Miłoszas ir Putramentas. Intelektualinis trileris

Kai laiškų, leidinių ir telegramų su sveikinimais, plaukusių į Berklį 1980 metų spalį, krūvoje Czesławas Miłoszas pastebėjo Jerzy Putramento1 plunksna parašytus ir savaitraštyje „Literatura“ išspausdintus prisiminimus, sviedė jo adresu riebų keiksmažodį ir pratrūko ironišku juoku. Tai paliudiju asmeniškai, kaip tuometė Nobelio premijos laureato asistentė2. Tačiau manau, kad jeigu Emilio Pasierskio monografija Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe3 („Miłoszas ir Putramentas. Lygiagretūs gyvenimai“) būtų išėjusi dar jam gyvam esant, būtų perskaitęs ją su malonumu ir įvertinęs jauno literatūros tyrinėtojo iš Vroclavo, kuris pirmas taip išsamiai ir detaliai atspindėjo dviejų buvusių žagarininkų santykių istoriją, kūrinį.

Nes net ir dėmesingi Miłoszo kūrinių skaitytojai (abejoju, ar gausi Putramento kūryba šiandien sulaukia daugelio besidominčiųjų) ras joje daug nežinomų faktų, intriguojančių smulkmenų ir poleminių momentų. Autorius ne iki galo pasitiki ir gana tobula Miłoszo atmintimi, ir – ypač – Putramento susikurtu paveikslu, todėl ieško konkrečių įvykių patvirtinimo arba paneigimo šaltiniuose ir trečiųjų asmenų liudijimuose, kurių nemažai aptiko nelengvų paieškų metu.

Jis pastebi dviejų titulinių asmenybių įvairialypių santykių niuansus ir metams bėgant kitusius tarpusavio vertinimus. Lyg lošdamas pokerį sako: „Tikrinu.“ Nes kaip priimsi už gryną pinigą Putramento 1981 metų teiginį, kad jiems dirbant diplomatinėje tarnyboje jis neturėjęs artimų santykių su Miłoszu, nes „[aš] buvau dignitorius, o Miłoszas – valdininkas“? Ir kaip galima tikėti deklaracijomis, kad jis trisdešimt metų neturėjęs rankose jo kūrinių?

Pasierskio knyga turėjo atsirasti. Nes jos herojai, sujungti dialektiniu apsikabinimu, trukusiu bemaž septyniasdešimt metų, kaip mažai kas tinka būti ir mokslinio tyrimo, ir savotiško Zeitroman su konvulsiškos XX amžiaus istorijos fonu veikėjais. Aprašytų įvykių pagrindu, kaip įsivaizduoju, net galėtų atsirasti kino trileris su šiam žanrui neišvengiamais veiksmo posūkiais ir retrospektyvomis, būtinomis tam, kad suprastume įvairius atsitikimus.

 

Degtukų dėžutė

 

Paskutinį kartą abu herojai matėsi Miłoszui tragiškomis aplinkybėmis šeštojo dešimtmečio pradžioje Varšuvoje, kai Putramentas, tuomet Lenkijos rašytojų sąjungos generalinis sekretorius, prisidėjo prie diplomatinio paso atėmimo iš poeto. Praėjus trisdešimčiai metų, kai Miłoszas apsilankė Lenkijoje, prisiminimų rinkinio Pół wieku („Pusė amžiaus“) autorius nepasirodė nei masiniame susitikime su Nobelio premijos laureatu Rašytojų namuose, nei jokiame kitame renginyje. Gal baiminosi, kad patirs akivaizdų laureato priešiškumą. Žurnalistui Romanui Samseliui jis sakė, kad su Miłoszu tada nesusitiko, nes tas prieš keliasdešimt metų studentų valgykloje įmetė jam į sriubos lėkštę degtukų dėžutę.

Kad ir kaip keistai skambėtų tas pasiteisinimas, Miłoszas iš tikrųjų iškrėtė tą piktą pokštą – jis įsitvirtino aukštoje Putramento iš kolegos patirtų įžeidimų sąrašo pozicijoje. Dėl to abu jie net iškvietė vienas kitą į bokso dvikovą (ji baigėsi paliaubomis). Pažymėtina, kad tokio niekniekio jis nepamiršo iki gyvenimo pabaigos. Gal buvo labai jautrios savimeilės. Iš Pasierskio knygos ryškėja figūra, iki gyvenimo pabaigos apimta obsesijos genialaus kolegos atžvilgiu. Miłoszas lygino jųdviejų santykius su katino ir sprunkančios pelės arba žvejo ir žuvies, kuri nenori užkibti ant kabliuko.

