Prisakymai kultūrininkams
Kultūros žmonės (kultūros skleidėjai, kultūrininkai – kaip bepavadinsi) dažniausiai būna labai rimti ir dedasi esą dvasiškai stiprūs. Bet neretai užtenka vieno mažo dirgiklio – frazės, temos pokalbiui ar žodžių junginio – ir jų orumas ir erudicija vienu akimirksniu nueina velniop. Visai nesvarbu, kokius darbus būtų nudirbę, kokius kūrinius sukūrę – jie kaipmat visi kaip vienas ima sopulingai rypauti, šnypšti ir piktintis, ir tada pasigirsta jų baimė, silpnumas, graužatis ir pyktis. Aš noriu, kad visa tai vienąkart baigtųsi ir daugiau niekada nepasikartotų. Pasidarys geriau.
Gyvenimas yra teatras.
Atsipalaiduokit ir mėgaukitės
Turbūt dar nesu sutikusi kultūrininko, kuris nebūtų nors kartą pavirkavęs dėl komentarų internete turinio, neva atspindinčio „mūsų visuomenės degradaciją“. Jie yra ne vieni, kuriuos kaskart stipriai veikia šitas žodžių junginys. Komentarų internete tema yra tokia dažna, kad net pastaruosius kelis mėnesius nežiūrėjusi televizoriaus ir neklausiusi radijo galiu pasakyti, jog per šį laikotarpį buvo transliuojama laida, pavadinta „Komentarai internete: teisti negalima toleruoti“ ar kaip nors panašiai. Jos metu koks nors psichikos sveikatos centro darbuotojas pasakojo, kaip veikia „neapykantos perkėlimo“ mechanizmas, žymus dainininkas dalijosi įspūdžiais iš penkių dienų kelionės po Japoniją ir pasakojo, kad ten „visi stengiasi vienas kito neįžeisti“. Laidos pabaigoje sutrikęs vedėjas, beveik neabejoju, paklausė susirinkusiųjų, kodėl „internete tiek daug purvo“ ir ką reikėtų daryti, o laidos dalyviai neturėjo atsakymo. Protingiausias iš jų tik liūdnai konstatavo, kad „sovietmetis padarė savo“ ir dar turės „ne viena karta pasikeisti, kol išmoksime gerbti vienas kitą“.
Nusiraminkit. Niekas nedegradavo ir jokios tautos tragedijos čia nėra. Žinoma, niekam nėra malonu skaityti bjaurius žodžius, o žodžiai tikrai turi galią ir veikia labai stipriai. Tačiau tai, kas yra čia, nedaug skiriasi nuo to, kas yra ten. Viso pasaulio komentatoriai yra lengvai nuspėjami personažai, kurie skirtingomis kalbomis ir raštais visada rašo tą patį per tą patį. Skiriasi tik temų aktualumas (vienur – musulmonų invazija, kitur – kainos už šildymą) ar kiekis (kuo daugiau trina, tuo mažiau rašo).
Yra toks populiarus kanadietis dainininkas Justinas Bieberis. Sunku būtų rasti muzikinį vaizdo klipą internete, kurio komentaruose nebūtų paminėtas jo vardas. Kad ir kieno būtų muzika, būtinai atsiras koks nors dundukas, kuris parašys, kad „va čia tai tikra muzika, čia tau ne Bieberis“. Po bent vienu vaizdo klipu būtinai bus parašyta, kad tie, kurie pažymėjo, jog jiems nepatinka šita daina, „turi ausis šiknoje ir dėl to klausosi Justino Bieberio“. Kažkuris, kūrybingesnis, yra parašęs, kad po „The Beatles“ vaizdo klipu esantis paveiksliukas, kurį reikia spausti, jei muzika nepatinka, yra didesnis už Justino Bieberio by**. Nieko neprimena?
Pagal labai nuspėjamą scenarijų plėtojasi ir rasistiniai komentarai. Yra toks pro lėktuvo iliuminatorių filmuotas vaizdo įrašas, kuriame rodoma, kaip kinas oro uosto darbuotojas dėžes ant takelio, gabenančio viršun į lėktuvą, ne deda, o meta. Daugiau nei pusė tų dėžių nukrinta ant žemės, ir jo darbas nueina perniek, o jis to nepastebi. Ir taip daug kartų. Protą ir dėmesį išjungusio Sizifo darbas baigiasi, kai prie jo priėjęs bendradarbis sukrauna numestas dėžes ant takelio. Kažkas apie šį vaizdą yra parašęs: „Nieko nuostabaus – juk tas idiotas yra MADE IN CHINA.“ Tokio akiplėšiškumo įžeistas komentatorius, pasivadinęs Lin, jam atsakė: „Kinija yra nuostabi šalis su tūkstantmete kultūra, todėl negalima spręsti apie ją iš vieno žmogaus.“ Vėliau į užsimezgusią diskusiją įsitraukė Robertas iš Teksaso valstijos ir pareiškė, kad viskas, ką gamina Kinija, yra š…, o pati šalis yra teroristė, nes okupavo Tibetą. Tada kokia nors Džesika parašė: „Nesipykim, PEACE.“ Tada komentarų ratas kartojosi iš naujo.
