Skolų knygelė f generacijai (7)

Vasario mėnesį tikrai daug įdomių datų, tačiau ne visas paminėsiu; ir tos, kurias komentuoju, nebūtinai reikšmingiausios.

Vasario 2 d.

1896 m. gimė poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga (m. 1947).

Sausio „Metuose“ – Neringos Markevičienės gražiai parengti Balio Sruogos laiškai žmonai iš Štuthofo. Skaitant gniaužia kvapą. Emocinė įkrova tolygi Viktoro Franklio knygai „Žmogus ieško prasmės“: „Mano siela yra pilna poezijos Tau, aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą – jos užteks ilgiems laikams. Aš išmokau žiūrėt į pasaulį su išminties šypsena, aš vėl galiu minioje būti vienas, aš vėl gyvenu ritmų, nuostabių garsų ir spalvų pasauly.“ Laiškai turėjo būti rašomi vokiškai, pereiti cenzūrą, todėl kai kurie pranešimai išradingai šifruojami, naudojantis savo paties literatūriniais slapyvardžiais kaip neva egzistuojančių žmonių pavardėmis. Ypač šiurpiai, žinant „Dievų miško“ groteską, skamba nuolat kartojami tokie sakiniai: „Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės kaip ekskursijoj, juo labiau kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.“ Groteskas gal net dalinė privalomosios Ezopo kalbos išdava.

 

Vasario 4 d.

1902 m. gimė Vytautas Montvila, kairiųjų pažiūrų poetas, vertėjas (1941 m. nacių sušaudytas Kauno VII forte).

Gatvelė, kurioje gyvenau Kybartuose, turi V. Montvilos pavadinimą (tarpukariu buvo Pilėnų). Gretimos gatvės – P. Cvirkos, S. Nėries; sovietmečiu planingai pervadintos „pažangių“ rašytojų vardais, vėliau taip ir liko dėl konservatyvaus gyventojų požiūrio. Esu girdėjusi paaiškinimą, esą V. Montvilos gatvės pavadinimas paliktas dėl to, kad jis gyvenęs Kybartuose. Tik, manding, Kybartuose mokytojavo Juozas Montvila; irgi literatas, bet ne tas pats (kartais dar painiojamas su „Titanike“ nuskendusiu kunigu, kitu Juozu Montvila).

Įdomų V. Montvilos portretą bene geriausiai pristato filmas „Naktys be nakvynės“ (rež. A. Araminas ir G. Karka, 1966); nors ir nėra grynai biografinis, visai puikus, su J. Miltiniu ir kt. Pamačiau, kai TV1 pirmadieniais transliuodavo „Lietuviško kino vakarus“.

●

1991 m. mirė rašytojas Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas; g. 1909).

Kai tik patenku į kokią nors pelkę (nebūtinai fizinę), vis prisimenu Karusės iš J. Baltušio „Sakmės apie Juzą“ tragediją. Keista tai, kad moters savižudybę dažniau vaizduoja rašytojai vyrai (V. Mykolaitis-Putinas irgi mėgo, jo prozoje tas siužetas vis kartojasi). J. Baltušis labai įdomus su visa savo šeimos istorija, sagos kontekstu; tos intensyvios meilės, santykiai, šeimyninė tolerancija ir fatališkas iš kūrybos į tikrovę pereinantis dramatizmas.

 

Vasario 7 d.

1959 m. gimė poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (m. 2011).

2011-ųjų pavasarį „Nemune“ karščiavosi, kodėl „Šiaurės Atėnai“ neatliko jokio pomirtinio reveranso Justinui Marcinkevičiui. Iš tikrųjų, galvojom redakcijoje, kodėl. Nepasitaikė tiesiog sulaukti tekstų, kurie nemenkintų Just. Marcinkevičiaus atminimo savo banalumu. Pradedant abejotina mokytojų lituanisčių pamėgta kliše „tautos sąžinė“ (o juk galima vaikus orientuoti, kad tautos sąžinė – tai jie) ir baigiant pliūpsniu vulgarybių visomis medijomis, kuriose svarbiausia žinia buvo ne autorius ir žmogus, o kažkokie sutrinti gerbėjų asmeniniai jausmai ir santykiai su dvasingumu. Redakcijon užsukęs Valdas Gedgaudas tą reiškinį komentavo dar radikaliau, bet nesinori dabar kartoti jo aštrokų žodžių.

V. Kukului lygiai tiek pat kaip ir Just. Marcinkevičiui dera sąžinė (kaip metonimija), kalbant apie jo kritines apžvalgas. Kaip tik dabar vartau ir ką tik išėjusią V. Kukulo monografiją apie Paulių Širvį; svarbus atrodo skyrius „Keturi atpažinimo ženklai“. Jis analizuoja keturias P. Širviui aktualias lektūras, esmingai apsistodamas ties Jacko Londono „Martinu Idenu“, – porąkart pakartoja mintį, kad menininko savižudybė būna ir lėtinė (tokia esanti daug patikimesnė), kai alkoholis padeda nuosekliai matyti ir reflektuoti mirties procesą. Stipru.

 

Vasario 8 d.

1925 m. gimė Jonas Lankutis, literatūros tyrinėtojas, kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (m. 1995).