Žinomiausias Miłoszo plunksna sukurtas Putramento paveikslas, be abejo, yra „Pavergto proto“ personažas Gama, atsakymas į jį buvo po kelerių metų reportažų cikle Dwa łyki Ameryki („Du Amerikos gurkšniai“) išspausdintas pamfletas Coś z Miłosza („Šis tas Miłoszo“). Čia atsirado poetui skirtas garsus epitetas „honoris causa bailys“. Pasierskis atkreipia dėmesį, kad abu jie daug kartų grįždavo prie intelektiniu ir emociniu požiūriu painių tarpusavio santykių. Aprašinėjo tai iki žilos senatvės romanuose, prisiminimuose, interviu.

Pakanka prisiminti, kad Putramento siluetas pasirodo daugybėje Miłoszo Rok myśliwego („Medžiotojo metų“) ir Abecadło („Abėcėlės“) puslapių, o Nobelio premijos laureato laiškų bloko įžangoje, paskelbtoje knygoje Zaraz po wojnie („Tuoj po karo“), autorius tiesiog rašo, kad juos siejo savotiška „komplikuota ir perversiška“ bičiulystė. Panašiu tonu į gyvenimo galą kalbėjo ir Putramentas. Bet jis pavartojo ne tokius vaizdingus epitetus. Ir nors net ir LLR propagandos skleistame pamflete „Šis tas Miłoszo“ nešykštėjo poetui pagyrimų, vis dėlto pateikė ten melagingą versiją apie jo lietuvišką pasą ir dingimą iš Paryžiaus ambasados po to, kai gavo atlyginimą.

„Lygiagrečių gyvenimų“ autorius atidžiai stebi stulbinančią pozicijų raidą ir neigia jų grynai antagonistinį charakterį. Savo puikiai dokumentuotame pasakojime vaizduoja du netolygiai talentu apdovanotus kūrėjus, jų pasirinkimus, įtakas, kurios lėmė intelektualinę jaunystės raidą, idėjines transformacijas ir lošimą, kurį vienas su kitu tęsė metų metus. To lošimo statymas buvo Miłoszo įkinkymas tarnauti komunistinei doktrinai. Tuos utilitarinius tikslus lydėjo nuoširdus Putramento žavėjimasis Miłoszo kūryba, ypač jo ankstyvąja poezija iš rinkinio Poemat o czasie zastygłym („Poema apie sustingusį laiką“), nuo kurios pats autorius ilgainiui gana ryžtingai atsiribojo.

 

Menininkas vadovauja žmonių auginimui

Į likimo ironiją panašus yra faktas, kad, viešėdamas tarptautinėje rašytojų konferencijoje Maskvoje praėjus kelioms dienoms po paskelbimo apie Nobelio premijos skyrimą Miłoszui, Putramentas atmintinai padeklamavo jo jaunystės laikų eilėraštį Przeciw wam („Prieš jus“), o paskui painiai atsakinėjo į klausimus, leisdamas suprasti susirinkusiesiems, kad buvęs žagarininkas liko ištikimas kairiesiems idealams, o pats jis, girdi, jau prieš kelerius metus išreiškęs įsitikinimą, kad Miłoszas vertas Nobelio premijos. Kalbėjo, jog pakanka dešimt sekundžių pasiklausyti jo kūrinių deklamavimo, kad pajustum jo poezijos didybę.

Skaitant „Lygiagrečius gyvenimus“ galima aptikti ne vieną dramatišką, atgrasią, o kartais ir komišką sceną, taiklių citatų iš laiškų, slaptų diplomatiniu paštu siųstų šifrogramų fragmentų ir net įskundimų tekstų. Autorius stengiasi likti objektyvus traktuodamas abu rašytojus ir net rodydamas Putramento išdavystes, ko šis ne kartą griebėsi, susilaiko nuo išvadų, palikdamas vertinti skaitytojui.

Jis įtikinamai įrodo, kad du vėlesni priešininkai bent jaunystės metais turėjo nemažai panašių pomėgių ir įsitikinimų – žavėjosi gamta, buvo už regionalizmą ir socialinę poeziją, marksistines tendencijas, bemaž fanatiškai tikėjo, kad menas gali pakeisti pasaulį. Pasierskis pabrėžia, kad 1932 metais kairiosios komunistuojančios karštinės apogėjus apėmė ir Putramentą, ir Miłoszą, kuris rašinyje Bulion z gwoździ („Vinių sultinys“) rašė: „Menininkas vadovauja žmonių auginimui“, o laiške rašytojui Jarosławui Iwaszkiewicziui teigė: „Vienintelis meno kūrinio vertinimo kriterijus yra jo visuomeninė reikšmė.“

Savo ruožtu tiesioginė „Poprostu“4 uždarymo priežastis buvo Putramento reportažas apie generalinį streiką Lydoje. Abu buvo veikiami tų pačių autoritetų, iš gana ilgo jų sąrašo galima paminėti Teodorą Bujnickį5, Aleksandrą Watą6 iš „Miesięcznik Literacki“ laikų, Stefaną Jędrychowskį7 ar Praną Ancevičių8. Pasierskis pateikia jų glaustus siluetus savotiškų sustabdytų kadrų pavidalu chronologine tvarka. Tikslina, kaip juos vertino abu pagrindiniai knygos herojai.