Panašiai būna su rimtų straipsnių, vienaip ar kitaip susijusių su islamiškomis arba Afrikos šalimis, komentarais. Koks nors kvailelis būtinai lepteli ką nors apie beždžiones, džihadą, terorizmą, tada muhamadai ir abdulos stoja į kovą rašydami apie paleistuves vakarietes moteris, šėtono imperiją JAV, kol koks nors nupiepėlis parašo, kad dievas yra vienas ir jis tikrai nepalaimintų užsiplieskusio pykčio, ir vėl viskas kartojasi kaip istorijoje su kinu oro uoste. Labai panašiai, tik apie kitus dalykus, plėtojasi diskusijos ir vienas kito sudirbinėjimai kinų, prancūzų, ispanų, rusų ir kitomis kalbomis.
Atminkite viena – žmonės nėra tokie unikalūs, kaip jums bando pasakyti poetai ar gražios citatos kalendorių lapeliuose. Jų elgesys, nepaisant tam tikrų kultūrinių skirtumų, bet kur pasaulyje yra labai nuspėjamas. Net ir tie, kurie socialiniuose tinkluose skelbiasi atlikę asmenybės tipo nustatymo testus ir sužinoję, kad priklauso labai retai žmonių rūšiai, elgiasi taip pat.
Viskas, ką girdite ir skaitote, yra ne tragedija, o tik nuolat pasikartojantis gyvenimo teatras. Atsipalaiduokit, atsiloškit kėdėje ir mėgaukitės.
Nesikankinkit ir nesusireikšminkit
Atsimenu vieną labai atsargų ir nepaprastai rimtą žurnalisto pokalbį su garsia Lietuvos teatro primadona apie gyvenimą, meną ir pašaukimą. Primadona teatrališkos kančios kupinu tonu pasakojo, kaip dabar viskas teatro pasaulyje pasikeitė: visi nuolat skuba, nebėra „atsidavimo“ teatrui. Tada, lyg prastai šildomoje scenoje skaitytų Čechovo pjesės tekstą, o iš jos burnos eitų balti garai, pridūrė, kad šiuolaikiniai aktoriai trokšta „sotesnio kąsnio“, o tai prieštarauja menininko pašaukimui, nes menininkas „būtinai turi kentėti“.
Vos išgirdusi šiuos žodžius, aš buvau beparpuolanti ant kelių. Man norėjosi iškelti rankas aukštai į dangų ir padėkoti Aukščiausiajam už tai, kad taip sutvarkė mano likimą, jog nepatekau į panašių kančios šauklių radiacijos zoną, jog jie nebuvo mano mokytojai ir jų repeticijose aš nepraleidau savo jaunų dienų. Panašią euforiją dėl to, kas neįvyko, esu jautusi vieną ankstyvo pavasario dieną Kaliningrade, kai gatvėje per atodrėkį mano koją sužeidė nuo stogo nukritusio ledo luito nuolauža – pamačiusi visai šalia nukritusį luitą supratau, kad jis būtų mane užmušęs, jei mano žingsnis būtų buvęs bent keturiomis sekundėmis lėtesnis.
Menininkas, miela primadona, neturi kentėti, nes jis kenčia jau vien dėl to, kad yra menininkas. Jis turi jautrią psichiką, klausą, uoslę, vaizdinę klausą, ir to jau pakanka, kad jam gyventi būtų sunkiau nei daugumai. Jei taip nėra, tai jam labai pasisekė, nes yra vienas iš nedaugelio laimingųjų, apdovanotų itin retu deriniu – talentu ir lengvu požiūriu į gyvenimą. Visi kiti – nuo Šiaulių iki Holivudo – visą gyvenimą stengiasi su tuo sunkumu kovoti. Vieni geria ir uosto, kiti žudosi, treti imasi praktikuoti jogą ar nustoja valgyti termiškai apdorotą maistą. Būdai skirtingi, bet tikslas tas pats – palengvinti sunkiai pakeliamą naštą, kurią sukuria menininko sielos turėjimas. Todėl papildomos kančios menininkams nereikia, kaip ir nereikia, kad jiems kas nors tą kančią didintų. Ir geriausi meno kūriniai, miela primadona, nebūtinai gimsta kankinantis. Ir dar – ta meninio ugdymo tradicija, pagal kurią įprasta kankinti ir kankintis, nėra stipriausia pasaulyje, net jei Jums kas nors taip kada nors sakė.
Vienas garsus aktorius yra pasakęs tokius žodžius: „Jei kada nors išgirsite mane sakant, kad esu rimtas aktorius, suduokite man per veidą.“ Niekas nekviečia jūsų atsainiai žiūrėti į savo profesiją, bet perdėtas rimtumas ir savęs, savo pašaukimo ar darbo sureikšminimas yra destruktyvus. Kančios garbinimui ir ypatingam savęs sureikšminimui pasakykite „škac“.
