Tebevykstantis nusikaltimas

Šį surašymą suklosčiau nebepajėgdamas nepasakyti, kad mūsų Valstybės tvarkytojai po Baltijos kelio, kai Lietuva dar buvo tarsi baltas lapas, švarus laisvės ir teisingumo žodis, pirmiausiai sugebėjo taip gudriai, taip teisuoliškai ir šventuoliškai (privati nuosavybė juk nuo Dievo!), taip vikriai ją susiglobti į nuosavybės gardelius, kad po poros dešimtmečių tokio laisvo pasitvarkymo žmonės geriausiai pažįsta dviejų rūšių patirtį: viena, Juliaus Janonio žodžiais, „per tvorą į sodą…“, o kita… kita… Šį kartą žvejokiška, paliudijama ištraukomis iš andai rašyto dienoraštėlio.

2000.VII.20–21. Šiemet dar tik pirmą kartą – į Bebrusus. Iš geros pusiaukelės teko grįžti namo (į Vilnių). Per tą jaudulį ruošdamasis pagaliau pažvejot pamiršau žvejybos įnagius ir daug ką kita, be ko žvejyba neįmanoma. Važiavo ir Mylimoji, bet koks nenupasakojamas buvo mūsų nustebimas, kai Bebrusų kaime įprastai išsukę išsiilgto plataus švytėjimo pusėn vietoj buvusio sunkiai išvažiuojamo šuntakiuko išvydome tiesų kaip styga žvyrkelį iki pat ežero, o jo pakrantėje vietoj buvusio ūksmingo, neatrandamo, krūmokšnių, nendrių, apynojų užgulto rojaus kampo – žvyru išbertą plyną paplūdimio krantą, karuselę, tualetus, tuntą mašinų žvyruotoje aikštelėje, pulkelius įvairaus ūgio ir lyties žmonių, o svarbiausia, o baisiausia, o netikėčiausia – ežere plūkiojantį baltą keturkampį (kaip lagaminas ant lagamino) keltą („Švyturys“!), parpiantį kaip tyčia ten, kur jau daugelį metų atvažiuoju pažvejoti… Tarybmečiu, kai neturėjau mašinytės, iki Bebrusų stotelės atriedėdavau autobusu, po žvejybos guminę pripučiamą valtį, kad nereiktų kilometrus tampyti ant nugaros, palikdavau nendryne upeliuko pusėje (paukščių karalystėje). Atvažiuoju, surandu, prisipučiu, pažvejoju ir vėl palieku… Nė tų nendrių nebėr. Viskas žvyru storai užplota. Ir medžių nebėr – lyg pajuokai pakrantėj palikti du apgenėti alksniai… Mylimoji įsispyrė: ne ta, ne ta vieta… Nakvojom netoliese – vidury dirvono, suradę, kur bent iš tolo ežerėlio žydėjimas kiek įžvelgiamas, bet ir ten netikėtai pasirodžiusio jaunikliuko buvom apibarti: kas jums esą leido, čia privati vieta, džiaukitės, kad tėvas nemato, bemat jus išfundytų… Nors tu skradžiai prasmek… Rytą pabandžiau pažvejot. Kibinėjo nuo ketvirtos iki aštuntos, bet vien smulkmė. Nuorūkos. Kažkas visai neįprasta Bebrusuose! Kur dingo metų metais šiame ežere stulbinę „bebrusiniai“ (nuo pusantro iki pustrečio kilogramo) karšiai… Reiks dar kartą atvažiuoti, įsitikinti.