Literatūros tyrinėtojas iš Vroclavo siekė atlikti daugelio stereotipų, kuriais apaugo Miłoszo ir Putramento santykių istorija, reviziją. Norėdamas ją kuo tiksliau atskleisti, pradeda nuo abiejų poetų Vilniaus laikotarpio, tam skiria daugiau negu pusę savo trijų šimtų puslapių monografijos. Trumpai primena visiems žinomus Miłoszo jaunystės faktus, jo priklausymą slaptai lenkų moksleivių sąjungai PET ir mokymąsi Žygimanto Augusto gimnazijoje, susižavėjimą ornitologija ir darvinizmu.

 

Nušvitimas ant laiptų

Prisipažįstu, kad iš knygos daug sužinojau apie metais vyresnio Putramento ankstyvą jaunystę – priešingai negu „Pavergtame prote“ rašė Miłoszas, jis nebuvo netašytas kaimietis paauglys, bet Lydoje augęs surusėjusios lenkės ir sulenkėjusio lietuvio pulkininko sūnus. Dėl stačiatikybę išpažįstančios motinos namuose kalbėta rusiškai. Ar todėl būsimasis romano Wrzesień („Rugsėjis“) autorius buvo linkęs taip lengvai pasiduoti sovietinės Rusijos literatūrinei, o vėliau ir politinei įtakai? Jis tikrai iškart nebuvo rusiško formalizmo šalininkas. Putramento, kaip jį pravardžiavo Miłoszas, į Vilnių atvažiavo 1930 metais ir įstojo studijuoti lenkų filologijos, nutraukęs trumpą mokymąsi karo mokykloje.

Kadangi dar gimnazijoje rašė eilėraščius, jis įstojo į polonistų Originaliosios kūrybos ratelį, kuriam vadovavo profesorius Manfredas Kridlis (dar vienas bendras jo ir Miłoszo autoritetas), ir taip suartėjo su teisę studijuojančiu Miłoszu. Nors abu buvo kilę iš panašios nuskurdusių bajorų aplinkos, jų pažiūros iš esmės skyrėsi. Pasierskiui nepavyko nustatyti, kada jie pirmą kartą susitiko, bet tai ne taip svarbu. Svarbiau yra tai, kad abu Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai kiek skirtingai prisimena savo pirmą susidūrimą, iškart išryškinantį jų idėjinius skirtumus.

1930 metų spalį į nacionalistų demokratų mitingą Vilniuje atvyko jų lyderis, ministras Strońskis. Putramentas, tuomet Visos Lenkijos studentų sąjungos narys, priklausė svečio apsaugos grupei. O Miłoszas su kolegomis iš Henryko Dembińskio9 grupės, kartu su Stefanu Jędrychowskiu ir Jerzy Zagórskiu10 mitinge platindamas atsišaukimus prieš šūkį „Mušk žydą“, įsivėlė į muštynes su jaunais nacionaldemokratais ant universiteto laiptų. Putramentas „Pusės amžiaus“ puslapiuose teigia, kad kartu su abiejų bičiuliu – Leonu Szrederiu – tada atėjo į pagalbą lazdomis vanojamam Miłoszui ir nuvedė jį į saugią vietą.

Miłoszas apie tą gelbėjimo akciją neužsimena. Jo atmintyje jaunasis Putramentas išliko kaip agresyvus antisemitas, su kuoka paraduojantis radikalios nacionalistinės organizacijos narys. Bet, kaip pats į gyvenimo pabaigą sakė viename interviu, greitai kitusioje ketvirtojo dešimtmečio tikrovėje neapsakomai svarbios datos. Radikali nacionalistinė organizacija atsirado 1934 metais dėl nacionaldemokratų skilimo. Putramentas jau tada buvo ištikimas kitai politinei srovei: komunizmui.

