Trumpoji proza

Deividas Hiumas

Hiumas, sakoma, buvęs ponas didžiai emocingas, nepastovaus, karšto būdo. Vieną dieną, būdavo, prisiskolina pinigų iškilmingai pasižadėjęs juos kuo skubiausiai grąžinti, kitą dieną jau – žiū – užmatęs buvusį prietelių, sparčiai nėšinasi į kitą gatvės pusę, suka akis neva į zyliojančius šunis, neva į savo pušnis. O jei kas nors tą jam prikiša, tai tik rausta, pučia žandus, krato rankas ir viską verčia kažkokiom „koreliacijom“. Sako: „Tamista, čia mano elgesys apskritai niekuo dėtas“ arba „Tatai aš tik vakar taip pajutau, o šiandien jau tas jausmas man, žinote, praėjo.“ Jei skolintojas visgi drįsdavo neatstoti, Hiumas, į tą nelaimėlį baisiai baltakiuodamas, imdavo reikalauti skolinimosi akto materialinių įrodymų, sakydavo: „Konkrečiai, prašom, materiališkai.“ O štai jei ir skolos raštelis atsirasdavo, tuomet jau Hiumas stačiai pasiusdavo bliauti: „Na ir ką, tamista?! Matau šioj skolų knygoj tik faktus, iš kurių neseka joks mano ypatos privalėjimas.“ Ir nueidavo įžūliai kvatodamas, kas keli žingsniai šokteldamas aukštyn ir sumušdamas kulnimis bei sumosuodamas languotu skepsiu.

Talis

Tiesą pasakius, Talis buvo šlykštus bambeklis. Būdavo, geria vodkę – vis raukosi ir spjaudosi: „Vanduo!“ Skaito išminčių veikalus, jau – žiū – ir košia paniekinamai: „Vandenėlis.“ Tarnaitė sriubos praverda – vėl vaiposi: „Vanduo.“ Nuo garbinimo net nusilpęs jaunuolis veblena: iš kur, išminčiaus žiniomis, žmonės kilę? Talis net nesiteikia į kvailą klausimą atsakyti! Tik ironiškai: „Iš vandens išlindo!“

Nereikėtų nutylėti, žinoma, ir kitos versijos. Pasitaiko atrasti liudijimų, esą Talis vietoj „vandens“ vartojęs mažiau švankų terminą „myžalas“. Manytina, kad tai jo mokiniai „myžalą“ išvertę į tyresnę substanciją. Atitinkamai yra rimto pagrindo spėti, kad kietosioms substancijoms apibūdinti Talis turėjo atsargoj kitą riebų žodį, kurio niekas nebeužrašė iš padorumo. Galbūt tik pastarosios filosofemos neišverčiamumas ir ją žyminčio žodžio šiurkštumas lėmė, kad šiai Talio filosofinės sistemos daliai sekėjų neatsirado. Taip Talio ontologija liko nykiai monistinė.

Kaip ten bebūtų, buvo tokių, kurie nei perkeltinių reikšmių, nei ironijos jo žodžiuose neįžvelgė: „Vanduo… vanduo – tai skamba nekvailai!“ Todėl ilgainiui atsirado tiek Talio mokinių, tiek vulgarių kopijuoklių, kurie vietoj vandens, nelabai originalūs būdami, būties pagrindu ėmė laikyti, tarkim, ugnį ar kitas nesąmones, pvz., blynus, degtinę ar dešrą.

Plotinas

Plotinas siekė nušvitimo, o kaip geriau pasieksi, jei ne pasilypėjęs ant kopėčių? Taip jis filosofuoti mėgo visų labiausiai. „Ten, – sakydavo, užvertęs kukulakes į dangų, – tokia gausa šviesties, degties ir vienio (suprask – šviesumos, deguonies ir vienumos)! O anava ten, – pridurdavo su kiek mažiau entuziazmo durdamas žvilgsnį žemyn, – pirkties, riekties ir kt. degties (pirkimo, raikytos duonos ir dešros bei degtinės)…“ Tad galima suprasti, kad apskritai Plotino viršaus / apačios dialektikoj laimėdavo viršūnės, o ne šaknelės, kad jis labiau mėgo dangaus skraiduolius nei žemės kirminus, o jau labiausiai nemėgo tai menininkų, kurie susispietę kopėčių papėdėje jį paparacindavo po toga. Plotinas kančiai išlaukdavo tikties momentą ir puldavo klykdamas ant pastarųjų – trupindamas jų kreideles, rydamas anglį, laužydamas kaltus, laižydamas popierių ir svaidydamas akmenis į taip nekenčiamus žemės kirminus. Galbūt todėl išlikusių vaizdinių liudijimų, kaip šis neoplatonikas atrodė, ir nėra. Tiesiog Plotinas nenorėjo, kad jį vertintų ir atsimintų už jo įspūdingą išvaizdą.

Manoma, jis įkvėpė atsiskyrėlius taip pasilypėjus siekti vienio, o paviršutiniškas asmenybes – populiarumo. Dar žinome, jog Plotinas taip mėgo savo kopėčias, kad kiekvienai pakopai buvo davęs vardą. Kita vertus, jis ir savo pėdoms, pažastims, kukulakėms bei kitoms kūno dalims buvo davęs vardus, tad ar reikia čia kuo stebėtis.