Mėsininko žmona eina pasivaikščioti

Mėsininko žmona už prekystalio visą rytą įraudusiais žandais it prinokusi šoninė. Jos akys išpampusios ir nepatogios, jai akivaizdžiai niežti tuos pleiskanomis apibirusius rutulius. Ji lipniais varlės delnais įsikabina į lango stiklą. Žmonės eina, vaikšto, sliūkina, spokso į vitrinas, valosi prakaitą nuo kaktų, pučia nosis, kramto nagus, laukia žalios šviesoforo šviesos. Jie tokie išdžiūvę, perkarę, kone paliegę. Mėsininko žmonai gėda savo stambių šlaunų ir mėsingų rankų, prieš tuos žmones jai taip gėda, prieš save pačią jai nėra ko gėdytis. Atidžiau įsižiūrėjusi ji mato, kaip netoliese lūkuriuojantis vyras nusivelka švarką, atsikanda rankovės ir kramto, o paskui nuryja. Lyg švarkas būtų šviežiai iškeptos vištos šlaunelė. Ir toliau jis taip valgo, tiesiog šlamščia. Ji pastebi kiek tolėliau senutę, kramsnojančią pirštinaitę, ir dvi moteris neperšaunamais akiniais, ryjančias savo palaidinukes. Mėsininko žmona išpučia akis tarsi praregėjusi: visi – ir tie, kurie stovi, ir tie, kurie protekine lekia ar velka koją už kojos iš nuobodulio, – kramto ir ryja, atsikanda, pakramto, nuryja, pakramto, atsikanda ir nuryja, atsikanda ir vėl atsikanda. Jie beveik nuogi, ant kūnų belikę apatiniai ar viena kita skrybėlė ant galvos.

Mėsininko žmona staiga užuodžia tų – jau sudorotų – apdarų kvapą: prakaito, pieno, kraujo, liepžiedžių arbatos, kvapą iš po ausų, šlapimo ir sūrasties dvoką. Jokie stikliniai šarvai su metalo grotomis negelbsti jos nuo pavojingo artumo, nuo suartėjimo pavojaus. Paliesti pirštų galiukais jų švarko sagutę, suknelės dirželį… Jei neegzistuotų drabužiai, vienąsyk užuodę savo kūną, jie imtų jį plėšti dantimis per pietų pertrauką prieš didžiąją vitriną, kur išstatyti dinozaurų griaučiai. Viskas būtų jiems leista, tik uždrausta daužyti stiklus. Ir taip ji liktų atskirta.

●

Tai visai ne jos bute.

Visai visai ne jos bute!

Ten, kur baigiasi jos kambario grindys ir prasideda lubos kitos erdvės, pripildytos oro ir dulkių, iš ten žingsniai aidi dusliai, tamsūs drambliniai žingsniai.

Naktinė šviesa yra lyg strėlė. Ji duria, ji smeigia išgaląstu antgaliu į abi mėsininko žmonos akis. Ji bijo naktinės šviesos ryžtingo antpuolio. Ji sutinka būti nerege tamsiu paros metu. Jos širdyje aidi šūviai ir duslūs drambliniai žingsniai.

Vėlų rytą mėsininko žmona praveria atgalia ranka antklodės duris ir išsiraito į spindintį orą. Ji mato ir nusišypso. Ji žiūri į baltą sieną priešais ir net jos jau šiek tiek trupantys nagai nušvinta. Ji kvėpuoja kuo giliau, kad kuo daugiau šviesos pasiektų jos plaučius ir kepenis. Ji tiki. Ji tiki viena minute be išimčių ir be sąlygų. Paskui – viena minute be išeities. Paskui tikėjimas nutyla ir mėsininko žmona palieka jį miegamajame.

●

Ji niekaip negali užmigti. Jos akys plačiai atmerktos. Ji spokso tiesiai į veidą tam kitam, stovinčiam anapus prekystalio. Ji siekia kiaulienos pjausnių, suvynioja, suskaičiuoja, paima pinigus. Ji niekaip neįstengia užmigti. Siūbuodama į šonus žirglioja tai į vieną, tai į kitą pusę – popieriaus, maišelio, mėsos. Sienos išklijuotos tapetais. Grandiozinės dekoracijos. Rausvas paršelis su gėlyte ant šono. Ji šypsosi. Jai negaila. Jai negaila tų žmonių dažytais kamufliažiniais plaukais, nei gyvulių, paskerstų šiąnakt. Ji pardavinėja dailiai supjaustytą mėsą, vištų skrandukus, gal net savo pačios raumeninį kumpį, išrėžtą iš šlaunies. Ji tik niekaip negali užmigti. Ir vartosi, vartosi stovėdama vietoje, pirštais įsikibusi į prekystalį, laikrodis tiksi garsiai, vienodai, vis tą patį, vienos minutės kepsnį.

