Besiginčijant su pranašu
Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelio. Staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI. Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus taip malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
Mal 3, 1–4
Jeigu ne periferinė Kristaus paaukojimo šventė, sutapusi su sekmadieniu, liaudiškai vadinama Grabnyčiomis, nesiklausytume dabar Malachijo eilučių. Tai itin retas paukštis liturgijoje. O ir jo knygelė – vos keli puslapiai, nieko, kas apstulbintų ar labai įsimintų. Krikščionių kanone Malachijas užbaigia Dvylikos arba Mažųjų pranašų rinkinį, taigi jį turėtume laikyti paskutiniu pranašų balsu Senajame Testamente. Kadangi joks biblinis kūrinys nėra parašytas vienu kartu, be vėlesnių redaktorių triūso, tai ir jų eilės tvarka visada bus tik kanono klausimas. Paskutinio pranašo titulas, rodos, reikalautų iš Malachijo kokių didingų, testamentinių tiesų, bet autorius lieka kuklus, nesusireikšminęs, net paslėpęs savo tikrąjį vardą, nes Malachijas (hebrajiškai – malaki) yra bendrinis daiktavardis, kuris nusako Dievo pasiuntinio vaidmenį.
Su keliomis kitomis Dvylikos rinkinio knygų Malachiją sieja panašios istorinės aplinkybės, persų viešpatavimo era Izraelyje, babiloniečių sugriautos Saliamono Šventyklos atstatymas (515 metais prieš Kristų), viltys ir jų žlugimas, tam tikra dvasinė sumaištis, būdingi bet kuriam permainų laikotarpiui. Jau senokai Biblijos tyrinėtojus labiau domina Dvylikos rinkinys kaip vientisa knyga negu paskiro pranašo charakteristika, socialinis kontekstas, teologinės pažiūros. Visus šio rinkinio autorius, nors jie išsimėtę kelių šimtmečių perspektyvoje ir anaiptol nepučia į vieną dūdą, vis dėlto vienija keli motyvai, einantys iš knygos į knygą. Pirmiausia tai būtų užuominos apie Viešpaties dieną ir tautos apvalymo, atsinaujinimo viltis, ilgainiui įgyjanti apokaliptinių požymių.
Malachijo knygai galėtume priskirti poleminį pobūdį, nes jos autorius nuolat ginčijasi su neįvardintais oponentais, mėgina sugriauti jų argumentus ir grąžinti juos į „tiesos kelią“. Tai būtų gero, gyvo pamokslo pavyzdys, nes autorius kelia klausimus, girdi skirtingas nuomones ir nepasitiki iš anksto parengtais atsakymais. Štai ausiai mielas Dievo atviravimas: „Mylėjau jus“, kuriuo prasideda pranašo žinia, bematant sulaukia skeptiško klausimo: „Kaip mus mylėjai?“ Panašiai auditorija mėtys replikas dėl dieviško teisingumo, savo išskirtinio statuso tarp kitų tautų ar nusižengimų, kuriais ją kaltina pranašas. Žinoma, galutinė Malachijo knygos išvada nebus netikėta ar kompromisinė, leidžianti dviprasmybes. Dievo galybės ir teisingumo dogma nepajudinama šiam autoriui, kad ir kiek savo aplinkoje jis girdėtų prieštaravimų, priekaištų, nusivylimų. Bet savo aistra atnaujinti iš tremties sugrįžusią tautą Malachijas nėra vienišas svaičiotojas – jo knygoje tylomis veikia ir tie, kurie laikomi ištikimaisiais, kurie nepasidavė išgverusiai kunigijai ir melagingam kultui. Tarp šių žmonių pranašas ne tik turi sau sąjungininkų, bet ir skelbia juos apokaliptinės teisingumo pergalės dalyviais, ypatingu Dievo paveldu, kuriam skirta suspindėti: „Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo. Sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai aš veiksiu.“
Ta diena, pasak Malachijo, bus liepsnojanti kaip krosnis, o Viešpats, kuris staiga atsiras Šventykloje, – kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Kadangi nelabai baugu nei ugnies, nei krosnies vasariui spaudžiant, o biblinės skalbimo, balinimo metaforos taip pat, rodos, žada tik gera, galėtume drąsiai įsitraukti į užsimezgusią pranašo ir jo klausytojų diskusiją. Nesunku pastebėti, kad autorius ne kiekvieną sykį sėkmingai atremia savo oponentų argumentus ir triumfuoja gindamas Dievo vardo šlovę. Jam aiškiai nepasiseka uždaryti Viešpaties malonės tarp keturių Judo karalystės sienų. Dar kebliau įtikinamai paaiškinti pagrindinį teodicėjos kazusą – kodėl nedorėliai tarpsta, o teisieji nepatiria žadėtos Dievo pagalbos. Malachijas meta ant stalo vienintelę šioje partijoje įmanomą kortą – viskas įvyksią rytoj, Dievo atsakymas artėja, ir niekam nepavyks nuo jo išsisukti.
