Pradžios, nors būtų galima ir be to…

Kaip viskas prasideda? Matyt, visos prastos knygos prasideda vienodai, o visos geros – skirtingai. Pamenate? Panašiai ir Levas Tolstojus pradeda romaną „Ana Karenina“: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Klausimas kilo praeitų metų Vilniaus knygų mugėje, kur apsuptas knygų gausybės nuo prekystalio paėmiau pavartyti vieną Charleso Dickenso tomą: „Pradėsiu nuo to, jog Marlis mirė“ („Kalėdų giesmė“).

Tad kaipgi prasideda didžiųjų autorių knygos, nes, atrodo, tik tokias verta skaityti apsuptam visuotinio reklaminio šurmulio ir pigių vienkartinių minčių, kurios baigia dienas supresuotos Bohumilo Hrabalo herojaus hidraulinio preso? Nors vis dar pasitaiko tokių skaitytojų, kurie jaučia sadomazochistinį malonumą pradėdami versti knygą nuo pabaigos, mes pradėsime nuo pradžių. Pagrindinė, didžioji žydų ir krikščionių civilizacijos Knyga prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Pacituosiu ir Fiodoro Dostojevskio „Jaunuolio“ pradžią: „Neiškentęs sėdausi užrašinėti šią savo pirmųjų žingsnių gyvenimo kelyje istoriją, nors galėčiau apsieiti ir be to.“ Tikrai, ir aš būčiau galėjęs nenurašinėti kai kurių savo bibliotekos knygų pirmųjų sakinių, bet neatsispyriau pagundai.

 

„Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto.“

Erich Maria Remarque, „Vakarų fronte nieko naujo“

 

„Aš labai mėgstu kuklų gyvenimą tų nuošaliųjų kaimų vienišų savininkų, kuriuos Mažojoje Rusijoje paprastai vadina senbajoriais, kurie nelyginant sukiužę vaizdingi nameliai žavi mus savo margumu ir visiška priešingybe naujam, labai dailiam pastatui, kurio sienos dar neišplautos lietaus, stogas neaptrauktas žalių pelėsių, o nubiręs priebučio tinkas nerodo nuogų jų raudonų plytų.“

Nikolaj Gogol, „Mirgorodas“

 

„K. atvyko vėlai vakare.“

Franz Kafka, „Pilis“

 

„Į savaitės pabaigą maitvanagiai apniko prezidento rūmų balkonus, snapais išdraskė vielinius langų tinklus ir, vasnodami sparnais, sudrumstė menėse suslūgusį laiką, o pirmadienio rytą miestas pakirdo iš amžių letargo, vos dvelktelėjus vėsai nuo didžio velionio ir sutrūnijusios didybės.“

Gabriel García Márquez, „Patriarcho ruduo“

 

„Lenkų emigrantas Vakarų Europos kraštuose jaučia – nesvarbu, pripažįsta tai ar ne, – vidinį nepatogumą.“

Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“

 

„Slaptinga yra amžinojo sugrįžimo idėja, Nyčė suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, ką jau esame išgyvenę, ir kad tai kartosis be galo.“

Milan Kundera, „Nepakeliama būties lengvybė“

 

„Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie.“

Vladimir Nabokov, „Lolita“

 

„Mielas mano drauge, tu nieko nesupranti?“

Guy de Maupassant, „Alyvų laukas“

 

„Šioje knygoje mes ketiname surašyti tas negausias žinias, kurias mums pavyko surankioti apie gyvenimo kelią, nueitą Jozefo Knechto, Ludi Magistri Josephi III, kaip jis vadinamas Stiklo karoliukų žaidimo archyvuose.“

Hermann Hesse, „Stiklo karoliukų žaidimas“

 

„Aš imuosi dalyko, kurio niekas iki šiol nesiėmė ir kuris niekados nesulauks pasekėjų.“

Jean-Jacques Rousseau, „Išpažintis“

 

„Šito nepatirto, dirginančio ir saldaus jausmo, kuris įkyriai persekioja mane, nesiryžtu pavadinti gražiu ir iškilmingu vardu – liūdesys.“

Françoise Sagan, „Sveikas, liūdesy“

 

„Šiandien sukanka trys šimtai keturiasdešimt aštuoneri metai, šeši mėnesiai ir devyniolika dienų nuo to ryto, kai paryžiečius išbudino varpai, kurie visais balsais gaudė tarp trijų sienų: Site, Universiteto ir Miesto.“

Victor Hugo, „Paryžiaus katedra“

 

„Pėsčiuosius reikia mylėti.“

Ilja Ilf, Jevgenij Petrov, „Aukso veršis“

 

„Liepos pradžioje, per didžiąsias kaitras, vakarop, vienas jaunas vyras išėjo į gatvę iš savo kambarėlio, kurį nuomojosi iš S. gatvelės gyventojų, ir pamažu, tartum nesiryždamas, nuėjo K. tilto linkui.“

Fiodor Dostojevskij, „Nusikaltimas ir bausmė“

 

„Draugai jau seniai šaiposi, kad nė viena mano knyga neišeina be įžangos.“

Erich Kästner, „Kenigsbruko gatvė ir aš“

 

„Yra Rusijoje nusipelnęs profesorius Nikolajus Stepanovičius toks ir toks, slaptasis tarėjas ir ordinų kavalierius; jis turi tiek daug Rusijos ir kitų šalių ordinų, jog kai prireikus juos susikabinėja, tai studentai vadina jį ikonostatu.“

Anton Čechov, „Nuobodi istorija“

 

„Geriausi tatai buvo laikai ir blogiausi; išminties ir beprotybės amžius, tikėjimo ir skepticizmo epocha, šviesos ir tamsos metas, vilties pavasaris ir nevilties žiema, viskas buvo mums prieš akis, ir nieko neliko, visi mes kopėme į dangų ir ritomės į pragaro gelmes – trumpai tariant, anas metas taip panėšėjo į dabartį, kad kiti gerklingiausi autoritetai primygtinai ragino taikyti tiek gerosioms, tiek blogosioms jo pusėms vien tik aukščiausiojo laipsnio epitetus.“

Charles Dickens, „Pasakojimas apie du miestus“

 

„Na ką, kunigaikšti, Genuja ir Luka tėra Buonapartų šeimos dvarai“.

Lev Tolstoj, „Karas ir taika“

 

„Lapkričio gale, per atodrėkį, apie devintą valandą ryto, Peterburgo–Varšuvos geležinkelio traukinys visu smarkumu lėkė į Peterburgą.“

Fiodor Dostojevskij, „Idiotas“

 

„Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntų metų rugpjūčio šešioliktąją į rankas man pateko kažkokio abato Valė knyga „Le manuscript de Dom Adson de Melk, traduit en francais d’après l’édition de Dom J. Mabillon“ (Aux Presses de l’Abbaye de la Source, Paris, 1842).“

Umberto Eco, „Rožės vardas“

 

„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas.“

Franz Kafka, „Procesas“

 

„Kai skaistus auksinis balandžio rytas pažadino Merę Houli, ji atsisuko į vyrą ir pamatė, kad šis, mažaisiais pirštais ištempęs lūpas, rodo jai varlės snukį.“

John Steinbeck, „Mūsų nerimo žiema“

 

„Svano pusėje ilgą laiką aš eidavau gulti anksti.“

Marcel Proust, „Prarasto laiko beieškant“

 

„Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai.“

Michail Bulgakov, „Meistras ir Margarita“

 

„Buvo šviesi ir šalta balandžio diena, laikrodžiai mušė tryliktą valandą, Vinstonas Smitas, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, greitai šmurkštelėjo pro stiklines Pergalės rūmų duris, bet drauge su juo vidun vis dėlto spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių.“

George Orwell, „1984-ieji“

 

„Trisdešimt penkerius metus darbuojuosi prie seno popieriaus, tai mano love story.“

Bohumil Hrabal, „Pernelyg triukšminga vienatvė“

 

„Dideliuose teismo rūmuose buvo svarstoma Melvinskių byla; per pertrauką teismo nariai ir prokuroras susirinko Ivano Šebeko kabinete, ir čia užsimezgė kalba apie garsiąją Krosnovskių bylą.“

Lev Tolstoj, „Ivano Iljičiaus mirtis“

 

„Ū-ū-ū-ū-ū-ū-hū-hū-hūhū-ūū! O pažvelkit į mane, aš žūstu!“

Michail Bulgakov, „Šuns širdis“

 

„Pirmąkart sutikau Diną netrukus po savo skyrybų.“

Jack Kerouac, „Kelyje“

 

„Jūs vėl čionai, pažįstami šešėliai, / Kurie seniau viliojote mane.“

Johann Wolfgang von Goethe, „Faustas“

 

„Pradėdamas savo herojaus, Aleksejaus Fiodorovičiaus Karamazovo, gyvenimo aprašymą, truputį imu dvejoti.“

Fiodor Dostojevskij, „Broliai Karamazovai“

 

Pradžioje buvo Žodis. O tų žodžių vis gausėja. Ir net mano minėtas Bohumilo Hrabalo herojus, trisdešimt penkerius metus presuodamas seną popierių ir knygas ir skaitydamas vien tik pirmuosius knygų sakinius, o iš tiesų net ne skaitydamas, bet „paimdamas į burną gražų sakinį ir čiulpdamas jį kaip saldainiuką“, nesugebėtų perskaityti ir menkiausios dalies. Bet sunku yra susilaikyti neskaičius, nes „kaip drumstos upės srovėje, plaukiančioje per fabrikus, sužvilga graži žuvelė, taip ir seno popieriaus sraute sužiba vertingos knygos nugarėlė, aš apstulbęs akimirką nukreipiu žvilgsnį kitur, paskui sugriebiu radinį, nušluostau prijuoste, atsiverčiu, pauostau tekstą, o tada lyg homerišką pranašystę perskaitau pirmą sakinį, į kurį įsminga akis, ir tik po to pasidedu knygą tarp kitų gražių radinių į dėželę, išklotą šventais paveikslėliais, kuriuos kažkas apsirikęs suvertė į rūsį drauge su maldaknygėmis“.