Nušvitimo momentas neva įvykęs būtent ant tų laiptų, taigi tam tikra prasme mušamo Miłoszo dėka. Bet su Visos Lenkijos studentų sąjunga jis išsiskyrė 1932 metų pavasarį. Atliko stebinantį kūliavirstį, kuris lėmė jo tolesnį gyvenimą. Kaip pabrėžia Pasierskis, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje abu kūrėjai ieškojo ideologijos, su kuria galėtų susitapatinti. Taip atsidūrė toje pačioje politinių padalijimų pusėje, susisaistę su Dembińskio grupe ir „Żagary“, kurie vis labiau evoliucionavo kairės link.

 

Individualybių Vilnius

Juos taip pat siejo poezija. Putramentas ne iškart įvertino jaunesnio kolegos poetinių kūrinių rangą, nes iš pradžių aukščiau vertino Zagórskio eiles, o apskritai visuotinai pripažintas Vilniaus bardas tada buvo Teodoras Bujnickis. Nuomonę pakeitė dėl jaunojo Miłoszo kūryba susižavėjusio Leono Szrederio įtakos. Pasierskis cituoja iš „Pusės amžiaus“, kad eilėraštis Ojczyzna („Tėvynė“) turėjęs jam milžinišką reikšmę. Oficialus Putramento debiutas, eilėraštis Sielanka („Idilė“), visas pacituotas monografijoje, šiek tiek panašus į „Tėvynę“. Bet tai literatūriniu požiūriu nepalyginti silpnesnis kūrinys, ir taip bus jau visada.

Gabesnių kolegų ir kritikų nuomone, Putramentas buvo antros kategorijos žagarininkas. Nustebau iš „Lygiagrečių gyvenimų“ sužinojusi, kad jis išleido net penkias poezijos knygeles, iš jų dvi prieš karą. Tik vėliau jis tapo prozininku, užpylęs tariamus skaitytojus reportažų, romanų ir prisiminimų tomais. Iki šiandienos nepasirodė jo dienoraštis, rašytas nuo 1945 metų, kuris galėtų būti įdomus, nors, ko gero, suklastotas jo stiprios pozicijos LLR literatūroje ir politikoje liudijimas.

Pasierskis primena, kad tarpukario Vilnius buvo palankus didžiųjų individualybių radimuisi. Universitetas klestėjo, vien Teisės fakultete mokėsi penki šimtai studentų. Veikė daug studentiškų draugijų ir korporacijų, ėjo daug leidinių, kuriuos redagavo jauni žmonės, įnirtingai diskutuojantys pasaulinės krizės ir įsigalinčio fašizmo grėsmės sąlygomis, kas dažnai baigdavosi cenzūros įsikišimais. Ir pribloškia poetų skaičius.

Autorius cituoja Aleksandrą Watą, kuris rašė, kad iš tos aplinkos iškilo nemažai 1945 metais valdžią gavusių ministrų ir ambasadorių. O juk dalis jaunų veikėjų buvo arba sunaikinti sovietų ir vokiečių okupacijų metais, arba emigravo. Miłoszas po daugelio metų manė, kad Dembińskis po karo turėjo tapti premjeru. Ksaweras Pruszyńskis11 per Pasierskio cituojamą Maskvoje vykusį pokalbį su Putramentu laikė jį būsimuoju prezidentu, o Jędrychowskį – premjeru. Jis pats dėl visa ko būtų paprašęs iš jų paso, kaip pridūrė šmaikštaudamas.

Prozinis Putramento debiutas, leidinio „Piony“ puslapiuose paskelbta novelė, irgi prisidėjo prie jo kančių, nes šalia buvo išspausdintas komentaras – jo autorius nepaliko joje sauso siūlelio. Nesunku buvo numanyti, kad nepasirašytas tekstas priklausė Miłoszo plunksnai. Po daugelio metų „Pusės amžiaus“ skiltyse Putramentas prisimena, koks sunkus tatai jam buvo išgyvenimas. Dėl to jis net norėjęs nutraukti ryšius su grupe „Żagary“.

 

Metafizikos link

Pasierskis ne be pagrindo iškelia tezę, kad dėl menkų literatūrinių kūrinių vertinimų Putramentas, siekdamas jo ambicijas atitinkančių pozicijų, puolė į ideologinių veiksmų verpetą. Jis ne tik dalyvavo leidžiant „Poprostu“, kuriame buvo vienas literatūros skyrelio redaktorių, bet, kai jam pasiūlė prisidėti prie akademinės kairiųjų sąjungos „Front“, atvirai prokomunistinės organizacijos, mielai sutiko, glaudžiai bendradarbiavo ten su Jędrychowskiu.