Mūsų dienų diskusija su pranašu tikrai būtų kur kas smarkesnė. Kirstume iš peties – juk yra dėl ko ir kaip. Nesismulkintume dėl aukų tikrumo ar netikrumo. Netgi dėl kunigijos degradavimo. Juo labiau dėl pranašo rūstybės už nusuktą bažnytinę dešimtinę. Tai, ką Malachijas sudeda į vieną sakinį (raganavimus, melą, samdinių apgaudinėjimą, skriaudas našlėms ir našlaičiams, ateivio atstūmimą), pateiktume jam nesibaigiančiu sąrašu, tikėdamiesi ne asmeninių nuodėmių profilaktikos, bet ryškaus, veiksmingo Dievo susigrūmimo su žmogui neįveikiama pasaulio nuodėme. Kur kas painesnis, sudėtingesnis šiandien ir teodicėjos klausimynas. Šventyklos paradoksas, lydimas nuogąstavimų, kad šventos iškilmės, pranašo žodžiais tariant, taps mėšlu, kurį Dievas drėbsiąs tolyn nuo savęs. Dar sykį, tik jau garsiau ir tragiškiau: „Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių VIEŠPATIES akivaizdoje?“
Neraudoti kažin ar išeina mūsų pasaulyje. Dėl vaikštinėjimo ir Dievo įpareigojimų išeina ir vienaip, ir kitaip. Baigdamas savo pamokslą Judo dvasininkams ir pasauliečiams, Malachijas užsimena apie paslaptingą atminimo knygą, kuri surašoma Dievo akivaizdoje. Ten esą visi, kurie jo bijojo ir pasitikėjo jo vardu. Manytum, kad kalbama apie kokį teisuolių sąrašą, žinomą iš kitų Biblijos vietų ir tikėjimo tradicijos. Tačiau egzegetai įsitikinę, kad tiksliausias atminimo knygos atitikmuo – tai karalienės Esteros istorijoje paminėta atminimų knyga (mes kažkodėl verčiame dviem žodžiais: atžymų-metraščių), kuri atnešama ir skaitoma karaliui Kserksui, kai šį kankinusi nemiga. Tokiu būdu vienas šios knygos įrašų padėjo atrasti tiesą ir išgelbėjo visą žydų bendruomenę nuo pražūties.
Natūralu, kad žemiškiems karaliams sušlubuoja atmintis ir kad jiems tenka pasinaudoti savo archyvais. Malachijo knygos Dievas, nors irgi tituluojamas karaliumi, sakosi niekada nesikeičiąs, taigi ir jo atmintis per amžius ta pati. Todėl jo sumanytas atminimo knygos projektas skirtas mums. Jis turbūt tęsiasi, jeigu danguje nesama permainų. Kiekvienas toje knygoje galime rasti sau skirtą įrašą, gal net kelis. Nemiga, ištikusi po audringos diskusijos su pranašu, tikrai tinkamiausias, jau patikrintas metas pasklaidyti jos lapus, išmargintus kitokiu nei mūsų rašalu.
-tj-