●

Mėsininko žmona sėdi ant kėdės. Sintetinė suknelė graužia jai nugarą ir pilvą, taip pat ir šlaunis. Ji visa apsiūta blizgančiais žvynais. Mėsininko žmona sėdi ramiai, tyli, nešokinėjanti raudono filtro šviesa ją vėsina, švelniai pakaso jos nuogą petį. Kai ji taip sėdi, sukryžiavusi kojas, ir žiūri pro stiklą į gatvę, jai už nugaros beveik nieko nesimato. Kodėl taip daiktai skendi tamsoj? Praeiviai – gana išblukusių spalvų siluetai – stabteli ir metę žvilgsnį nutolsta. Kai kurie vis dar stoviniuoja arčiau kanalo, kitoje gatvės pusėje. Cigaretės sužybsi, nukrečiami pelenai sužėruoja prietemoj. Mėsininko žmona negali išsitraukti peilio, kad pasikrapštytų nagus. Ji turi sėdėti atsimerkusi, ji stengiasi į akis prileisti kuo daugiau raudonos šviesos. Žmogystos už lango jos nė kiek negąsdina, tai tik praeinantys praeiviai, ji nebijo to, kas praeina. Ypač laiko. Kai maža ji rėkdavo išvydusi žaislinius dinozaurus, mama ją ramindavo: „Juk jie plastmasiniai, tau nieko nepadarys.“ Kai tik koks vienas prikiša savo išpurtusį snukį arčiau, ji linkusi pasikliauti savo mama ir yra visiškai įsitikinusi, kad žaisliniai dinozaurai – gryna plastmasė.

●

Mėsininko žmona paima peilį, smulkiai supjausto vieną skiltelę česnako ir palaukusi, kol aliejus įkaista, sužeria jį į keptuvę. Česnakas čirškia ir ima ruduoti, ir palengva skleidžia savo aromatą.

Mėsininko žmona paima didelį, gerai ką tik išgaląstą peilį ir smulkiai supjausto vieną česnako skiltelę. Tada įmeta į įkaitusį aliejų keptuvėje. Česnako gabaliukai šokinėja nuo karščio ir skleidžia malonų česnako aromatą.

Mėsininko žmona išlukštena vieną česnako skiltelę. Paima virtuvinį peilį mėsai pjaustyti ir susmulkina, ir labai smulkiai susmulkina, kone jau sutrina į košelę česnaką. Ji užuodžia malonų kvapą ir tada meta į keptuvę, kur įkaitęs aliejus smagiai jį pašokdina.

Mėsininko žmona paima česnako – vieną – skiltelę ir sukaupusi visą dėmesį ruošiasi ją supjaustyti kuo mažesniais gabaliukais, bet ateina mėsininko žmonos vyras ir įmeta keptuvėn du šviežios kiaulienos pjausnius.

●

Nešnopuok man į sprandą, vėtra! Negaliu užmigt per tave!

Ji prisimena sniegą ant šakų ir kaip tas sniegas lengvai leidžiasi jai ant galvos ir jai visai nešalta. Keistas, šiltas sniegas. Ji braido po pusnis, šildosi kojas, zylės šokinėja nuo vieno medžio ant kito. Mėsininko žmona apsivelka flaneline pižama ir užsimeta antklodę bei du vilnonius pledus. Jos kraujas muša valandas visai ne tuo laiku, kuriuo jam pritiktų. Ji sulanksto savo drabužius ir padeda į spintelę šalia lovos. Už lango labai prisnigo ir dabar balta, vaikai eina popiečio miego. Jos drabužiai kruopščiai sulankstyti ir sudėti į spintelę šalia lovos. Ji nusižiūrėjo, kaip daro mergaitės tame pačiame kambaryje. Taip gražiai sulanksto ir sudeda tokiu kampu, kad atrodytų nepaprastai tvarkinga ir švaru. Vakaras, aišku, viską užtemdo ir neverta ieškoti peilio, kur jo nepadėjai.