Iš naujo vartau J. Lankučio monografiją „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“ (1986): iš studijų atsklidęs įprotis J. Lankutį laikyti ne ypač aktualia sovietmečio literatūrologijos figūra netikėtai blėsta. Parašyta gan beletristiškai, tačiau irgi judina mąstymą – permąstai religiją kaip drausminį tinklą; katalikybę kaip „savų“ ir „svetimų“ diferenciacijos įrankį. „Atsiminimuose“ Putinas rašė, kad katalikybė, o ne sąmoningas tautiškumas, gimnazijoje skyrė jį nuo žydų, rusų, vokiečių. J. Lankutis akcentuoja akademinį indėlį: „Itin produktyvi ir reikšminga buvo pokario metų mokslinė ir pedagoginė Mykolaičio-Putino veikla.“ Taip, palankus laikas animui. Inter arma silent musae.

●

1990 m. mirė poetė Janina Degutytė (g. 1928).

J. Degutytė būtų toli, kone anapus mano mėgstamos literatūros horizontų, jei ne Jurgitos Raškevičiūtės disertacija. Maloniausia jos dalis – apie epistoliką, studijų metu užsimezgusius moterų draugystės ryšius. Disertacijos autorė yra privačiai minėjusi, kad ryšiai buvę tokie glaudūs, jog liežuvautojams net įtartini. Bet jokios faktinės intrigos ten nebūta, vien seseriška bičiulystė – sprendžiant iš laiškų sinergetikos (jokių kitų duomenų nėra; iš atsiminimų jokia „slapta“ teorija neįtikima).

Vasario 15 d.

1930 m. gimė poetas, literatūros kritikas, vertėjas Algimantas Baltakis.

Nuolat susiduriu su A. Baltakio poezijos eilutėmis, veikiausiai ne be dainų pagalbos virtusiomis folkloru (kad ir: „Gimiau nei per anksti, / Nei per vėlai. / Gimiau pačiu laiku“). Bet ne tik: jaunesni poetai kuo rimčiausiai vartoja pasakymą „eilėraščio narvas“ – kaip visiems suprantamą tropą.

 

Vasario 28 d.

1801 m. gimė švietėjas, rašytojas, Žemaičių vyskupas (1849–1875) Motiejus Valančius (m. 1875).

M. Valančiaus neskaičiau nuo studijų laikų: o reiktų, dėl pavyzdingo realizmo, bet ne tik. Dar mokykloje stengiausi suprasti jo pozicijas sukilimo klausimu. Universitete pravertėm probėgšmais. Atsimenu, ypač nejauku pirmame kurse buvo skaityti apsakymą „Petronė ir jos priepuoliai“ iš „Paaugusių vaikų knygelės“, parašytą, matyt, lytinio švietimo tikslais. Beje, M. Valančius turėjo seserį, vardu Petronėlė, – tas vardas noriai suteikiamas ir kitoms veikėjoms. Šiandien būtų kaltinamas politiškai nekorektiškais žydų ir romų aprašais – vis dėlto, kai skaitau, atrodo, aprašyti vaizdeliai iš mano pačios vaikystės (apylinkėje būta nemažai romų, kurių pragyvenimo įpročiai per šimtmečius nelabai pakito). Liaudyje dar asocijuojamas su blaivybės sąjūdžiu, bet ne visuomet vykusiai. Iš tikrųjų traukė valstietiją iš dvarininkams palankaus alkoholizmo (buvo patogu susitarti, nugirdant degtine), bet nedraudė saikingai vartoti lengvesnių gėrimų.

●

Gulėdama su vaiku Santariškėse įsitikinau, kad kone visi dvimečiai ir trimečiai pamišę dėl serialo „Maša ir lokys“. Jį išvysi kiekvienoje palatoje, kol kapsi lašelinės. Svarbu tai, kad viena pagrindinių veikėjų, maža mergaitė Maša, neatitinka įprasto, nuobodaus princesės tipo: priešingai, ji itin išdykusi, nuolat erzina viengungį lokį savo išdaigomis. Gražu ir tai, kad seriale esama ironiškų kultūrinių motyvų – lokys mėgsta arbatą iš samovaro, buityje ir aprangoje taip pat atsispindi etniniai elementai. Edukacinis momentas: smarkiai prasikaltusi Maša paduoda lokiui diržą – neva, suvokdama savo kaltę, prašosi fizinės bausmės. Geraširdis lokys tik pasukioja pirštu ties smilkiniu ir mosteli jai stotis į kampą (irgi įdomi bausmė, manoji karta dar atsimena ją iš pradinės: vienatvė ir nuobodulys, akiračio atėmimas, socialinė izoliacija kaip gėdinimas). Nuostabu būtų turėti analogišką lietuvišką serialą – nesunku surasti siužetų (galima imti nors ir Gintaro Beresnevičiaus kaukučius). Problema taptų nebent ironija ir įgyvendinimas su tinkama dinamika kadre (nors techniškai tam pajėgių animatorių – apsčiai).

Širdimi labiau lieku prie nepopuliaraus prancūzų „Lokio Bernardo“ – apie nerangumą, kuris gali ištikti bet kurį vaiką.

 -gk-