Žemelėj juodojoj

Socrates Adamsas gyvena Mančesteryje, dirba knygų pardavėju. Jo pirmąjį romaną Everything’s Fine 2012 m. išleido leidykla „Transmission Print“. Šis apsakymas pateko į geriausių 2012 m. britų apsakymų rinktinę.

Man penkeri su puse. Laikau žmonos ranką, jai gimdant mūsų sūnų. Mano žmona šešerių. Aš jos bernužėlis meilužėlis. Slaugė, kuriai aštuoneri, ją visaip ragina, kaip antai: „Nenustok stumti. Jau beveik.“ Nepaleidžiu žmonos rankos, nors ji įsikibusi manęs iš paskutiniųjų. Gimus sūnui, mano pirštai baltutėliai. Slaugė paguldo mažylį į žmonos glėbį, ir ši imasi jį maitinti krūtimi, automatiškai. Esu kupinas pasididžiavimo.

Pasijuntu esąs meilės trikampyje. Jis jungia mano žmoną, kūdikį, mane. Trikampis – lyg žalios šviesos pluoštas, sudarytas iš meilės.

Mano žmona maitina krūtimi ir verkia. Šeima, kurią sukūriau, yra pati nuostabiausia visoje šeimų istorijoje. Priešais mane nusidriekia būsimas mano sūnaus gyvenimas, ir aš esu neapsakomai laimingas.

Mano sūnui sukako dvi savaitės ir atėjo metas jam eiti į mokyklą. Jo pirmieji žodžiai buvo: „Pamaitink mane.“ Vos jam juos ištarus, mano žmona / jo motina puolė jį maitinti. Kiekvieną kartą bemaitindama ji taip susijaudina, kad apsiverkia. Ji nesiliauja verkusi ir praėjus valandai ar dviem po to. Paskiau ji vėl imasi jį maitinti.

Važiuodami mokyklon šnekučiuojamės su sūnumi. Pasakoju jam apie mokyklą kaip apie svarbią vietą. Mano sūnus tyliai sėdi ir mąsto apie didžiuosius gyvenimo klausimus. Mums atvykus prie mokyklos, direktorė pasitinka mano sūnų ir palydi jį į vidų. Nerimauju dėl jo, jis greičiausiai kentės mums išsiskyrus.

Kai sugrįžtu namo, žmona stovi įbedusi akis į virtuvės kampą ir verkia. Užlipu į antrą aukštą ir pradedu dirbti: pasiėmiau darbo į namus.

Mudu su žmona esame mano sūnaus pirmojo gimtadienio vakarėlyje. Susirinko jo draugai. Jis tuojau pjaustys tortą ir iššaus šampaną, kurį jie drauge gers, o vėliau išlėks į miestą. Stebiu savo žmoną, kuri stebeilijasi į tortą. Abu didžiuojamės mano sūnumi ir vienas kitu. Mąstau apie tai, kaip pasikeičiau po jo gimimo. Mąstau, kaip pasikeitė žmona. Manoji žmona – maža liesutė būtybė.

Ji susmunka ant grindų, be garso. Mano sūnus ir jo draugai linksminasi gerdami šampaną ir pjaustydami tortą. Atsigulu ant grindų greta žmonos ir imu jai tyliai šnibždėti, o berniukai mus trypia. Pažvelgiu į jos blyškų perkreiptą veidą. Paliečiu jį ranka ir šnibždu jai toliau.

Nuo vakarėlio praėję trys mėnesiai. Mes kapinėse, laidojame mano žmoną. Po jos mirties man buvo nelengva. Dabar esu priklausomas nuo savo sūnaus. Dažnai pažvelgęs į jį prisimenu jos senyvą veidą. Man šešeri metai ir devyni mėnesiai. Mano sūnui vieni ir trys mėnesiai. Mano žmona dabar būtų septynerių ir trijų mėnesių. Po laidotuvių prie manęs prieina mano sūnaus mergina ir sako, kad mano žmona nugyvenusi ilgą ir laimingą gyvenimą. Merginai – vieni ir aštuoni mėnesiai.

Galiu pasikliauti savo sūnumi. Jiedu paliko mane prie bažnyčios. Sėdžiu kapinėse ant suoliuko ir gniaužiu savo ranką iki pabalimo, taip prisimenu savo žmoną, gimdančią mano sūnų.

Gyvenu senelių namuose. Esu galutinai išprotėjęs: demencija. Nebesuvokiu žmonių jausmų / atsakomybių / šeimos sandaros. Sėdžiu supamajame krėsle ant vejos. Stebiu dešimtmetį – jis velkasi veja, kol krenta žemėn negyvas. Uždainuoju savo kasdienę dainelę: