Pasagos simbolika – namų laimė ir apsauga

„Jeigu nori, kad namie įsivyrautų santarvė ir gerovė – prikalk virš durų pasagą“ – toks yra visiems puikiai žinomas prietaras, kurio kilme paskatino susidomėti kažkada išsikeltas klausimas: kodėl šis senovinis arklio arba žirgo „apavas“ ilgainiui pradėtas sieti su sėkme, namų laime ir pilnatve? Renkant medžiagą šiam rašiniui teko pasinerti į senųjų legendų, prietarų ir mitų pasaulį.

Pirmiausia atsakykime į klausimą, kas yra pasaga. Pasaga – tai metalo gaminys, skirtas apsaugoti žirgų kanopas nuo greito susidėvėjimo ir pažeidimų, ypač kieto grunto keliuose. Prieš atsirandant metalinėms pasagoms primityvus žirgo „apavas“ buvo dirbamas iš karnų, nendrių, odos ir, žinoma, nepasižymėjo nei patikimumu, nei tvirtumu. Nors kažkas panašaus į ankstyvuosius pasagų prototipus buvo gaminama ne tik Europoje, tiesioginiu pasagos protėviu mūsų žemyne galima laikyti romėnų hiposandalą. Dažniausiai tai buvo storas metalo padas, tvirtintas prie žirgo kojos odiniais raišteliais ir kilpelėmis. Metalinis hiposandalas buvo sukurtas pačioje mūsų eros pradžioje kažkur šiauriau Alpių, todėl nemažai istorikų laikosi nuomonės, kad romėnai galėję tik patobulinti keltų technologijas. Nors pirmoji vinimis prikalama pasaga rasta frankų karaliaus Childeriko I (440–482) kape dabartinės Belgijos teritorijoje, archeologiniai radiniai Pietų Europoje leidžia kelti prielaidą, kad žirgai galėjo būti kaustomi ir prieš mūsų erą.

Mums įprastesnės C formos pasagos pradeda plisti Europoje I tūkstantmečio pabaigoje, o maždaug XIII–XIV a. prasideda masinė jų gamyba. Žinoma, tą masiškumą galima vadinti sąlyginiu, nes pasagos buvo to meto prabangos dalykas ir jų įsigyti galėjo toli gražu ne kiekvienas. Išlikę šaltiniai liudija, kad neretai geležinėmis pasagomis buvo atsiskaitoma vietoj pinigų, todėl galbūt būtent čia ir reikėtų ieškoti pasagos, kaip sėkmės ir gerovės simbolio, ištakų.

Pasagų gamintojai (raižinys)

Anuomet metalas buvo be galo brangus, tad rasti pamestą metalinį daiktą buvo laikoma sėkme. Įvairių tautų folklore neretai aptinkami su geležimi susiję tikėjimai, kad ji apsaugo nuo piktųjų dvasių ar bent jas nubaido. Šie senieji prietarai vėliau pradėjo atsispindėti į ezoteriką ir okultizmą linkusių autorių kūriniuose, kuriuose aprašomi ištisi ceremoninės magijos ritualai pasitelkiant metalines „kerų lazdas“, špagas, kalavijus ir pan. Tikėta, kad kuo tauresnis metalas, tuo didesnę galią „anapusiniams gaivalams“ jis turi. Sidabro kulkos prieš vilktakius, metaliniai amuletai, kruopščiai pagaminti talismanai, žiedai ir „blogį nukreipiančios“ pasagos primena be galo giminiškus liaudies tautosakos siužetus nuo Airijos iki Rytų Europos stepių.

Pasaga susijusi ir su kalvyste, o kalvystė ilgus amžius buvo laikoma tikriausiu menu, kuris surado savo nišą ir mitologijoje. Prisiminkime, kad ir senovės graikų dievą Hefaistą ar įvairiausius dieviškos kalvės (kalvio) motyvus Europos tautų padavimuose.

„Britanijos enciklopedija“ teigia, kad geros kokybės pasagų paklausa vertė senuosius kalvius nuolat eksperimentuoti, o įgytas žinias ir įgūdžius sėkmingai panaudoti rimtesnių meno dirbinių gamybai. Be to, pasaga jau savaime siejama su žirgais, o žirgas buvo tam tikro visuomeninio statuso, pasiturinčio žmogaus ir gyvenimo sėkmės simbolis. Tikriausiai visos šios aplinkybės ir lėmė, kad pasaga pradėjo simbolizuoti tai, ką ir simbolizuoja mūsų dienomis.

Žymiausia legenda, pasakojanti apie pasagos tapimą apsaugos nuo blogio simboliu, siejama su šv. Danstanu – X a. gyvenusiu Londono ir Kenterberio arkivyskupu. Šis pasakojimas pirmąkart užrašytas 1871 m., tačiau autorius tikriausiai rėmėsi vietos folkloro nuotrupomis.

Pasak legendos, pas būsimąjį šventąjį atvyko velnias ir paprašė pakaustyti juodą jo žirgą. Danstanas, kuris buvo dar ir nagingas kalvis, griebė velnią už pakarpos ir pakaustė jį patį. Besiraitantis iš skausmo nelabasis puolė maldauti Danstano nuimti pasagą, tačiau mainais buvo priverstas pažadėti niekada nežengti pro tas duris, virš kurių bus prikalta pasaga. Nuo to laiko žmonės Anglijoje kabina virš durų pasagą norėdami apsaugoti savo namus nuo nelaimių ir pikta linkinčių žmonių.

Štai tokia legenda gimė britų tradicijoje, tačiau pasagos simbolika taip paplitusi tarp gana skirtingų Europos tautų, kad vargu ar galima teigti jos kilmę esant anglišką. Veikiau galima sutikti, kad kiekviena tauta stengiasi savaip paaiškinti paslaptingąsias prasmes vietos tradicijų požiūriu.

Peržvelkime kitus su pasaga susijusius tikėjimus.

Forma pasaga primena tam tikrą talpyklą arba vadinamąjį gausybės ragą, kuriame saugoma namų ar šeimos „laimė“. Daugumoje kraštų pasagą virš durų įprasta kabinti rageliais žemyn, tai galėtų reikšti ant visų namiškių besiliejančią globą ir malonę. Pasagos simbolikos tyrinėtojai mano, kad tai galėtų sietis su pagoniška kylančio Mėnulio simbolika, „kuris skleidžia sidabrinę pažinimo šviesą virš šio pasaulio“.

Kituose kraštuose, kaip antai Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, priešingai – pasaga dažniausiai kabinama rageliais į viršų, tai galėtų simbolizuoti, kad „laimė lieka namuose, o ne bėga iš jų“. Tokia padėtis gali priminti apie raguotas Britanijos keltų dievybes, kurios nuo seno buvo vaisingumo, pilnatvės, palaimos globėjos. Čia pravartu prisiminti archajišką ragų simboliką, kuri iš pradžių buvo siejama su gyvybe ir gyvenimu, tačiau vėliau tapo tamsos jėgų simboliu.

Paprasta liaudis pasagos formą aiškino savaip. Esą pasaga – tai pertrauktas ratas. O kadangi nelabasis visuomet klaidžioja ratais, tai priėjęs pasagos galą yra priverstas sukti atgal.

Romantinėje XIX a. pab.–XX a. pradžios vokiečių tautinėje tradicijoje vadinamojo „grįžimo prie savo šaknų“ laikotarpiu, kai neįtikėtinai išaugo susidomėjimas pagoniška germanų genčių gyvensena ir pasaulėžiūra, atsirado daugybė autorių, kurie kiekviename senajame simbolyje bandė įžvelgti gelminius kadaise prarastos išminties klodus. Taip pasaga buvo susieta su raidę O kiek primenančia Odalo runa – senuoju germanų rašmeniu, kuris tradiciškai siejamas su namų židiniu, bendra kilme, bendromis tradicijomis, šeima, paveldu. Prisiminus simbolines pasagos sąsajas su „namų laime“ ir netgi vizualinį simbolių panašumą, tai neturėtų stebinti. Vokietijoje Kalėdoms pradėtos gaminti pasagos pavidalo formelės sausainiams, žaisliukais pasagėlėmis puoštos eglutės. Visa tai turėjo stiprinti šeimos ryšį su savo namais ir tradicijomis.

Apsauginei pasagos funkcijai buvo skiriama nemažiau dėmesio. Britų salose pasaga virš durų turėjusi saugoti nuo Žaliosios tautos – fėjų, kurios toli gražu ne visuomet buvo teigiami pasakų personažai. „Globojanti pasaga“ buvo užkasta po Staninfildo bažnyčios Safolke durimis. Škotų jūrininkai kadaise tikėjo, kad prie laivo stiebo prikalta pasaga saugos laivą nuo audrų. Tą patį savo įgulai liepė padaryti ir garsusis admirolas Horatio Nelsonas. Liaudis tikėjo, kad pasaga gelbėja nuo žaibo ir raganų kerų, todėl ją kabindavo ne tik virš durų, bet ir visur, pro kur piktoji dvasia galėdavo pakliūti į vidų – virš langų, ant kaminų, krosnies sienų. Vokietijoje pasagos saugojo nuo vaiduoklių ar mirtimi nubaustų nusikaltėlių dvasių. Lietuvių tautosakininkai Kupiškio rajone užrašė pasakojimą, kad ant pirkios slenksčio prikalęs pasagą žmogus apsigynė nuo naktimis vagiliaujančio aitvaro.

Pasagos radybos – ateisiančios sėkmės ženklas, nes ji simbolizuoja ūkį ir gerovę. Taigi, rasta pasaga būdavo džiaugiamasi net tada, kai jos vertė buvo niekinė. Kelyje rasta pasaga buvo laikoma ne šiaip pasaga, o paslaptingos galios daiktu. Tiesa, kai kur teigiama, kad pasaga gali atnešti laimę tik jos savininkui, o ne ją radusiam žmogui. Pavogta ar kitaip pasisavinta pasaga jokios naudos neduos, priešingai – ji gali tik pakenkti.

Europos heraldikoje pasaga aptinkama tiek miestų, tiek giminių herbuose. Heraldinėje simbolikoje pasaga atsirado viduramžiais ir čia ji reiškė pasisekimą, turtą, ūkiškumą, raitą karį. Herbuose buvo vaizduojama tiek viena pasaga, tiek jų grupės. Lietuvoje pasagos simboliu herbe gali pasigirti Utena, Baisogala, Dieveniškės, Punia, kelios mažesnės gyvenvietės. Utenos herbe pasaga su žvaigžde reiškia sėkmę, laimę ir miesto augimą, o štai Punios herbe esanti pasaga su strėle atkeliavo iš bajoriškos giminių heraldikos.

Kitur Europoje pasaga naudota kaip asmenženklis ar valdų riboženklis, kuris buvo iškalamas ant akmenų ir stulpų. Dėl sąsajų su žirgais pasaga tapo kai kurių senųjų pašto ir vežėjų bendrovių simboliu.