Bujnickis, Zagórskis ir Miłoszas į „Frontą“ nestojo. Miłoszas išgyveno vidinį konfliktą, kurį sustiprino metai, kuriuos gavęs stipendiją praleido Paryžiuje, ir pameistrio suartėjimas su meistru – Oskaru Milašiumi. Revoliucinis poetas vis dažniau suko metafizinės poezijos link. Nors jau netraukė trumpalaikė politika, jo vaizduotėje virtusi katastrofizmu, jis nenutraukė kontaktų su politikuojančiais kolegomis ir dažnai dalyvaudavo su jais autoriniuose vakaruose.

Į Putramentą jis žiūrėjo su tam tikru pranašumu, bet ne be simpatijos gaidelės. Viena Pasierskio pavaizduotų kapitalinių scenų yra pasiplaukiojimas burine valtimi po Trakų ežerus su pasisvečiuoti į Vilnių atvykusiu Iwaszkiewicziumi. Putramentą Miłoszas tada pasodino prie vairo, o pats įniko į intelektualinę diskusiją su garbinamu ir jį garbinusiu poetu.

Pasierskis savo monografijoje primena, kad būsimojo Nobelio premijos laureato pažiūrų evoliucijai įtakos estetiniu požiūriu turėjo Oskaras Milašius ir Iwaszkiewiczius, o politiniu – Pranas Ancevičius. Pastarasis bene padarė didžiausią įtaką jo garsiam poleminiam straipsniui List do obrońców kultury („Laiškas kultūros gynėjams“), paskelbtam „Poprostu“ 1936 metų pradžioje, atsakant į deklaraciją Za porozumieniem („Už susikalbėjimą“), raginusią imtis bendrų veiksmų prieš fašizmą pagal Kominterno direktyvas. Redakcija išspausdino komentarą, kuriuo atsiribojo nuo to teksto, bet paskui paskelbė slapyvardžiu pasirašytą poleminį straipsnį, neabejotinai parašytą Putramento, su pasiūlymais „Laiško“ autoriui atsiversti į tikrą kelią ir perimti klasės, kuriai priklauso ateitis, ideologiją.

Tačiau net ir šis aštrus susidūrimas nenutraukė Miłoszo ryšių su kolegomis. Kai teismo sprendimu „Poprostu“, o paskui ir „Karty“ buvo uždaryti, „Trijų žiemų“ autorius užtarė Putramentą, už komunistines pažiūras pašalintą iš Vilniaus radijo laidų kontrolieriaus pareigų. Dembińskio grupės teismo proceso metu jis solidariai ateidavo į teismo posėdžius. Ant teisiamųjų suolo atsidūrė ir Putramentas, bet – kas jį nuvylė, kaip vėliau prisipažino, – buvo išteisintas.

 

Tėvynės ir garbės išdavystė

Pasierskis rašo, kad kai Miłoszas buvo atleistas iš Vilniaus radijo ir 1937 metais persikėlė į Varšuvą, abu menininkai nenutraukė ryšių. Józefas Czechowiczius12 net turėjo projektą (neįgyvendintą) įsteigti literatūros mėnraštį „Zmowa“, į kurio kolegiją įeitų Putramentas ir Miłoszas. Šiaip ar taip, Miłoszo laiškuose Iwaszkiewicziui atsiranda palankių užuominų apie kolegą iš Vilniaus kaip apie malonų ir geranorį vaikiną, kurį teigiamai paveikė vedybos ir tėvystė.

Karas išskyrė juos daugeliu atžvilgių. Nors vėlesnė Putramento politinė karjera yra žinoma, vis dėlto kelia nuostabą jo entuziastingi užrašai prisiminimuose apie Sovietų kariuomenės įžengimą į Lenkiją. Kai Miłoszas 1940 metų vasarį grįžo į Vilnių, Putramentas jau kelis mėnesius buvo Lvove, paskelbtame Vakarų Ukrainos sostine. Ten, anot išlikusių dokumentų, kartu su Jerzy Borejsza13 NKVD parašė garsųjį skundą dėl lenkų komunistų grupės. Taip pat vertė lenkų literatus pasirašyti laišką, smerkiantį areštuotuosius.

Aleksandras Watas iki gyvenimo pabaigos traktavo jį kaip didžiausią priešą ir savo kančių kaltininką, tai išreiškė savo pokalbiuose su Miłoszu kūrinyje Mój wiek („Mano amžius“) ir susirašinėjime su juo. Anot Pasierskio cituojamos Janinos Broniewskos, tą gėdingą poelgį padiktavo baimė, kad – panašiai kaip jo artimiausi giminės – bus ištremtas į Sibirą. Beje, jam buvo liepta viešai pasmerkti tėvą ir nuo jo atsiriboti (kaip ir nuo Dembińskio, kuris neteko malonių).