Bebrusų ežeras labai sparčiai apstatomas „kaimiškuoju turizmu“ – vilos, pirtys…

2001.VII.13. Žvejybos pirmąjį tūkstantmetį pradėjau vėlai. Tik liepos pirmąją su Petru Kalniumi, etnologu, nebeišgydomai atkakliu žvejoku, priešpiečiu nuriedėjom prie Musios ežero. Spiningavau. Nė niukt. Petras, kuris sugautas žuvytes kuo skubiausiai paleidžia, meškeriojo. Pateškeno kelias kuojytes…

O šiandien – pirmąkart šiemet prie Neries. Vanduo labai aukštas. Mailiaus, smulkių žuvyčių pakrantėse vietomis pablizginėja, didelių – jokio ženklo. Upėje, atrodo, vien žuvų vaikai, be tėvų. Vietinis žmogus Karmazinuose pasakojo, kas ten dėdavosi naktimis dar ir prieš penketą, ir visais metais po Atgimimo (tiesa, jis laiką skirstė savaip: „prie ruso“ ir „dabartiniai“, kai visiškai nebaudžiami siautėja brakonieriai „elektrikai“). Ai, kaip jie ten naktimis apie antrą valandą pilnas valtis žuvų dalindavosi, kokie šapalai, kokie karšiai! O kokie baliniai (salačiai), metriniai baliniai! „Prie ruso“ taip nebuvę, nes bemat apsupdavę inspektoriai, o dabar esą kas ką nori, tą ir daro. Būdavo, karšių žuvimis nelaikėm… Ir ungurių buvę, ir ūsorių. Žmonės kalba, kad Paneriuose inspektorius gyvena… (Ir aš pats valtele ne kartą praplaukdamas pro šalį matydavau ten laidą nuo elektros stulpo į vandenį įmerktą. Dvigubą, storą. Toje vietoje, žinau, labai šapalinga, šelvinga. Kadaise ten liauna braškančia museline meškeryte net nutirpusiomis rankomis su pirmuoju gyvenime galingu salačiu grūmiausi.) Šįkart per dieną – keli žuviokai. Tuščia. Atrodo net – jokios vilties. Begarsė upė, jokio žuvies pliukštelėjimo. Penktadienis, mėnesio tryliktoji, delčia… Valtelė mano guminukė visai jau sudriskusi, dugnas nebelaiko. Užsimiršęs spustelėjau basu užpenčiu – siūbtelėjo į vidų vanduo…

2001.VIII.17. Vėl buvau prie Bebrusų. Labai knietėjo patirti, kaip mano buvusioje nuošalioje vietelėje, neapvildavusioje daugybę metų, vis dėlto yra dabar. Pavakariu atriedėjau į minėtąją nužvyruotą mašinų aikštelę. Prisibijodamas, kad kas nesutrukdytų, skubiai prisipūčiau valtį ir išplaukiau. Nakvojau išmetęs inkarą vidury vandenų – valtelėje. Naktis buvo žvaigždėta, šilta. Raudonu siūlu dygsniuodamos dangų kritinėjo žvaigždės. Atsibudau prieš trečią – jų spiečius dar sukosi, tik rytų pusėje kiek pablukęs. Vakaruose kylančia eilute tviskėjo trys labai ryškios žvaigždės. Apatinė žiū – mėnuliuko ragiukas (delčios pabaiga). Kitos dvi spiginančios, matyt, planetos. Galiausiai ir jos sudilo, danguje įsiplieskė vienintelė Saulala! Taip ji ir liko karališkai danguje viešpatauti visą dieną. Ir šilumos, ir šviesos buvo apsčiai, apie 30 laipsnių, ir karšiai, kaip tokiu oru būdavo įprasta, turėjo „patys lipt į valtį“, o nemačiau nė vieno. Iki septintos – visai nė krust, paskui užplūdo aukšlytės, vėliau atsirado viena kita smulki kuoja. Įdienojus aukšlės pradingo (jau buvo gerokai įgrisusios), kuojos ėmė retėti, bet lyg ir stambėti. Vis laukiau „bebrusinių“ karšių. Galiausiai pasirodė vienas – delninis. Paleidau paprašęs, kad atvestų kokį senį. Po kurio laiko – kitas toks pat. Ir tą paleidau, dar kartą paprašęs, kad atvestų senį. Ir trečią tokį pat to paties prašiau, bet įspėjau: jei neatvesi – nebebus daugiau paleistų. Toliau per visą žvejybos dieną nesirodė joks karšis. Naujas, nebūtas Bebrusų stebuklas!.. Iš vakaro to ežero esą nuomininkas (prakeikimas), visų tų keltų („Švyturys“!), bedygstančių įrenginėlių, pastatėlių lyg ir savininkas, kapitonu vadinamas, girdėjau sakant, panevėžietis, su keliais pagalbininkais aplinkui visas pakrantes ir toli anapus salos per ežero plotį užspietė ilgiausiais galingais tinklais. Po nakties visa tai jie patikrino, tinklus paliko vietoje ir varikline valtimi su didele dėže jos vidury nubirbino į ežero tolį… Ką gi čia, žmogau, po to berasi – su savo, atsiprašant, kabliuku!.. Iki panagių išsems, iškrės, jei dar neiškrėtė, ir gal dings…

