Pasidavus „provincialiems“ sentimentams

Jonas Staliulionis. Vasara su saulės užtemimu. Atsiminimai. V.: Petro ofsetas, 2013. 110 p.

Atsivertus kuklų Jono Staliulionio autobiografinių pasakojimų rinkinį „Vasara su saulės užtemimu“ ir man kartu su juo nevalingai pradeda „vyniotis trūkinėjantis atminties siūlas“ (p. 90). O tą galiu paaiškinti itin paprastai. Pirma, šio rinkinio autoriaus Nemaitonys iš mano gimtinės vos ne ranka pasiekiami, nors ir nesu juose buvusi. Tik mano vaikystėje tas vietovardis nuolat skambėdavo, o ir kelaliu pro mūsų atšlaimą pas vienus iš artimiausių susiedų (beje, jie buvo ir gan netolimi giminaičiai) iš J. Staliulionio gimtojo kaimo vis ateidavo kažkokia mergina, kuri būdavo ir įvardijama tiesiog kaip Nemaitonių Anė. Antra, tiek J. Staliulionis, tiek aš baigėme tą pačią Stakliškių vidurinę mokyklą ir iš ten itin šviesiai atsimename lietuvių kalbos mokytoją Danutę Zieniūtę. Trečia… Tačiau čia tepradeda daugiau „kalbėti“ aptariama knyga.

Kaip rašo „Vasaros su saulės užtemimu“ autorius, „[š]i knygelė papildo ir pratęsia prieš keletą metų išėjusius atsiminimus „Žibalinės lempos vaikai“ (p. 5). Tad būtų labai įdomu abu rinkinius palyginti. Tik pirmojo man taip ir neteko pamatyti (vien tekstus iš kultūrinės spaudos, matyt, galėčiau kiek prisiminti). O rinkinio „Vasara su saulės užtemimu“ sandara grafiniu požiūriu labai paprasta. Visą nedidelio formato (dažniausiai tokiu leidžiama vien poezija) 110 puslapių leidinį plonais viršeliais sudaro keturiolika vien linijine tvarka (taigi kad be jokių poskyrių) išdėstytų įvairios apimties tekstų. Knyga ir iliustruota – tiek autoriaus asmeninio archyvo, tiek fotografo Areto Baranausko užfiksuotų gamtovaizdžių nuotraukomis. Vis dėlto aišku, kad šiame rinkinyje svarbiausia tai, kas ir kaip paties J. Staliulionio prisimenama tuomet, kai jo širdį aštriausiai „užgauna vaikystės sentimentai“ (p. 6).

