Lentinė jūra

Didelis prastas paveikslas

Prisiminęs Bel Ailo sąsiaurio orus

ar kokį šiaurinį uostą Labradoro,

pirmiau nei mokyklos mokytoju tapo,

dėdė didžiulį paveikslą nutapė.

 

Kairėn dešinėn mylių mylias

į dangų rausvą ir labai tylų

ne vieno šimto pėdų aukštumo

blyškiai mėlynos uolos kyla.

 

Jų papėdes puošia dailios arkutės,

tai bus, veikiausiai, į urvus angos,

jos palei patį vandenį bėga,

tad jas kiek užstoja tobulos bangos.

Algimantas Stankevičius. Ranka. 1950

 

O pačiam ramios įlankos vidury,

inkarus išmetus, bures susukus,

stovi flotilė – juodi burlaiviūkščiai:

jų stiebai stirkso kaip apdegę degtukai.

 

Ir aukštai, aukštai viršum gretų

uolų nelabai niūrių

gražiai priraityta daug paukščių juodų –

jų traukia būriai būrių.

 

Girdėte girdi, kaip jie ten krykia,

nėra jokio kito garso,

nebent kartais ima ir iškvepia orą

koks stambus vandens gyvis garsiai.

 

Saulutė raudona jau žemai,

bet vis nenurieda nuo dangaus vakarinio –

saulėlydis, aišku, čia truks amžinai;

tai labai paguodžia ir suramina.

 

Juoju grožis laivai; tad, matyti, bus

jau pasiekę savo paskirties uostą,

tik neaišku, ko jie atsibastė čionai:

varyti prekybą ar kontempliuoti.

 

Elektrinė audra

Aušra nemaloniai geltona.

Po-ookšt! – skardžiai, su blyksniu.

Namas gavo smūgį kaip reikiant.

Pokšt! Garsas metalo, lyg kas būtų numetęs indą.

Tobijas užšoko ant palangės, nėrė į lovą:

tylus, akys baltos, kailis pašiauštas.

Tyčia, piktybiškai kaip kaimynų vaikėzas

griaustinis pradėjo tvatinti stogą.

Rožinis blyksnis;

tuomet – kruša: neįmanomo dydžio dirbtiniai perlai.

Mirties baltumo, parafino baltumo, šalti –

diplomatų žmonų puošmena

anų laikų vakarėliuos.

Jie gulėjo eilėm ir tirpo

ant raudonos žemės, kol saulė pakilo aukštai.

Mes atsikėlėm: elektros laidai susipynę,

šviesa dingus, salietros kvapas,

telefonas negyvas.

 

Katinas liko šiltoje lovoje.

Gavėnios medeliai pabėrė visus žiedlapius:

jie šlapi, sulipę, rausvi tarp bejausmių perlų.

 

Apsilankymai Šv. Elžbietos ligoninėj

Šičia beprotnamis.

 

Šičia žmogus,

uždarytas beprotnamy.

 

Šičia gi laikas

tragingo žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia gi rankinis laikrodis,

rodantis laiką

kalbingo žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia jūreivis,

nešiojantis laikrodį,

rodantį laiką

šlovingo žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia gi reidas lentinis,

jįjį pasiekė jūreivis,

nešiojantis laikrodį,

rodantį laiką

narsiaširdžio seno žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia gi metai, palatos sienos,

vėjai ir debesys jūros lentinės,

perplaukė jąją jūreivis,

nešiojantis laikrodį,

rodantį laiką

pametusio protą žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia gi žydas su skrybėle laikraščio

verkdamas šoka palatoj tarp sienų

ant girgždančių jūros bangų lentinių,

tuo tarpu jūreivis

prisuka laikrodį,

rodantį laiką

žiauriaširdžio žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia gi knygų pasaulis – jis plokščias.

Šičia štai žydas su skrybėle laikraščio

verkdamas šoka palatoj tarp sienų

ant girgždančios jūros bangų lentinių

bepročio jūreivio,

kurs prisuka laikrodį,

rodantį laiką

nenustygstančio vietoj žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia berniukas grindis tyrinėja,

žiūri, ar pasaulis čionai, ar plokščias,

o našlys žydas su skrybėle laikraščio

verkdamas šoka palatoj tarp sienų,

sukdamas valsą ant jūros lentinės

pro tylų jūreivį,

klausantį laikrodžio,

tiksinčio laiką

nuobodingo žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia štai metai, sienos, durys skrieja

aplinkui berniuką, kurs grindis tyrinėja,

žiūri, ar pasaulis čionai, ar plokščias.

Šičia gi žydas su skrybėle laikraščio

šoka džiugiai tarp palatos sienų

linkui prasiskiriančių jūrų lentinių

prošal jūreivį,

kurs purto laikrodį,

rodantį laiką

poeto, žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Šičia kareivis, iš karo parėjęs.

Šičia gi metai, sienos, durys skrieja

aplinkui berniuką, kurs grindis tyrinėja,

žiūri, ar pasaulis apvalus, ar plokščias.

Šičia gi žydas su skrybėle laikraščio,

atsargiai šokąs tarp palatos sienų,

žengiąs tarytum ant karsto lentinio,

o palei pat jįjį – pamišęs jūreivis,

rodantis laikrodį,

rodantį laiką

nelaimingo žmogaus,

uždaryto beprotnamy.

 

Iš: Elizabeth Bishop. The Complete Poems. 1927–1979. New York: Farrar, Straus and Giroux, 1999

Vertė Alfonsas Andriuškevičius