Dideli įvykiai prie Bebrusų! Kai atplaukiau pakrantėn, nežinia kodėl priėjo ir „kapitonas“, nuomininkas. Laimikiu pasigirti negalėjau. Labai tramdydamasis, bet, aišku, kunkuliuodamas galiausiai pratrūkau: kodėl gi tą buvusią kuplią, putlią salytę (rytais – rūke snaudžiantis lokys!) taip negailestingai nušniorint, išpjaut reikėjo? Styro vien kaladžių krūvos ir lyg plikame pakaušyje – rudu šiferiu aptraukta smaila tualeto ausis. Kas tai per grožybė? Kodėl jums tai leista daryti? Juk ta salytė noko, gražėjo, brendo šimtmečius! Kodėl didžiulį dešiniojo kranto šlaitą leista beatodairiškai nuplikinti? Kodėl visiškai pradingo ir čia pat žaliavę pakrantės medžiai? Tarp jų buvo aukštai iškilęs reto putlumo ir apvalumo ąžuolas. Ai, koks gražuolis! Kitą tokį sunkiai besurastum. Buvo kiek apgraužtas bebrų, bet jį derėjo iš paskutiniųjų saugoti, gydyti… Kas čia dedasi!.. Suaitrintas „kapitonas“ ūmai ir pats ėmė piktintis gamtos apsaugos įstatymais, inspektoriais – kiek jis vargų patyręs per juos, pastatėlius reikalavusius ręsti ne arčiau kaip 200 metrų nuo ežero… (O žiū ant kalniuko – vienas per beveik 50, kitas – nė tiek.)

Stebuklai Lietuvoj!.. Kai vėlėliau, maknodamas per žvyro pliurzas (palijo), į mašiną nešiojau žvejoklinę mantą, netikėtai kelią pastojo du įnirtingi šunėkai, puldinėdami apie kojas, aršiai lodami. Vienas įsidrąsinęs net blauzdą per treningines kelnes apdraskė. Prižiūrėtojas ar sargas, netoliese stovėdamas, ramiai stebėjo tą „vaizdelį“. Sakiau: „Sudrausmink gi šunis…“ Matėsi, kad buvo visiškai patenkintas.

Viskas – atsisveikinau su numylėta, išsvajota, kadaise sunkiai atrasta vieta. Teks ieškoti kitų.