Iš pirmo žvilgsnio knygos naratyvai „plaukia“ itin ramiai – rodos, kad jos pasakotojas jokių sukrėtimų taip ir nėra patyręs. Idiliškai nuteikia ir jaukia būsena pasižyminčios vos ne pusės pasakojimų pradžios. Senstu – „Vasara su saulės užtemimu“. Žiūriu – „Prisiliesiu prie dingusio laiko“. Dairausi – „Mažų dienų akimis“. Sėdžiu – „Užmarštin grimztantys vietovardžiai“, „Tėvas“. Laimei – „Mamos dainos“. Lyrinę nuotaiką stiprina ir gausūs romantizuotos gamtos aprašymai, ir itin dažni poetiniai intarpai – tiek paties J. Staliulionio, tiek kitų lietuvių poetų kūrybos pavyzdžiai, kurių gaidą labai dažnai sustiprina dar ir dainuojamoji tautosaka. Tad, rodos, turėtų kilti klausimas, kaip tai gali derėti su šios knygos pasakotojo vaikystėje išgyventais „alkano bei kruvino pokario“ (p. 34) sukrėtimais. Bet, pasirodo, puikiai dera. Tiesa, iliustruodamas savo augimo metus autorius kartais neišsiverčia ir be itin vulgarių (pvz., p. 11) talalinių (dainuškų, blevyzgų, balabaikų – dabartinių „dažnučių“) – pokaryje šis kandus tautosakos žanras buvo ypač gajus… O apmąstydamas tą laikotarpį jau iš brandžios asmenybės pozicijų geba ir gražiai paironizuoti, ir sukurti gan iškalbiai groteskiškus kontrastus. Pvz., kaip tai padaryta pasakojime „Be Aisčio, be Brazdžionio…“ Itin „populiarūs“ pokariu „tarybinės poezijos šedevrai“ ikisovietinei ir išeivijos poezijai čia priešpriešinami tikrai vykusiai. Beje, vienas jų man begal gražiai dar kartą paliudijo, kaip lengvai gali būti pakeista ir to paties teksto „politinė orientacija“. Pradinukas J. Staliulionis dar privalėjo skanduoti apie „Draugo Stalino karius“ (p. 80), o jau mano elementoriuje „Saulutė“ tas pats eilėraštis žodžiu Stalinas net ir nekvepėjo… Vadinasi, šie prisiminimai gali būti įdomūs ir daugybės mokslo sričių tyrinėtojams. Be to, J. Staliulionis yra kilęs iš tos Lietuvos dalies, kurios žmonės dėl itin vargingo savo būvio viešajai krašto kultūrai išugdė tikrai kur kas mažiau šviesuolių nei kiti mūsų šalies regionai. Todėl ir liudijimų apie Nemuno ir Neries tarpupio centre įsikūrusių genčių buvimo savitumą ir drauge lietuviškąjį bendrumą net ir iš XX a. mūsų kultūroje užfiksuota itin menkai. Vadinasi, šio krašto žmonių rašytiniai pasakojimai turėtų būti branginami išskirtinai. Juk kas, jeigu ne jie, dar gali paklausti – lygiai kaip aptariamame leidinyje būrelį piemenukų paklausia toks Marčelio Antanas: „Ar žinote, vaikai, ant ko gulite?“ (p. 8) Juk užmiršus, „ant ko gulima“, daugybė šio itin vaizdingo regiono dvasinių lobių taip ir nugrimzdo – tarsi į Švenčiaus ežerą (jau vien sakralus jo pavadinimas begal daug pasako)… O juk tas laikotarpis, kurį prisimena J. Staliulionis, atskleisdamas, kas ne vien pokaryje, bet jau ir „atlydžio“ laikotarpiu „gūdžioje provincijoje“ (beje, dėl šio požiūrio, matyt, įgijus gan ilgam net ir nevisavertiškumo kompleksą – žr. bent p. 10) brandino augantį žmogų tokiu aspektu, kokiu jis aptariamas čia, iki pat 1990 m., kaip žinome, ir taip buvo tabu. Juolab kad dauguma šio rinkinio tekstų yra ir itin patraukliai individualūs.

Vos pradėjusi skaityti pasakojimą „Vasara su saulės užtemimu“, tegu ir itin jausmingai subjektyvų, tegu ir, kaip ir dauguma kitų šios knygos prisiminimų, gan fragmentiškai „šoklų“ (tik nuo to šio rinkinio pasakojimų loginis vientisumas tikrai nenukenčia), iškart supratau, kad skaitau itin vyriškus rašinius. Nors pasakotojas čia itin lyriškai fiksuoja net smulkiausias jutimiškai vaikui ar paaugliui mielų prisiminimų detales, vis tiek jo žvilgsnis jau krypsta ne į „kapstymąsi“ savo dvasioje, kas paprastai įvyksta moterų tekstuose, o į išorinį – makropasaulį. Užtat čia yra svarbus ne tik saulės užtemimas, apie kurį ne pionieriaus (juk „savo krašto partizanams“ pažadėta: „Į pionierius nestojau ir niekada nestosiu“) visgi sužinota tik iš „Lietuvos pionieriaus“ (p. 12), bet ir itin „vyriškai“ specifiški to meto berniukų užsiėmimai. Todėl pasakotojui rūpi ne tik bolševikinė sistema su jos kolchozais, MTS-ais, Stalino mirtimi, Malenkovu ar Chruščiovu ir partizaniniu karu, bet ir šios griūtis, iš „užmarštin nugrimzdusio laiko“ staiga skaudžiai prikelianti „duslų senelio balsą: „Žiūrėkit, kad netektų žemės dalytis su kuolais“, nes į prisiminimų audinį netikėtai įsiveržia jau mūsų dienų informacija apie tai, kad greta autoriaus tėviškės esančiame „Trakų rajone, dalydamiesi žemę, nušovė brolis brolį“ (p. 9). Taip J. Staliulionio pasakojimuose vaikystės patyrimai sujungiami ne tik su dabartimi, bet ir su XX a. pradžia ar net XIX a. (ryškiausias to pavyzdys – „Dragūnas“). Kartu tarsi tęsiant ir Nemaitonių apylinkių žmonių pasakojimų „iš lūpų į lūpas“ tradiciją. Ir tęsiant itin patikimai, nes net ir aš galėčiau visai drąsiai pasirašyti bent po keletu J. Staliulionio pasakojimų. O ypač po dviem – „Mamos dainos“ ir „Tėvas“. Tarsi rinkinio autorius būtų atkūręs visai ne savo, o mano tėvų portretus. Su daugybe lengvai atpažįstamų ir mano vaikystės detalių. Tik kad mano amžinatilsį tėvukas nedrįso net namuose dainuoti, nors visgi vaľciuką, kuris prasideda žodžiais „Alėca ūžė, / Medžiai lingavo“ (J. Staliulionis fragmentiškai jį yra pacitavęs „Nemune“), pirmą kartą išgirdau tik iš jo. Ir šioje knygoje atsimenamų dūlių iš tėvuko užveistų net kelių sodelių jau negaliu prisiminti: man augant ne tik šios, bet ir kitos mūsų sodybos legendinės kriaušės jau buvo iššalusios… Pasirašau ir po visomis J. Staliulionio pacituotų dainų ištraukomis, ir po talalinėmis, ir po pasakojimais apie partizaninį karą – ypač apie Užuguostyje išniekintus brolių Grigaravičių kūnus. Ir vis dėlto po kai kuo J. Staliulionio pasakojimuose niekaip nepasirašyčiau, nes tuo netikiu.