Jis pats „Pusės amžiaus“ puslapiuose teigia visai nebijojęs, atvirkščiai, jį svaiginęs buvimas Lvove, kur buvo šiltai priimamas daugelyje autorinių vakarų. Kaip teigė prisiminimuose, jis pagaliau įveikė vidinį konfliktą tarp pasaulėžiūros ir poetinės praktikos. Tragiški 1940-ieji buvo jam, kaip cituoja Pasierskis, „vaisingiausi rašytojo darbo metai“. Jis svajojo apie „garbingą tarybinio rašytojo titulą“. O Vilniuje kiek anksčiau pasklido gandas apie tariamą jo savižudybę. Buvo – galima sakyti – visiškai atvirkščiai. Putramentas triumfavo.

Ką Miłoszas žinojo apie darbus kolegos, kuris 1943 metais karininkų korpuse ėjo ideologinio politinio auklėjimo kursus, o po pusės metų buvo deleguotas į Vilnių verbuoti vietinių gyventojų ir Armijos Krajovos karių į Berlingo armiją14? Šiek tiek informacijos apie Putramentą-politruką pasiekdavo jį Varšuvoje, jeigu laiškuose Jerzy Andrzejewskiui15 apgailestavo, kad dalis buvusių bičiulių išdavė tėvynę ir garbę. Bet, be abejo, ne viską žinojo apie vieno jų slaptas misijas.

 

Tuoj po karo

Pasierskis pirmiausia pasitelkia atitinkamą citatą iš „Pusės amžiaus“, kurios autorius teigia, kad visą savaitę piršo savo planą Armijos Krajovos vadams, bet jis nebuvo priimtas. Tačiau jis nutyli tų nesėkmingų pastangų padarinius. Tyrinėtojas pateikia būtiną papildymą, kad Putramento pastangomis Armijos Krajovos vadai buvo ištremti į Kalugą. Iš „Lygiagrečių gyvenimų“ sužinojau, kad AK pogrindis priėmė sprendimą Putramentą likviduoti, bet galiausiai tų ketinimų atsisakė dėl visuomenės pasipiktinimo, kad Bujnickis buvo nušautas už eilėraščių ir straipsnių spausdinimą laikraštyje „Prawda Wileńska“. Putramentas teigia, kad dėl to pogrindžio teismo nuosprendžio įstojo į Lenkijos darbininkų partiją.

Taigi 1945 metų sausį Miłoszas susitiko Krokuvoje su grėsminga ir pavojinga figūra. Putramentas buvo su munduru, kapitono antpečiais, ką tik išleidęs trečią poezijos knygelę ir, prieš tai su Borejsza Maskvoje redagavęs leidinį „Rzeczpospolita“, tapęs „Dziennik Polski“ vyriausiuoju redaktoriumi. Su pasitenkinimu pažymėjo prisiminimuose, kad Miłoszas elgėsi su juo pagarbiai, kaip jis Vilniaus laikais su Miłoszu. Taip pat iškart prikalbėjo jį bendradarbiauti su jo laikraščiu.

Tuo laikotarpiu jiedu kartu dažnai dalyvaudavo autoriniuose vakaruose ir literatų susirinkimuose. Miłoszas taip pat vienoje savo recenzijų palankiai įvertino savo šefo kūrybą. Kaip pabrėžia Pasierskis, jam nereikėjo tuo būdu įgyti Putramento palankumo, nes buvo jo numylėtinis. Bet „Dziennik Polski“ buvo tik trumpas jų abiejų biografijų momentas.

Ir Putramentas, ir Miłoszas siekė diplomatinės karjeros, tai, jų nuomone, būtų suteikę daugiau laiko literatūrinei kūrybai. Pasierskis cituoja Putramento laišką Užsienio reikalų ministerijai, kuriame prašė abu nusiųsti į Berną: jį į ambasadoriaus, o Miłoszą – į žemesnes pareigas, ir Literatūros muziejuje saugomo būsimojo Nobelio premijos laureato pareiškimo juodraščio fragmentus, kuriuose jis pabrėžė savo ryšius su Vilniaus kairiaisiais ir „Frontu“. Tie ketinimai įrodo, kaip valdžios paragavęs dignitorius troško išlaikyti Miłoszą kaip nuo jo priklausomą įkaitą.

Kaip žinome, atsitiko kitaip. „Išgelbėjimo“ autorius po nemažų perturbacijų (dėl įskundimo iš jo buvo atimtas diplomatinis pasas) buvo pasiųstas į diplomatinę tarnybą Jungtinėse Valstijose. Vėliau interviu jis pabrėždavo, kad Putramentas tada jį įspėjo, jog tuo pasirašo sutartį su velniu.