●

Tuoj bus laikas eiti. Pakilti nuo kėdės, labai lėtai pakilti, pasukioti nutirpusias kojas ir rankas ir nueiti tolyn į įsirėmusią už nugaros daiktų tamsą. Kur viskas sunumeruota ir skaidru. Skaidrumo suteikia skaičiai, bet kuris skaičius suteikia skaidrumo. Jei ji tik dabar galėtų, įsikibtų į bet kurį skaičių. Paskui į jos vietą vėl atneš rausvąjį paršelį su gėlyte ant šono. Ji žino, kur padėti peiliai ir kur yra galąstuvas. Ši akimirka jai visiškai, absoliučiai pavaldi kaip kažin koks bjaurus vergas. Nusmurgėlis. Padugnė. Jai tuoj atitirps pirštai, dailus segtukas plaukuose – stirna didžiulėmis akimis – stryktelės ir nušuoliuos. Kad tik ji turėtų peilį pasikrapštyti. Bet ji niekaip negali.

Ji skaičiuoja iki dešimt. Viens, du, trys ir viens, du, trys! Durys užsidaro ir ji mato mergytę stručio akimis. Tos akys nemirksi, tarsi giliai kvėpuotų, tarsi trauktų iš visų jėgų mėsinės kvapus. O jai prisiartinus, tarytum priplaukus oru arčiau prekystalio, mėsininko žmona pastebi, koks susiglamžęs tos mergytės veidas, subraukti atgal žili, kai kur išstirę į šalis plaukai. Mėsininko žmonai niežti akis nuo žiūrėjimo, tačiau jos delnai lyg kraujuoti, lyg aptekę riebalais, jai gaila terlioti akis.

Vanduo teka šiltas, malonus, ji gremžia odą, trina ją muilu, štai jau nusilupo vienas nagas, nė kiek nekraujuoja, bet jai kyla baisus smalsumas, kas yra po jos drėgna oda, ar dar yra likusio kraujo nuo pernai, nuo šiemet. Tik kad ji negali sau to leisti. Moteris laukia. Moteris laukia mėsos, ne jos. Tačiau ji yra tarpininkė tarp moters ir mėsos šitoje parduotuvėje. Tarp bet kokio žmogaus – didelio ar mažo – ir mėsos, šonkaulių, kiaulių ausų, vištų kakliukų. Vištienos sultiniai pasižymi antibiotinėmis savybėmis. Vištų kakliukai suyra į narelius, kuriuos iščiulpti ypač skanu neskubant.

●

Kai gerai įsižiūri ir pripranta prie migloto geltonumo, pastebi, kokios gilios poros, išėdusios jo veidą. Vienodo dydžio gabaliukais supjausto šaltai rūkytus lašinukus. Pirmiausia išgaląskite peilį! Mėsininko žmona žiūri per televizorių maisto gaminimo laidą. O jei neturite, įsigykite! Pagal svarbą antras svarbiausias įrankis – pjaustymo lenta. Dailus berniukas rodo žydras akutes auditorijai ir plauna salotas, paskui sudeda į tamtyč sukurtą plastikinį indą su rankenėle ir suka suka suka. Lygiai tris kartus pasuka, vadinasi, vanduo nuo salotų nušoko ant išorinių dvigubo indo sienelių. Česnakų dar likusios dvi galvos ir svogūnų nemažai. Ji mąsto reguliariai, nebijo nė trupučio savo praktiškų, perdėm trumpalaikių, visiškai į amžinybės patirtis neįsiliejančių minčių. Taip geriau, taip kur kas geriau nei eiti miegoti atmerktomis akimis. Ji niekad taip nedaro. Ji – mėsininko žmona.

●

Prie išdėliotų mėsos gabalėlių ji neprideda svogūnų laiškų, iškarpytų iš žalio popieriaus. Taip, kaip daro kai kurie kiti. Užsako vyras, jis įgudęs užpildyti važtaraščius ir pasirašinėti. Jai išsyk suprakaituotų delnai. Ji tampa neatpažįstama, baikšti ir nepalenkiama, išvydusi prieš save lapą popieriaus. Ji glosto rausvą, storą odą. Be jokio šerelio. Rausvutę, kone baltą, ką tik išimtą iš mašinos. Solidžiai laikančią baltus, nė lašelio nesurūdijusius lašinius. Beveik tirpstančius tarp pirštų. Ji truputį pasilenkia ir šnervėmis traukia kvapą. Jai patinka „mėsa be kraujo“, net jeigu rūkyta šoninė be raumens ir nėra „tikra“ mėsa. Jai – tai tikrų tikriausia, aukščiausios klasės. Visai nedvokia krauju, nė iš tolo. Mėsininko žmonos prijuostė apsiūta paraukta juostele. Maži rusvi taškeliai baltame dugne. Matė tokią parduotuvėje, ne vieną. Ji čiupinėja pirštais rausvą drėgmę, dar anksti, niekas nepasirodo taip anksti, kai dar beveik vėlu, taip vėlu, kad jau anksti.

