Debilė. 2004 metų naktį
Skiriu Simai (Kempiniukui)
Vargšas vaikinas. Neįsivaizduoju, kaip jis turėjo jaustis, staiga pasibaigus parakui. Buvo užsisakęs visą valandą, o ta jo valanda dar tik prasidėjus. Ir nieko nebeįmanoma buvo padaryti, ničnieko – pasididžiavimas virto gėda. Iš tikrųjų, galėjau iškart išeiti, pasišalint ir palikt jį su savo gėda, nes juk taip nieko ir nesuspėjo įvykti. Bet man tada jo kažkaip pagailo, toks jisai varganas pasirodė, absoliučiai sugniuždytas, mazgotė, šliurė, ne daugiau. Dar, atsimenu, pasakė, maždaug: „Gal kitąkart, aš tau kada paskambinsiu.“ Jo, jo, – pagalvojau, – sakai, kai nėra ką sakyti, kad užkimštum tą slūgsančią, išpampusią, vis brinkstančią tylą, tą tylą, kurios nesusitikom klausytis. Nieko tu nepaskambinsi, pirmą ir paskutinįsyk matomės, gaila, gražus buvai, tikras Adonis… Gal ir tai paskatino, nežinau, ar ta tyla, visu svoriu užgriuvus, neleido, ar širdis liepė nepalikt jo DABAR, tą gėdos pilnaties valandą, vieno su savąja menkyste. Mano tobulas Adonis, valandai virtęs savo paties parodija, sėdėjo apsikabinęs nunarintą galvą. Nieko nepasiūlė – nei pinigų, kad ir už tas kelias minutes, nei išgert – taip jam tuomet viskas giliai buvo vis vien, gal jis net nematė šalimais manęs, pasiryžusios drauge iškentėt jo valandą.
Aš pradėjau pasakot po truputį, lyg pati sau, puse lūpų. Kalbėjau, o jis nė nesujudėjo, niekaip neišsidavė, kad girdi, ir aš nebuvau tikra, ar kalbu ne tik sau, nors kalbėjau ne tik jam. Žmones suartina nelaimės. Man dingtelėjo, kad kito kluptelėjimas galėtų padėt iškęst savąjį. Kai paskutinį kartą matai žmogų, ypač nepažįstamąjį, esi pasirengus jam visa atsiverti, iškloti net pačias sunkiausias akimirkas, slapčiausias gyvenimo detales. O aš tik vieną epizodą, vienintelę prakeiktai tamsią naktį, užtemus protui ir visu ryškumu suspindus paklydėliams kelią nušviečiančiai kvailumo žvaigždei. Kai nesugrįžau į viešbučio vestibiulį, kur išsiskyrėm ir ryte vėl susitarėm susitikti su Šniūru. Jis mane ne šiaip sau atvežęs numetė ir paliko. Viską tada paaiškino: kaip vaikščiot ir kurioj vietoj – kad pro baseiną ir treniruoklių salę geriausia kursuot – lėtai, grakščiai, pasidairant. Ir kaip gaudyt žvilgsnius. Mirktelėt, duot signalą ir anam bus aišku, ir jis viską supras, ko tu čia sukinėjies aplink ir mirksi – nes negali atsitraukt, bus jis tau kritęs į akį, ne kitaip.
Šniūras tikėjosi iš manęs labai daug ir vertino. Gal užtai ir Blondė su Kriste išsyk ėmė manęs nemėgti, vos tik Šniūrui parsivedus į chatą. Tūkstančio per dieną – jis sakė – aš verta apvalaus tūkstantėlio ir jis nenori mano apatiniuose kasdien surast mažiau. Tačiau rado. Tada ir ištarė savo auksinę frazę (kokia ji teisinga, kai dabar pagalvoju!), kad mumis – tokiom kaip Blondė ir Kristė – tampama, o ne gimstama. Kad laukia daug darbo, bet kadangi aš darbo nebijanti – skubiai linksėjau, – kad būčiau rami ir nekreipčiau dėmesio į naparnikes, kurios apkaltino mane nuslėpus nuo jo dalį uždarbio. Šniūras tada paliepė joms užsičiaupti ir nešdintis lauk, palikt mus vienus. Pasisodino mane ant kelių, nuramino ir dar kartą paaiškino, nieko neklausinėjo ir negrasino, tik priminė, kad šitam biznyje vienos krypties eismas: viskas savo bosui, taip sakant, viską, ką uždirbai, viską atiduosi, o jis jau pasirūpins tavo pragyvenimu ir keletą savaitgalių nuveš apsirūpint naujom šmutkėm ar kuo, tačiau tai ir visa dainelė, mažute. Linksma, bet be priedainio.
