visai nereiškia, kad A. A. žiūrėtų į pasaulį kaip koks nepakeliantis akių, žemažiūris empirikas, jo pasakojimuose konkretybė yra sukontekstinta ir sukonceptualinta, o konceptualumas, kai yra pavykęs ir savo vietoje, dar kai ką ir prideda prie pasakojamo dalyko, pridengia jo „nuogą tiesą“ kaip figos lapelis.

Be to, konceptualumas, gimstantis Alfonso Andriuškevičiaus galvoje, turi ir gerą lašą valios, todėl pasakotojas kartais geba būti reiklus ir įsakmus, vertinti dailininkų darbus pagal griežtus kriterijus, bet gali, atėjus metui, ir sau pačiam tarti griežtą „gana“. Gali leisti sau elgtis nesivaržydamas, nes žino, kad sustos, priėjęs ribą. Kaip Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“ – „tame šėlsme yra metodas“.

Manau, kad ne vienas, įskaitant ir šio rašinio autorių, kam yra tekę bendrauti su Alfonsu prie buteliuko, galėtų paliudyti, kad jam nebuvo svetima ir abstinencijos dorybė, aiškiai rodanti, kad mūsų gerbiamas asmuo anuomet buvo, gal ir iki šiol yra linkęs ir į bohemišką laisvumą, ir į blaivią savidrausmę. Tai gana svarbu tokios profesijos atstovui, nes jo nuolatos tykoja bent du pavojai, du kraštutinumai – evoliucionuoti į sausą meno konceptualistą, kuriam ir kūrinio nelabai reikia, užtenka definicijų, arba leistis būti negrįžtamai įtrauktam į dionisišką meno stichiją. A. A. aplinkoje būta tiek vienų, tiek kitų.

Knyga yra puikiai parengta, aukštos tipografinės kokybės, informatyvi, kaip savotiška mini enciklopedija su paaiškinimais, angliška reziumė. Knygos turinį praplečia ir praturtina priedai, kuriuos sudaro tekstų apie dailę bibliografija (1974–2009), kai kurie straipsniai, recenzija apie autoriaus dailės kritiką.

Knygos skaitytojų eilėje pirmieji, manau, turėtų stovėti menotyrininkai, meno istorikai, nes iš jos, kaip iš jokio kito šaltinio, gali daug sužinoti apie aptariamo laikotarpio dailininkus, jų autoritetus ir menines preferencijas, jų kūrinių gyvavimą tuometinėje ir dabartinėje kultūrinėje erdvėje. Neturėtų per daug atsilikti ir dailės kritikai, ypač pradedantieji, kuriems dar reikia mokytis žodžiais kalbėti ir rašyti apie tai, kas byloja be žodžių, ugdyti savo gebėjimą bendrauti su kitokios pasaulio matymo dimensijos atstovais. Daug ką sau naudingo knygoje rastų ir dėstytojai, katedrų vedėjai, kuriems erudiciją tenka papildyti iškalbos ir didaktikos įgūdžiais, administratoriaus tikslumą derinti su diplomatiniu lankstumu.

Be to, knyga labai tinka ir prie kavos puodelio smalsiai pasiskaityti apie „menininkų gyvenimą“.

Taigi knyga gali būti skaitoma keliais rakursais, kaip ir Paulio Cézanne’o paveikslas „Vyras su pypke“ – žvelgiant „pro A. A. prizmę“, jis gali būti matomas kaip pilkšvai rudas, bet jame taip pat galima matyti ir daug kitų spalvų.