●

Trinkteli durys ir pakėlusi galvą ji mato artėjant išstypėlį šviesiu kuodu, vietinio laikraščio korespondentą. Jis ištiesia savo laibus kaulėtus pirštus ant prekystalio, visai netoli jos. Ji laiko gerai užaštrintą kirvuką, kaip tik šonkauliams kapoti. Ji nekenčia tų, kurie knaisiojasi po kitų išpuvusius vidurius, ieškodami įmitusių kirmėlių. Išpuvusius ar pūvančius, ar dar visai be įtrūkimo žymelės. Nesvarbu. Mėsininko žmona staigiu judesiu užsimoja ir trys vietinio laikraščio korespondento pirštai atskyla lyg išblyškusios dešrelės. Lašas kitas kraujo. Štai kodėl jis toks perbalęs nuolat. Kaulai ir oda. Ko pageidausite, pone? Dviejų šimtų gramų plonučio Parmos kumpio. Ji moka maloniai šypsotis, todėl ir nusišypso, visai neveidmainiaudama, ji nieko neturi galvoj, nieko pikto, jokių piktų ketinimų ar kėslų. Ji tik raiko Parmos kumpį specialia pjaustymo mašina. Nusišypso. Sako, rytoj lis, pone. Be skėčio neišsiversite, pone. Ji maloni. Ir šypsosi. Putliais pirštais vynioja kumpį į popierių, lyg meilės laišką dėtų į voką, lyg patį tikriausią meilės laišką. Net jei ji ir nežino, kas tai yra. Tas ilgšis, be abejo, tokius rašo ir siunčia nė kiek nesudrėkusiais nuo prakaito pirštais. Tai jis rašo, jis išmano rašymą.

●

Mėsininko žmona sėdi ant suoliuko judrioje gatvėje. Priešais ją zuja žmonės. Vieni eina į kairę, kiti – į dešinę. Daugelis prie ausies prisikišę išmaniąsias telefonines dėžutes. Ir kalba, mosuoja rankomis, šnibžda, šūkauja, tauškia… Kai kurie kalbasi su savimi. Yra ir tokių, kurie šneka vienas su kitu. Moterys, vyrai, tėvai su vaikais. Yra ir tylinčių, nieko nesakančių nei sau, nei vienas kitam. Daug žmonių. Bet kas jai darbo. Ji nejudėdama sėdi ant suoliuko ir bando įžiūrėti milžinišką, ką tik cheminiu skysčiu nuplautą vitriną. Ji stebi, kaip stiklas atitrūksta nuo rėmo ir į tarpus ima skverbtis balta šviesa. Kuo ilgiau nejudėdama ji spokso, tuo labiau nyksta stiklo blizgesys – jį lydo šita pasiutusi balta šviesa. Mėsininko žmona iš lėto pakyla ir žengia į priekį, tiesiai prieš save, žengia viskam pasirengusi, sutelkusi visą dėmesį ir valią. Ji vis dėlto ima galvoti, kad stiklo niekas iš pradžių nė neplovė, kad jis net pačioje pradžioje neegzistavo. Kaip daugelis dalykų ir daiktų. Taip mąstydama ji įžengia į vidų ir mato, kaip skaisčiai tviska aureolės aplink batus, sumaniai išstatytus ant baltų lentynėlių. Kiekvienai batų porai – po lentynėlę. Mėsininko žmona sustingsta prieš šitą tvarkos ir švarumo vaizdą. Prieš šitą didį nesuteptumo ir nekaltybės paveikslą. Balta šviesa, tviskanti jai iš visų pusių, neskubėdama artėja ir ji mato, kad virš jos telkiasi neaprėpiamas skaistaus tviskėjimo dangus, siunčiantis minkštus žėrinčius spindulius.

Judrioje gatvėje ant suoliuko sėdi mėsininko žmona. Jai už nugaros zuja automobiliai. Vilkšunis, ištrūkęs iš šeimininko, uosto jos taukais atsiduodantį delną. Įžūlūs miesto karveliai lesa po suoliuku duonos trupinius.

Ar tai jūs mėsininko žmona?

Ne, ką jūs. Mėsininko žmona išėjo pasivaikščioti.