2002.VII.28. Patraukiau į Ariną. Prieš ežerą, kur asfaltkelis suka Joniškio pusėn, pakrante tarp retų krūmokšnių nutįsta ilgas, tuščias, tiesus, toli matomas lauko kelelis. Bet prie įvažiavimo į jį – neišvengiama „Privati valda“. Dešinėje už alksnių, lyg tyčia viliodamas, žiburiuoja ežerėlis. Et, sakau, „brausiuos“, juk pastatas (vienintelis) matomas tik už gero kilometro, negi nesurasiu, kur prisipūsti valtelę, nuplaukti sau antele į ežerą… Bet kuo toliau riedu, tuo nuotaika prastėja – lyg koks nusikaltėlis, lyg musė, išmesta iš barščių, iš tos Lietuvos… Ne, ieškosiu „teisėtos“ vietos. Grįžau, patraukiau plentu atgal. (Į miestelį juk žvejoti nevažiuosi!) Ties Skardžių gyvenviete suku ežero pusėn. Labai išmušinėtu keliuku šiaip taip nusitrenkiu kelis šimtmetrius – miškelis, „plyta“. Ir kaipgi kitaip! Einu pasižvalgyti: jokių statinėlių dar nėr, tik pamatų užuomazgos ir sodrūs paežerės medžių iškirtimai. Akivaizdu – ponulis (vėliau žmonės sakė – iš vietinės valdžios) jau atsiradęs. Visiems kitiems – špyga.

Kelelis ežero kryptimi seniai žmonių išvažinėtas, bet ar turėčiau brautis pro draudimus ir paskui nerimauti, kad ateis koks pareigūnas, pasakys: „Įsibrovėli, eismo taisyklių pažeidėjau…“

Patraukiau Inturkės kryptimi. Ten ežerų – kaip grybų Varėnos miškuose. Ten, anot žemėlapio, net ir plentas smelkiasi tarp dviejų didžiulių ežerų – Kertuojų ir Juodųjų Lakajų. Ten turėčiau atrasti sau vietą. Artėju… Bet kas gi tai per nauji stebuklai! Kuo plentas arčiau ežerų, tuo vis daugiau mašinų ir žmonių. Galiausiai pasidaro tiršta. Kas vyksta? Minių minios! Braidančių, besimaudančių, persirenginėjančių… Per visą kelio ruožą palei vandenį. Varlynų varlynas! Rezervatas?! Pasirodo, ten paliktas lopinėlis laisvės visiems – prieiti prie vandens! Labiau pasityčioti iš žmonių, iškovojusių Laisvę, turbūt neįmanoma. Užgėlė širdį. Pasukau atgal. Nesąmonė…

(Vėliau teko patirti ne vieną tokį „vaizdelį“: karštą dieną prie Akmenos, prie Purviniškių, prie garsiųjų Baltųjų Lakajų ties Mindūnais… Širdies jau nebegėlė, apsipratau, bet, tarkim, ties Mindūnais – minios vasaromis. Žmonės pasakojo, kad ten eidami į mišką gamtiniu reikalu gamtai gailestingesnieji stengiasi ir kastuvėlį turėti, kad mažiau „minų“ liktų samanose.)

2007.IX.20. Graudi pasidarė mano žvejyba. Net labai graudi. Gailu, apmaudu, bejėgiška, pikta. Matai, kaip su Lietuva išėjo. Ponai piniguočiai valdonai galutinai ją užgrobė. Įnikau ieškoti „spragelių“, kur dar įmanoma ramiai nuvažiuoti, priartėti prie vandenų. Buvau Dubingiuose ant tilto. Žvejų ten – šimtas. Nublerbinau prie Kauno marių šalia Pažaislio vienuolyno. Labai jau prabangu ten iš Vilniaus belstis. Kartą atsiplakiau prie Rumšiškių. Taip pat – labai brangu. Prie Elektrėnų, bet ten pasiutusios netramdomos motorinės valtys lekioja. Daugelį kartų traukiau prie Neries. Bet „nuorūkų“ negaudau, o didelių žuvų ten pagauti – beviltiška. Jau ir neaišku, kada Neris beatsigaus.