Tikrai netikiu, kad nemaitoniškiai mūsų regione masiškai vartotą upėvardį Alėca ir kitus toponimus prieš balsius e ir ė galėjo tarti su minkštuoju l. Abejoju ir dėl žodžio kolchozas (gal visgi kolkozas arba kaukozas?) tarimo, ir dėl eiliõj autentikos ironiškoje liaudies dainos parafrazėje (p. 10). Nors morfologiniu požiūriu šio žodžio tarminė forma eilià (žmonių eilė) puikiai išsaugota, fonetiškai, man atrodo, ji turėjo būti užfiksuota kaip ailiõj (ailià)… Sutrikau ir dėl gryčios, mano prisimenamos tik kaip grìnčia. Bet gal tikrai tas keleto kilometrų skirtumas tarp mudviejų su J. Staliulioniu gimtinių yra nulėmęs gana rimtus kalbinius pokyčius, todėl tiek pats autorius, tiek skaitytojai šias mano abejones privalo priimti vien kaip pasitikslinimus, o ne kaip priekaištus. Tačiau pasakojimo „Užmarštin grimztantys vietovardžiai“ autoriui dėl savo krašto šnektos autentiškumo nepaisymo jau noriu replikuoti itin griežtai, nes leksikologinio darbo išliekamąją vertę jis turėjo suvokti dar studijų metais. Juk rašo: „Kiekvieną vardą pagal katedros reikalavimus [...] sukirčiuodavau [...]“ (p. 45). Tad ir šioje knygelėje kirčiuotus vietovardžių skiemenis pažymėti jam tikrai neturėjo būti sunku…

Bet žodžiai juk begal informatyvūs ne vien kalbotyriniu / etnologiniu, bet ir socialiniu / psichologiniu aspektu. Todėl ir šiuo aspektu emociškai bent man nepriimtini žodžiai pagonys, pagoniškas, nes mums primesti svetimųjų. O kai kuriais kitais jų J. Staliulionio prisiminimuose paprasčiausiai ir vėl netikiu. Tikrai netikiu, kad kasdienėje Nemaitonių aplinkoje pokariu ar ir vėliau būtų vartotas vien žodis partizanai. Tik negaliu įspėti, ar „estetiniais“ (šio rinkinio kalba iš tikrųjų gana „suliteratūrinta“), ar ideologinės konjunktūros sumetimais vadovaudamasis knygelės „Vasara su saulės užtemimu“ autorius jį taip aktyviai skaitytojams perša. Bent mano gimtinėje daug dažniau skambėdavo visai kiti partizanų apibūdinimai – žaliukai, miško broliai (abu šie žymėjo vien aukščiausią tikrų (!) partizanų prabą), miškiniai. Beje, ir banditai. Tik tų laikų žmonėms ir pastaroji sąvoka, kiek esu patyrusi, tos neigiamos reikšmės, kokią jai bandė suteikti sovietai, o dabar suteikiame ir mes patys, beveik neturėjo. Tad man tiesiog juokinga, kad net vaikai J. Staliulionio prisiminimuose žaidžia partizanus (žr. bent p. 34) ir skrebus, nes mano logika šnibžda, kad jie greičiausiai žaidė vien miškinius (ar net banditus) ir skrebus. Tačiau į platesnius svarstymus tuo klausimu čia tikrai ne vieta leistis. Juolab kad nuo šios savo pozicijos ir aš itin griežtai atsiriboju vertindama vien J. Staliulionio pasakojimą „Mažų dienų akimis“ – rašinyje apie savo giminės tragediją rasti kitas sąvokas, o ne partizanas ar partizanai, man tikrai būtų buvę šiurpiai nejauku… Ir apskritai, darsyk pakartoju, J. Staliulionio prisiminimai yra ne vien įdomūs ir patikimi, bet ir begal etiški. Užtat labai gaila, kad jie šioje knygelėje tik gana nevykusiai sugrupuoti.

