Smulkiosios prozos vertimai

Smulkioji proza ispanakalbėse šalyse jau spėjo užsitikrinti savo vietą tiek tarp skaitytojų, tiek tarp kritikų ir yra pripažįstama kaip atskiras žanras (isp. microrrelato / microcuento, angl. flash fiction / micro fiction). Ji gyvuoja jau seniai ir čia spausdinami skirtingo laiko (nuo Tomáso Borráso, gimusio 1891 m., iki Ignacio Ferrando Pérezo, gimusio 1972 m.), skirtingų šalių (Ispanijos, Čilės ir Urugvajaus) ir skirtingų temų kūriniai tai puikiai atspindi. Tris ispanus vieną nuo kito skiria po maždaug 40 metų, taigi jie atstovauja labai skirtingoms kartoms. Amžiaus skirtumas tarp Pietų Amerikos rašytojų ne toks didelis, tačiau skiriasi jų pripažinimo lygis: Urugvajaus rašytojas Eduardo Galeano yra laikomas vienu iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų; čilietis Diego Muñozas Valenzuela, priešingai, nėra itin gerai pažįstamas už savo šalies ribų. Taigi rašytojai labai skirtingi, visi jie rašė / rašo įvairių žanrų kūrinius, tačiau visus juos vienija meilė smulkiajai prozai.

 

Tomás Borrás

 (Ispanija, 1891–1976)

Didvyrio užduotis

Didvyris turėjo įvykdyti užduotį. Jis ginklavosi, žirgas laukė prie vartų. Jis ruošėsi išvykti gelbėti savo tautos, o žmona maldavo, kad atsisakytų žygdarbio:

– Tai gali tau kainuoti gyvybę. Rinkis gyvenimą ir meilę, – ji kartojo ašarodama ir nusižeminusi.

Dėl pareigos didvyris išsitraukė kalaviją ir užmušė savo žmoną – kliūtį, sveiką protą, silpnybę.

Po pergalės grįžęs namo jis liepė uždegti ugnį ir iki pelenų sudegino savo dešiniąją ranką.

 

Mitas apie tai, kas nesikeičia

Dievai motinai patikėjo paslaptį: „Kol saugosi šios ugnies liepsną, tol tavo sūnus bus gyvas.“ Ir motina nepailsdama saugojo ugnį, ją prižiūrėdama ir neleisdama jai išblėsti.

Taip bėgo metai. Klūpėdama priešais židinį motina stebėjo, kaip sproginėja įkaitę ugnies liežuviai, – tai buvo jos sūnaus gyvybės garantija. Nemiegodama, valanda po valandos ji vis krovė naujas malkas į įkaitusią krūvą, kurios begalinis karštis neleido jai užsnūsti.

Vieną dieną pro atviras duris įžengė grakšti, besišypsanti ir daili mergina. Ji žengė tvirtu žingsniu, o jos akys su džiaugsmu ir tikėjimu žvelgė į ateitį. Nieko nesakydama, ji padėjo atsistoti nustebusiai motinai, atsisveikindama jai pamojavo ir atsiklaupė prieš židinį – kad saugotų ją, tą pleškančią ugnį.

Motina nieko neklausė. Iškart suprato, kad tai jos užvaduotoja, kad ji priversta užleisti vietą nepažįstamajai, kuri nuo šiol saugos ugnį, kad ši neužgestų ir kad gyventų jos sūnus.

Taip pat tylomis ji išėjo iš namų, bet nuėjo netoli – ten, kur galėjo ramiai stebėti švelnius dūmus, besisklaidančius švelniame mėlyje.

 

Diego Muñoz Valenzuela

(Čilė, g. 1956)

Internetinė meilė

Jie susipažino internetu. Jis buvo mikčius bjauriais neandertaliečio bruožais: didele galva, stambia kakta, apskritomis raudonomis akimis toli viena nuo kitos, triušio dantimis, lendančiais pro didžiulę pravirą burną, išklerusiu kūnu ir išdribusiu pilvu. Ji buvo paralyžiuota nuo kaklo iki pėdų ir diktavo žinutes kompiuteriui savo žaviu, ramiu ir aiškiu balsu, kuris, regis, neturėjo nieko bendra su ja – ji atrodė lyg aplaužyta lėlė. Tai buvo meilė iš pirmos žinutės: jie kalbėjo apie visatos harmoniją ir apie žemiškas kančias, apie grožio imperijos būtinybę ir apie niekingas karo prekybininkų ambicijas, apie stulbinamai dosnią žmogaus dvasią, prieštaraujančią mažumų vargui. Jie nepatikliai skaitė vienas kito atsakymus, kuriuose rado giminišką požiūrį į pasaulį, ne tokį patį, bet panašų, nors ir padiktuotą skirtingų istorijų ir patyrimų. Mėnesių mėnesius jie vengė kalbėti apie save, o juo labiau apie galimybę susitikti realioje, ne virtualioje erdvėje. Vieną dieną jis jai nusiuntė skaitmeninę dailaus jaunuolio nuotrauką. Ji jam atsilygino šokėjos atvaizdu. Jis jai rašė aistringas meilės eiles, ji skaitė jas susižavėjusi. Ji jam siuntė savo dainų įrašus ir ta nepaprasta muzika jį sujaudino iki ašarų. Jis jai su humoru pasakojo savo aktyvaus socialinio gyvenimo detales, kandžiai pašiepdamas vidutiniokus. Ji jam siuntė savo klajonių po pasaulį su įžymybėmis aprašymus. Nė vienas iš jų niekada nepasiūlė susitikti realiame pasaulyje. Tai buvo ne virtuali meilė, o tikra, tokia kaip ir tos, kurios mus užklumpa toje vietoje, kurią vadiname realybe.