Dingo mano buvęs džiaugsmas, užsidegimas pažvejoti. Numatau dieną, kada gal važiuosiu, o kai ji ateina, taip ir lieku namie. Nesąmonė. Traukia, vilioja „sena nerūdijanti meilė“ Bebrusai. Negi, sakau, nerasčiau naujos vietos prasimušti prie ežero – ne tik pro blauzdas draskančiuosius… Patraukiau. Neprivažiavęs šunų ir nujausdamas, kur netoliese turi būti ežeras, mašinėlę palikau prie žvyrkelio, su kuprinyte (kurioje valtis) ant pečių, spiningėliu rankoje patraukiau išvažinėtu keliuku per smėlį. Na, kažkur čia turi būti… Turi gi būti šviesa mano, prakeikto zarasiškio, gimusio, Dieve, Dieve, ant ežero kranto, akių…

„O kaip tu čia patekai!“ Net krūpteliu iš netikėtumo, pasveikintas nepastebėtos moteriškės. „Gi yr parašyta „Privati valda“! Kaip tu čia galėjai patekt! Kaip tu čia galėjai atsigrūst! Ką čia tau raikia!..“ – „Labas, – taikingai sakau, – aš ieškau priėjimo prie ežero, kad galėčiau prisipūsti valtelę ir ramiai išplaukt.“ – „Nėr čia ramybės niekam. Eik kur nori, tik ne čia.“ Šalia tvarkinga trobelytė, prieš akis ežeras, į jį įsibridęs erdvus lieptas, tikra prieplauka, ant kurios – vyriškis ir rikiuotės meškerių, gausa kitokių žvejybinių rakandų. „Vis tiek brausiuos pro tą moterėlę, – smilkteli mintis, – juk penkių metrų nuo vandens žemės ruoželis ir man ten įstatymu priklauso. Negi pultų akis draskyt? O su vyriškiu prie meškerių – vis gal susitarsiu. Jei nepavyks – mesiu „bombą“, kadgi penki metrai ir man, nabagui, čia priklauso.“ Ji nepuolė. Ačiū. Bet vyriškis taip pat pirmiausia nepamiršo ištarti: „Čia privati zona.“ Paskui pasakė, kad jie (turėjo omeny save ir savo namiškius) geri – pistoleto nerodo. „O tu pabandyk prieit ut un kaimynų, – mostelėjo ranka į vilos spalvingumą kairėje ežero įlankėlėje už trejeto šimtmetrių, – ten tuoj vamzdį gali pamatyti.“ – „Nereikia, – sakau, – man to vamzdžio. Geriau žmogiškai pasakyk, kur aš šitose apylinkėse galiu nenusikaltėliškai prieiti prie ežero, prisipūsti valtelę, nuplaukti sau…“ Žmogus, atrodė, nuoširdžiai įniko į svarstymus, vaizduote tarsi apžvelgdamas ežero pakrantes. Laukiau viltingo atsakymo. „Nėr, – galiausiai tarė, – nežinau. Jei atėjai, pūskis ir čia, bet grįžt – šunį palaisiu.“ – „Sudie, – sakau, – sudie… “ Nieko nebesakė.