Ir iš tiesų tas velniškas machinacijas Miłoszui netrukus teko patirti savo kailiu. Nedaugelyje iš Putramento gautų laiškų, rašytų iš ambasados Paryžiuje, net ir pokštaujamos siuntėjo pastabos skamba grėsmingai: „Kaip tarė Stalinas, Przybosiai ateina ir išeina.“ Taip pat juose nuskamba perspėjimas apie laviną, kuri vėliau, kaip pažymi Pasierskis, buvo panaudota kaip garsi „Moralinio traktato“ metafora.

 

Atšaukti Miłoszą

Daug labiau intriguojantys yra „Gyvenimų“ autoriaus pacituoti slapti dokumentai, susiję su Miłoszu. Ambasadorius Józefas Winiewiczius, beje, prieškario senatorius ir vyriausybės išeivijoje, Londone, narys, iš pradžių siūlė „per daug neapkrauti poeto biurokratiniais darbais. Tegu kuria. Tegu aplinka juo pasitiki.“ Bet netrukus prasideda neišvengiami susidūrimai. Kai Putramentas 1947 metais slapyvardžiu pasirašytame straipsnyje sukritikavo Vakarų kultūrą ir pareikalavo centralizuoti kultūros politiką, Miłoszas leidinyje „Notatnik amerykański“ atsakė jam, ką mano apie savęs ribojimą dėl vadinamųjų aukštesnių interesų. Pasierskio nuomone, tas tekstas buvo būsimo skyriaus apie Gamą užuomazga.

Gana greitai į Užsienio reikalų ministeriją Varšuvoje siunčiamus palyginti palankius atsiliepimus apie Miłoszą pakeičia įtarimai. Pirmiausia Putramentas norėjo pasiimti jį kaip savo pavaldinį į Paryžių ir net gavo formalų Varšuvos sutikimą, bet reikalai užtruko tiek, kad jis pats dėl įvairių priežasčių neteko ambasadoriaus posto. Prisiminimuose „Pusė amžiaus“ jis užsiminė apie telefono skambutį, kuris jam pranešęs apie būtinumą palikti Miłoszą šalyje, nes neva buvo konfidencialių žinių, jog jis „ketina dezertyruoti“.

Bet „Gyvenimų“ autorius Miłoszo atšaukimo iš JAV iniciatoriumi laiko patį Putramentą. Istorijėlę apie skambutį pateikė, siekdamas minimalizuoti savo indėlį šioje byloje. 1950 metais – kaip rašo – Putramentas dalyvavo posėdyje, kuriame buvo sprendžiami tam tikrų nepatikimų diplomatų atšaukimo reikalai. Jo protokole užrašyta: „Atšaukti Miłoszą.“ Ko gero, lemiamą vaidmenį čia atliko ironiškas ir kritiškas Miłoszo straipsnis leidinyje „Kuźnica“ 1950 metų pradžioje apie to meto poezijos situaciją.

Poetas nujautė, kad jam paspęsti spąstai, ir siekė atidėti persikėlimą į Paryžių, motyvuodamas komplikuotu žmonos, kuri ambasadoje vertinta kaip aiški antikomunistė, nėštumu. Galų gale laimėjo tiek, kad į Paryžių išvyko vienas, o jo šeima turėjo atvykti žmonai pagimdžius. Visa kita gerai žinoma: kai savo valia 1950 metų pabaigoje atvyko į Varšuvą, norėdamas pademonstruoti savo gerus ketinimus, iš jo buvo atimtas diplomatinis pasas.

Putramentas su nemažu pasitenkinimu „Pusės amžiaus“ puslapiuose aprašė, kaip isterijos apimtas poetas blaškėsi jo kabinete. Kai, Natalijai Modzelewskai16 užtarus, Miłoszas atgavo pasą ir paprašė prieglobsčio Prancūzijoje, jis gyrėsi turėjęs uoslę ir buvusį kolegą atpažinęs kaip politinį priešą. Ir būtent jo nurodymu puolimą prieš „išdaviką“ pradėjo ne politrukai, o literatai – Słonimskis, Iwaszkiewiczius, Gałczyńskis, tai yra Miłoszo bičiuliai. Jis pats tame pirmame poeto išeivio siundymo etape nedalyvavo.

 

Gama

1951 metų pabaigoje laiške Adamui Ciołkoszui17 Miłoszas apibūdino Putramentą kaip savo „priešą numeris vienas“, su kuriuo vedė pagrindines grumtynes. Pasierskis teisingai atkreipia dėmesį, kad iš keturių „Pavergto proto“ personažų būtent Gamos paveikslas yra ne tik išsamiausias – autorius, nepaisant specialiai šalto stiliaus, suteikė jam daugiausia neigiamų bruožų.

