Pasaka

(Apie žvaigždyną vardu Lietuva)

Laikas, atrodo, sustoja ir tu kartu su juo, ir visas judėjimas yra tik viltis, kad kas nors stumtelės, kad laiko smagračiai kažkokiu būdu ims suktis ir viskas prasidės iš naujo.

Tik ar prasidės, jeigu nebejauti, jokia kūno ląstele nejauti laiko judėjimo savyje.

Kalendorius nebyliai, tarsi koks kalėjimo sargas žiūri į tavo vienutę, markstydamasis dienomis, perversdamas pirmą metų mėnesį jau į antrą, į pabaigos pusę, o tau nė motais.

Abejingesnio žmogaus nematytumei net ir labai norėdamas.

Visa tai susiję su tuo, dėl ko išgyveno F. Nietzsche.

Tame stovinčiame laike nėra nieko didingo, nieko, kas gali tave paliesti ir švelniai krustelėti arba supurtyti, kad pabustum.

Tu tenori išlikti tame pačiame lygmenyje ir be jokių išgyvenimų kristi į minkštą tarsi topolių sniegas kasdienybės nekintamumą.

Pats kaltas, sako balsas, atslenkantis iš kažkur, iš gilumos, kurios neįžvelgiamoje, klampioje tamsoje nematau balso savininko, nematau savęs.

Jokių perspektyvų.

Tu aną popietę, išgėręs kavos, veikiamas kofeino pabandei palyginti kažkokius naikinimo mechanizmus, ir pirmi tokie, patekę į kofeinines mintis, buvo E. A. Poe ir F. Kafkos „žudymo mechanizmai“.

Nustebai, nes norėjai platesnio konteksto, bet kofeinas, susimaišęs su snūduriuojančia mintimi, sustojo ties ispaniška, košmariška Toledo švytuokle su „žiurkių armijos siaubu“ ir gelbėjančia generolo, visai ne žiurkių armijos, ranka ir kafkiško herojaus tragizmu, be jokių perspektyvų, sunaikintų kolonijoje „negrįžtamai“.

O kas išgelbės mane, girdžiu beklausiantį tą žmogelį savyje, lyg jis sėdėtų manyje kaip kokiame Toledo inkvizicijos požemyje.

O gal tai klausiu aš, dėl to visiško sąstingio laike ar laiko pamiršęs net savo vidinio balso skambėjimą, nepažinęs savo balso.

Kur tos akys, kurios nušvies horizontą, kuriame turėtų būti kažkokia prasmė?

Režisierius, bet koks, jeigu tik imasi kurti pasaulio modelį, turi apsispręsti išnarplioti paradoksiškai iškylančią dilemą: „Kokio dydžio pasaulio modelį naudoti?“

Galima pasirinkti per apokalipses griūvančius megapolius ar per Himalajus besiveržiančias bangas įtaigiai parodyti, kad jau yra viskas.

Galima ramiai pasiimti pasaulio modelį ir sutalpinti į šešių namų kaimelį pasaulio pakraštyje, kur gyvena dešimt žmonių, karvė vardu Saldainis ir negrynaveislis šunelis skambiu Rembo vardu.

Čia galima sukurti tokį pasaulio pabaigos scenarijų, kuris bus efektyvesnis už griūvančius megapolius, nes čia, tame pasaulyje, dešimt žmonių paskutinę dieną nuspręs gyventi taip, kaip svajojo visą gyvenimą, ir žmogiškos aistros ir ramus pabaigos laukimas bus geresnio scenarijaus variantas.

Paskui, nesulaukus pasaulio pabaigos, bet prasidėjus visa nuplaunančiam lietui, jau galima ir bandyti atkurti tvarką, o tam reikia pasakos, ir tą pasaką turi kurti menininkas į ją įtraukdamas visą pasaulį (10 žmonių, iš kurių 2 vaikai, kaip be vaikų!). Toje pasakoje turi rastis vietos ir šuniukui Rembo, ir netgi Karvės žvaigždynui.

Visi pasaulio gyventojai turi pamatyti (ir pamato) tą Karvės žvaigždyną (nes jeigu yra Jaučio, turi būti ir Karvės, dėl harmonijos) dangaus skliaute ir tvanas pasibaigs, o žmonės tame pasaulyje bus geresni vieni kitiems ir sau, bus kitokie.

Supratau, jog laikas sustojęs todėl, kad pas mus niekas neseka pasakos apie mūsų pasaulį, kuriame gyvename čia ir dabar, o jeigu seka, tai tik melo pasakas, kuriose vietos randa tik patys sekėjai ir jų artimiausia aplinka, todėl pas mus be perstojo lyja apatijos ir pykčio lietus, ir tam monotoniškam lijimui nematyti jokios pabaigos, nes mes gyvename taip, tarsi visą laiką taip buvo ir taip bus, kaip minkštuose topolių sniego pataluose.

Todėl, kad mes net ir palydovą į kosmosą iškėlę nepastebime žvaigždyno, jis turėtų vadintis Lietuva, bet mūsų pasakoje jam neatsiranda vietos.

Mūsų režisieriai tarsi patologiniai maniakai traukia iš mūsų archetipinius, matyt, paviršiuje tūnančius žiaurumus ir lėkštą kasdienybę, net nebandydami kurti scenarijaus tokiai pasakai, kur galėtume tapti geresni sau ir kitiems. Mūsų režisieriams nereikia pasaulio modelio kurti, nes jiems užtenka kasdienybės glamūro ir paribio bjaurumo.

O mūsų pasakos pabaiga, tarsi Toledo požemių švytuoklė, kuri švysčiodama artėja, gali nebūti labai laiminga, o ieškodamas išganymo pasižiūriu už lango ir matydamas apsnigtus namų stogus, užšalusią upę ir parką, niūriai dunksantį anapus upės, dar pastebiu dangų, stulbinamai panašų į žemę savo spalva, kad nustebęs prisiminčiau išganingą palyginimą: „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Deja, taip, deja, taip, nors ir visai atvirkščiai pagalvojau.

Laikas, matyt, nesustoja, problema kyla dėl manęs ir negalėjimo pasekti pasakos, kurioje tilptume visi, ir „brangesnio karsto išvažiavę ieškoti“, ir „lentelių ir raidžių paieškoje užstrigę“, ir tie, kurie randa prasmę kasdienybėje, be pretenzijų ir pykčių.

O kalendorius sąmoksliškai markstosi dienomis, nors laikas atrodo sustojęs, tik negaliu susiprasti savyje, savo kasdienybėje ar sekamoje savo pasakoje.