Eduardo Galeano

(Urugvajus, g. 1940)

 

Dailidė

Orlandas Goikoečėja gali atpažinti medieną iš kvapo, žino, kokia tai medžio rūšis, kiek jai metų, vien uosdamas supranta, medis buvo nukirstas laiku ar ne, ir nuspėja, kokių problemų galima iš jos tikėtis. Jis yra dailidė nuo tų laikų, kai pats sau darydavosi žaislus savo namo palėpėje Kajo Ueso rajone. Jis niekada neturėjo mašinų nei padėjėjų. Rankomis daro viską, ką daro, ir iš jo rankų gimsta geriausi Havanos baldai: šventiniai stalai, lovos ir kėdės, nuo kurių nesinori pakilti, spintos, kur rūbams gera kabėti.

Orlandas dirba nuo pat aušros. O kai palėpėje pasidaro tamsu, jis užsirakina ir įsijungia vaizdo leistuvą. Po šitiek metų darbo Orlandas leido sau nusipirkti vaizdo leistuvą ir žiūri vieną filmą po kito.

Nežinojau, kad tu taip pakvaišęs dėl kino, jam sako kaimynas.

O Orlandas jam paaiškina, kad ne, kad jam kinas nei šilta, nei šalta, bet turėdamas vaizdo leistuvą jis gali sustabdyti filmus ir apžiūrinėti baldus.

 

Ignacio Ferrando Pérez

(Ispanija, g. 1972)

Skruzdėlynas

Viskas labai paprasta.

Kai buvau mažas, man patikdavo žaisti su skruzdėlynais. Pasiimdavau pagaliuką ir griaudavau juo smėlio kauburį, kurį jos taip sunkiai statė. Man patikdavo žiūrėti, kaip jos bėgioja neaiškiomis kryptimis, persigandusios, pasimetusios, kaip susiduria viena su kita panikuodamos ir griebdamos paskutinius likučius tos griūties, kurią sukėlėme aš ir mano pagaliukas. Tada nuo kojos spyrio skruzdėlynas nuskrisdavo tolyn ir atsiverdavo begaliniai tuneliai, mažučiai požeminiai miestai, kuriuos skruzdės buvo išraususios per žiemą, įdėdamos tiek pastangų ir užsispyrimo.

Todėl vakar naktį, kai išėjome laukan su pižamomis po žemės drebėjimo, aš nieko daugiau nedariau, tik dairiausi į dangų – gal kartais išvysiu už dūmų stulpų ir gaisrų liepsnų milžiniškus batus kokio išdykusio vaiko, kuris su savo pagaliuku sukėlė katastrofą.

 

José Jiménez Lozano

(Ispanija, g. 1930)

Traukinys

Traukinio konduktorius jam pasakė:

– Arba susimokėkite už kelionę iki savo kelionės tikslo ir papildomą mokestį, arba išlipkite kitoje stotelėje.

O prastai apsirengęs žmogelis, šienavęs kaime, kuriame įsėdo į traukinį, patikrino visas savo kišenes, suskaičiavo pinigus ir atsakė:

– Neužtenka.

– Tuomet išlipkite, – pareikalavo konduktorius.

– Gerai, pone.

Paskubomis išlipo iš traukinio ir greitai nutolo nuo stoties ražienų takeliu. Jis ėjo visą rytą ir beveik visą popietę ir jau temstant pasiekė kaimą, iš kurio buvo gavęs žinią, kad jo motina miršta. Ir ji jau buvo numirusi prieš dvi valandas, taip jam pasakė įėjus į namus.

Tą naktį budint prie motinos ir vėliau, šiek tiek prieš laidotuves, tiems, kurie buvo šalia, jis tarė:

– Girdėti traukinys.

– Taip, – atsakė kiti.

O kitą dieną jis grįžo atgal į kaimą, kuriame šienavo, tačiau pėsčiomis, nors šįkart jau turėjo pinigų traukiniui. Pakeliui jis prisiskynė puokštelę aguonų ir ramunių – tokią, kokią jam priskindavo mama, kai jis buvo vaikas, – ir tada, pabėgėjęs į priekį, trumpam vis sustodavo kaip tada, kai ji jo prašydavo, kad palauktų, kad nebėgtų taip greitai.

 

Iš: Antología del microrrelato español (1906–2011). El cuarto género narrativo. Madrid: Cátedra, 2012; http://narrativabreve.com, http://lanarrativabreve.blogspot.com

Vertė Vaida Bitinaitė