Putramentas laukė net iki 1955 metų, kol spaudoje atsikirto „Pavergtam protui“. Pataisęs smulkius netikslumus, taip pat ir tai, kad tėvas neprakeikė jo mirties patale, nes tebebuvo gyvas ir net įstojo į partiją, griebėsi apsukrios priemonės: teigė, kad Miłoszas nepriekaištingai dirbo diplomatu Liaudies Lenkijai, taigi buvo veidmainis. Bet neabejotina, kad jam buvo skaudi neapykanta, su kokia Miłoszas jį aprašė.

Atrodytų, kad praėjus penkioms dešimtims metų po susidūrimų jau neturėjo būti vietos tarpusavio nuomonių vieno apie kitą kitimui. O vis dėlto Jerzy Giedroycas18 viename Miłoszui rašytame laiške pažymi: „Visada įtariau, kad jam slapta simpatizuojate.“ Pasierskio cituotame laiško Thomui Mortonui fragmente apie „Pavergtą protą“ Miłoszas parašė stebinantį prisipažinimą: „Aš tuos žmones, prieš kuriuos nukreipiau savo pyktį, mylėjau.“

Atpasakojau čia svarbiausias knygos „Lygiagretūs gyvenimai“ mintis. Pasierskis parūpino savo monografijai plačių išnašų, rodykles ir bibliografiją, seriją puikiai parinktų abiejų herojų nuotraukų, nuo vaikystės iki pat senatvės, kartu ir garsią nuotrauką, padarytą LLR ambasadoje Paryžiuje 1949 metų vasarą.

„Znak“, 2012, Nr. 1

Vertė Kazys Uscila

 

1 Jerzy Putrament (1910–1986) – lenkų rašytojas. 1930–1934 metais Vilniaus Stepono Batoro universitete studijavo lenkų filologiją, priklausė literatūrinei grupei „Żagary“, vėliau pogrindinei akademinei kairiųjų sąjungai „Front“. 1939–1944 metais gyveno SSRS, pokario metais Lenkijos komunistinio režimo spaudos, literatūros ir politinis veikėjas. 2 Šio straipsnio autorė Renata Gorczyńska (g. 1943) – garsi lenkų publicistė, rašytoja, literatūros vertėja, dirbo Miłoszo asistente ir sekretore. Pokalbių su Miłoszu knygos Podróżny świata („Pasaulio keliautojas“) autorė.

3 Emil Pasierski, Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe, Warszawa: W. A. B., 2011.

4 1935–1936 metais Vilniuje ėjęs dvisavaitinis akademinės kairiųjų sąjungos „Front“ leidinys.

5 Teodor Bujnicki (1907–1944) – vilnietis lenkų poetas, literatūrinės grupės „Żagary“ narys, dirbo laikraščiuose, Vilniaus radijuje.

6 Aleksander Wat (tikr. Aleksander Chwat, 1900–1967) – lenkų rašytojas ir poetas futuristas, literatūros vertėjas.

7 Stefan Jędrychowski (1910–1996) – lenkų publicistas, grupės „Żagary“ narys, Miłoszo bičiulis.

8 Pranas Ancevičius (1905–1964) – teisininkas, socialdemokratų veikėjas, artimas Miłoszo bičiulis.

9 Henryk Dembiński (1908–1941) – studijavo teisę Vilniaus universitete, aktyviai dalyvavo socialistinės ir komunistinės krypties visuomeninėse organizacijose, grupės „Żagary“ narys.

10 Jerzy Zagórski (1907–1984) – lenkų poetas, eseistas, literatūros vertėjas, vienas grupės „Żagary“ steigėjų.

11 Ksawery Pruszyński (1907–1950) – lenkų publicistas, literatas, diplomatas.

12 Józef Czechowicz (1903–1939) – lenkų poetas avangardistas.

13 Jerzy Borejsza (tikr. Benjamin Goldberg, 1905–1952) – lenkų publicistas, komunistinis veikėjas.

14 1943–1944 metais SSRS teritorijoje formuoti komunistinės Lenkijos kariniai daliniai.

15 Jerzy Adrzejewski (1909–1983) – lenkų prozininkas, scenaristas.

16 LLR užsienio reikalų ministro žmona.

17 Adam Ciołkosz (1901–1978) – lenkų publicistas, Socialistų partijos šalyje ir išeivijoje veikėjas.

18 Jerzy Giedroyc (1906–2000) – lenkų politikas, publicistas, garsaus Paryžiuje leisto mėnraščio „Kultura“ steigėjas ir redaktorius, knygų leidėjas.