Patraukiau keleliu atgal, atsidūriau prie tos „vamzdinės“ vilos: aklina tvora, geležiniai vartai, skambučio mygtukas. Skambink, bus atidaryta – kaip į rojų! Nepakilo ranka taip juokauti… Prisiminiau, kad tarybiniais laikais kažkur netoliese lankiausi vadinamojoje pionierių stovyklavietėje. Va ten gal… Surasti nebuvo sunku, nes visi miško keleliai į tą pusę vedė. Pasitiko kažkoks papilkęs apsilupinėjęs pastatėlis. Pažvelgiu pro langą. Akivaizdu – buvusi valgyklytė: likę keli sukrypę staliukai, kelios gulinėjančios kėdės, šiukšlynai. Akivaizdu – buvusioji pionierių stovykla. Ir kitokių pastatėlių, įrenginėlių pabirumas: kiauros stoginės, pakrypusios sūpuoklės, varpučių nukariautos žaidimų, varžybų aikštelės. Tolėliau properšoje tarp medžių sušvytavo gražus pastatas – aukštaitiška troba. Bet man ten nieko nereikia, man tik – prisibrauti prie ežero. Kuprinėlę ant pečių, spiningėlį rankon – pirmyn numanoma jo kryptimi. Pušys, krūmokšniai, nendrės. O! Bus ežerėlis! Nendrės, nendrės, nendrės… Po velnių, visas mūras jų. Suku į šoną, gal atrasiu kokią properšėlę. Nendrės, šlapynė, klampynė… Beviltiška… Bet pasimatė ir ištrypta vietovė, pievelė. Pakrantėje – platus gražus lieptas. Ant jo – du jauni žmonės. Jis – aukštas, blizgančiu nardymo kostiumu. Ji, kojas parietusi po savim, liepto gale sėdi. Abu neatitraukdami akių stebi, kaip artinuosi prie jų. Matau – tarsi adatomis dygsniuoja. Pasisveikinu – nė burbt. Nepatenkinti, nustebę, kunkuliuoja. (Net pasijutau koks Donelaičio „smirdas“ esąs.) „Kaip čia patekai? – jaunikliuko (kokiais keturiais dešimtmečiais jaunėlesnio už mane) balsas. – Ar ne šabakštynais?“ – „Taip, – sakau, – juk keliukai ne mano.“ – „Bet ir šita vieta ne tavo“, – teisuoliškai, užtikrintai taria… Ai, bet jau nebebuvo jėgų ginčytis, nemačiau prasmės ką įrodinėti, kariauti. Tik žvelgiau (lyg paskutinįkart) į ežerą: per visą įlankos platumą – lyg skrituliai, lyg kokių tinklų plūdurai. Toliau – balti prabangūs „skuteriai“ drasko vandenį, kriokdami, burbdami laksto. Po anksčiau tylų jaukų ežerėlį! Ponuliai pirmiausia patys sau įstatymus rašė, ne kitaip. Vanduo drumstas. Neaiškūs tamsių putų kunkulai… „Kas čia yra, – sakau, – kodėl vanduo toks negražus, kunkulai plaukioja?“ – „Šūdas tavo!“ – greitosiomis atsakė ponaitis ir reikšmingai pažvelgė į panelytę…

Prispjaudyta siela (štai tau – gamtosauga!) pirmą kartą iš tokios stebuklingos žvejybos grįžtu. Neradau plyšio, pro kurį prisipūtęs guminę valtelę būčiau galėjęs teisėtai išplaukti į ežerėlį. (Beviltiškas tu Zarasų krašto žmogeli, gyvenimo kūlgrindom nutrenktas į Vilnių.) Šalikelėje sušmėžuoja rodyklė „Luokesų ežeras“. Gal ten pabandžius? Ne, nebeištverčiau, jei tas pats kartotųsi. Nebeištverčiau šitos Laisvės (ai, kaip skaudžiai siektos), šito teisėtumo, to gobšių sąmokslo prieš Lietuvos žmones, tos skambiai skelbiamos Valstybės! Nesąmonė. Niekada dar nesijaučiau taip išmuštas iš džiaugsmo gyventi Lietuvoje.

Atsimenu, mūsų Atgimimo pradžioje, TSRS klibėjimo laikais, kai Lietuva išties dar buvo tarsi baltas lapas, švarus, tyras teisingumo žodis, žiniasklaidoje tarp daugelio kitų svajonių, užmojų, kad bus pasiekta, jog žmonėms bus jauku, sava gyventi laisvoje Tėvynėje, skambėjo ir visiškai konkretus pažadas. Kad tarp privačių valdų bus takai, keleliai – galimybės žmonėms (visokiems, ne tik savininkams privatininkams) priartėti prie vandens telkinių. Tikėkim dar. Bus.