Žodžių į vatą Šniūras nevyniojo, tas tiesa. Bet jis nieko nuo manęs nenuslėpė, buvo atviras, ir aš prijunkau: jis pamaitino mane, išalkusią, be kelio atklydusią į stotį, žodžiais ir jo žodžiai tapo man duona ir aš juos nekramtydama rijau. Dar nepažinau savęs, mano prigimtis dar nebuvo man aiški. Turbūt ją praskaidrino ir nuplovė lietus, prapliupęs mums išsiruošus į tą viešbutį – kad viskas staiga pradėjo kilti: Šniūro žodžiai, merginų žodžiai, žolė, aplipus gličia žeme – pagyros, sumišusios su kaltinimais. Aš atrajojau žodžius, vis iš naujo juos gromuliavau. Jie maišėsi ir lipo į bjaurų gniužulą. Žodžiai tapo jovalu, kurio bliūdą pakišo mano praeitis. Ta tamsi dėmė, iki kol Šniūras ją apšvietė, ištiesęs man savo gelbstinčią ranką, – pamaitino ne iš kokio purvino lovio, bet iš saujos – kaip žmogų. O aš nutraukiau po kaklu jo užkabintą aukso grandinę ir pabėgau. Nebegrįžau į viešbučio holą.
Nedėkingoji. Pamaitinta ir soti, prižiūrima ir mylima, atvedama ir išvedama iš ganyklos. Vis į naują plotą, kur daugiau erčios, vešliau, kur dar nenuėsta dobiliena. Aš panorėjau kasdienio tūkstančio SAU ir pamiršau tą ranką, kuri man buvo ištiesta, kai to užvis labiau troškau ten, stoty, vieniša ir apleista viso pasaulio. Ranką, kuri vienintelė buvo to tūkstančio verta ir kuriai jis teisėtai priklausė. Ir kai pirmasis žvilgsnis, šypsnio palydėtas mirktelėjimas prie baseino, kaip mokė Šniūras, atnešė tūkstantį, aš įtikėjau savimi, o jį pamiršau. Šniūrą pakeitė tūkstantis, aš iškeičiau savo Šniūrą į JO tūkstantį ir nebetekau abiejų. Aš paneigiau save – išspjoviau atrytąjį gniužulą. Kuo aš tikėjausi būti gyva?
Nepažinojau ne tik savęs, bet ir Šniūro. Kad jis mane pamirš, nurašys į nuostolius savo numylėtinę žvaigždutę, rizikingą, bet, be abejonės, geriausią investiciją – net būdama tokia apjakėlė, negi galėjau to tikėtis?
Jis surado mane trečiąją naktį. Vėliau, jau pradėjęs su manimi kalbėtis, sakė, kad visąlaik praieškojo: šukavo rajoną po rajono, visus „taškus“, nesyk zondavo „ant podiumo“ ir vis veltui, nes niekaip nesitikėjo vėl surasiąs mane ten pat – susigūžusią, parėmusią sieną kiūtančią stoty, pažeidžiamą, įsibaiminusio žvilgsnio, nusipiginusią iki šimtų, iki dešimčių, palinkusią besiderančią prie nuleisto mašinos stiklo…
Dar akimirka ir aš jį pažinau. Tai mano Šniūras atlapoja dureles, šoka prie manęs ir griebia už plaukų, kerta per kojas, verčia žemėn, klupdo prie tos nelemtos sienos ir smogia, smogia, smogia, o aš, tuščiavidurė, skambu kaip po kaklu parištas varpelis – „tik tavo, tik tavo, tik tavo“ žodžių nuo šiol klausysiu ir tegu jie mane užpildo, o kol kas aš neturiu savųjų, dar tik laukiu jų tartum dovanos iš tavęs. Jis man užlipdo burną ir suriša rankas ir kojas, verčia į mašiną ir mes važiuojam namo, pagaliau namo į dobilieną, kur aš sutikau tave, mano keturlapi…
– Debilė. Tikra debilė, – išgirdau. Jis jau buvo atsitokėjęs. Bet visai kaip tą naktį prapliupęs lietus atskyrė mane nuo jo. Ir jis turbūt matė, kaip per mano žandus, gatvės žibintų apšviestus, dviem srovelėmis nuo akių teka vanduo. Turėjo matyti, nes kodėl gi, lyg luktelėjus ir nesulaukus, kol srovelės nutekės, pajutau, kaip jis švelniai švelniai, vos liesdamas pirštų galiukais, paglostė man tarpuragį.