Šiuo aspektu jau negerai vien tai, kad knygelės skaitytojas, tik kai perskaito tekstą „Po sodybos medžiais“, suvokia, jog jis čia skaitė vien įžangą. Tas pats šiame rinkinyje vyksta ir toliau, nes jo struktūra yra gana „pabira“. Bent man čia nepavyko aptikti nei aiškios semantinės ašies (ja netampa net knygos pavadinimas), nei ryškesnių pasakojimo koncentrų. Štai, rodos, pasakojimai „Mamos dainos“ ir „Tėvas“ labiau derėtų rinkinio pradžiai. Bet jie kažkodėl yra atsidūrę arčiau pabaigos, o ir su kita rinkinio medžiaga nesusiejami jokia antrašte. O pastaroji labai praverstų ir tiems tekstams, kuriuose jau vien iš šių dienų racionalios patirties apmąstoma tai, kas J. Staliulionio kartos yra prarasta likus „Be Aisčio, be Brazdžionio…“ arba kas neįkainojamo yra gauta iš jau minėtos mokytojos D. Zieniūtės („Mano svajonių mokytoja“) ar iš poeto ir eseisto bei buvusio kolegos Stasio Stacevičiaus („Iš šito krašto gal jau neišeisiu“)… O du paskutinius pasakojimus – „Pašaukti pagoniškais vardais istorijon atėjo aisčiai“ ir „Kaip rusai statė lašinių fabriką“ – knygos kontekste laikyčiau svetimkūniais, nes pirmasis jų memuarais net nekvepia, o antrasis tuo irgi menkai pasižymi. Be to, antrojo atvirai paskviliškas tonas itin disonuoja su gana intymia kitų šio rinkinio pasakojimų nuotaika (p. 51 ir 52 išeksponuoti autoriaus poetiniai gebėjimai, mano nuomone, irgi yra visai ne vietoje, nes prieš tai itin puikiai sukomponuotam tekstui nesuteikia jokios papildomos informacijos). Todėl ir susidaro įspūdis, kad aptariama knygelė sudaryta be jokios koncepcijos. Tarsi J. Staliulioniui būtų rūpėję vien tai, kad į ją būtų sudėta viskas, kas jo kada nors buvo parašyta. Tuo begal nepelnytai pakenkiant tikrai neprastam savo, kaip pasakotojo, prestižui. Visgi dėl to jau antrą kartą (pirmą kartą tai padariau aptardama Onos Andrulevičienės ir Anelės Zurlienės sudaryto rinkinio „Nedaug iš gyvenimo paėmiau: atsiminimai apie mokytoją-poetę Danutę Zieniūtę ir Jos poezija“ (2013) struktūrą, „Nemunas“, 2013.XI.14) labiausiai norėčiau papeikti „Petro ofsetą“. Nepagelbėti suteikiant struktūrą ir apskritai redaguojant (o nesutvarkytų rankraščių nebijant ir atmesti) savo autorių knygas šios leidyklos specialistams turėtų būti itin negarbinga. Ar jie iš tikrųjų nesijaučia esą mūsų kultūros puoselėtojai, bet itin pragmatiškai vien maketuotojais ir spaustuvininkais dirba?..

Deja, baigiu itin nekorektiškai. Tik ir kitaip to padaryti nepajėgiu, nes mano sentimentai šių poros „Petro ofseto“ leidinių irgi gan skaudžiai yra užgauti…