Eikit ir pasiimkit
Kultūrininkus iš vėžių išmuša viskas, kas yra populiaru, ryšku ir demonstratyviai sėkminga. Vienas greičiausių būdų pamatyti, kaip persikreipia dvasingas inteligento veidas ir pasigirsta paniekos kupinas šnypštimas, yra įjungti televizorių ir parodyti, kaip pagal fonogramą dainuoja įspūdingos išvaizdos jaunos populiarios merginos, arba duoti į rankas žurnalą, kuriame smulkiai aprašomi žmonių, vadinamų elitu, gyvenimai. Bus susakytos visos didžiausios banalybės – tai, kad dabar „dainuojama tik papais“, o „tikrieji dvasios inteligentai yra labai kuklūs“, „didžiausi milijonieriai vaikšto su suplyšusiais džinsais“ ir kad „skonio už pinigus nenusipirksi“.
Iš kur ta panieka? Viskas labai paprasta. Inteligentai užaugo skurde už bukinančio aptvaro ir kažkas juos sugebėjo įtikinti, kad žmonės turi būti lygūs. Dar primadonų išauklėti, jie patikėjo, kad yra labai ypatingi ir visuomenė jiems yra skolinga pagarbos ir išskirtinio dėmesio. Jų purkštavimai neturi nieko bendra su senųjų imperijų palikuonių aristokratiškumu, šiaurietiška protestantiška etika arba išsivysčiusiuose kraštuose madinga socialistine panieka mados pasauliui.
Kad tas aršus ir demonstratyvus bet ko ryškaus, brangaus ir žinomo niekinimas reiškia kažką kita ir yra apsimestinis, pasidaro aišku pasiklausius, kaip jie dalijasi įspūdžiais grįžę iš dėvėtų prekių parduotuvės. Kuris nors būtinai pasigirs, kad rado „puikiausią“ „vardinį“ megztinį (dažniausiai tai būna varganas „United Colors of Benetton“ mezginukas) arba už tris litus nusipirko „Vutono“ rankinę „su visais logotipais“. Jei paklaustum apie bet kurį „blizgiųjų žurnalų“ veikėją, jie papasakotų viską. Paskui pridurtų, kad šiaip niekada tokio šlamšto neskaito, jis į jų rankas pateko atsitiktinai.
Patarimas, kaip atsikratyti nereikalingo savęs kankinimo, pagiežos ir pykčio, nėra nei naujas, nei labai sudėtingas. Tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kad pasaulis nėra lygus ir teisingas. Ryškiai geltona saulėgrąžų pieva visada akį trauks labiau nei pilkai melsva pajūrio zunda. Ir sniego baltumo ilgi plaukai sulauks daugiau dėmesio nei subtilių atspalvių žaismas žvilgančiose sruogose.
Be šitos fundamentalios tiesos įsisąmoninimo, galima dar pasistengti ką nors pakeisti savo gyvenime taip, kad priežasčių gailėtis, jog kažko neturi, būtų mažiau. Arba, kaip sakoma vienoje tautoje, „jei manai, kad esi to vertas – eik ir pasiimk“.
Pažįstu vieną lietuvį skulptorių, vienos pirmųjų privačių meno galerijų Lietuvoje įkūrėją. Užtenka paminėti jo vardą, ir beveik visur ir visada iš jo kolegų išgirstu tą patį – koks jis toks ar anoks ir kaip jis „visur lenda“. Ir viskas ne dėl meninės jo darbo kokybės – labiausiai dvasingiems kultūrininkams kliūva tai, kad jis savo darbus atvirai reklamuoja. Kad kviečia miesto tarybos narius į savo galeriją, vaišina kava ir sausainiais, pristatinėja savo darbus, kuria apie juos įdomias istorijas, o kai ateina konkurso miesto skulptūrai sukurti laikas, jis jį laimi. O laimi jis dėl to, kad dažniausiai konkurentų jam nėra. Nėra ne dėl to, kad mieste daugiau talentingų menininkų nėra (jų pilna, net ir fakultetas naujiems rengti yra), bet dėl to, kad tie talentingi menininkai slankioja pikti po miestą, baisisi jo darbais, bet grįžę į savo dirbtuves ir toliau palieka savo darbus dulkėti, nes „darytis sau reklamą“ jiems yra žema.
Jeigu žema, tai ir būkit žemai. Ne visiems pavyksta pasiekti sėkmę ir tapti populiariems net ir pasisamdžius vadybininką, bet nors kartą bandžiusieji bent jau nedega pavydu ir nejaučia pagiežos tiems, kuriems pasisekė.
Tikiu, kad intelektualiai sopulingų vaitojimų tomis pačiomis temomis dar bus ir bus. Bus peroksido baltumo užgožtų nelaimingų dainininkių, gležnų, „nustumtų į paraštes“ poetų, pasipūtusių ir nelaimingų tapytojų… Dar bus ir bus. Vienu kartu įsisenėjusio galvos skausmo neišgydysi (aš ir nesitikiu), bet tebus žengtas pirmas žingsnis.
