Kūrybiniai syvai

Pirmadienis

Sėdžiu ant suolo, braukau koja žemę ir vis užsimerkiu prieš smarkesnį vėjo gūsį. Šypteliu praeiviui ir vėl surimtėju. Galbūt jam mintyse skamba melodija, galbūt jis žingsniuoja į taktą. Vikriai dėliodamas kojas tolsta, kol vietoj vieno žmogaus silueto blyškioje ryto šviesoje išvystu du. „Mano akys man meluoja“, – jaučiu viduje įsižiebiant nepasitenkinimo kibirkštį. Keturios vikšriškos kojelės tolsta, juda kaip mažos juodos kirmėlytės. Tai yra gamta, mąstau. Lyginti nepalyginamus dalykus – tai yra žavu, mąstau.

Atpratau skubėti. Svetima man rodės to žmogaus laikysena laiko atžvilgiu. Ėmiau įsivaizduoti, kad eisena tėra dalelė jo būties. Turbūt nė kiek ne lėčiau jis kalba, spjaudo žodžius kaip ugnies liežuvius, nutvilkydamas visus lėtaeigius romantikus ir flegmatikus. Užsidegimo tam žmogui, matyt, netrūko. Aplinkinių vangumas jam įpučia dar daugiau polėkio, taip reikalingo liepsnai rusenti, todėl, kai jau maniau, kad niekuo manęs nenustebins, ėmė ir sudvigubėjo.

Man neliko nieko kita, kaip tik plačiai atmerktomis akimis palydėti žmogų-kirmėlę iki suvenyrų parduotuvės – šis ją greitai atrakino ir įpuolė vidun.

Tai buvo šioks toks nuotykis vaizduotei. Grįžtu prie minties apie nepalyginamus dalykus. Dabar ramiai galėsiu pamąstyti. Imkime, pavyzdžiui, vandenį ir smėlį. Absoliučiai skirtingi, nepaneigsi. Vienas šlapias ir skystas, o kitas, tik pamanykit, sausas ir byra smulkiais blizgiais kristalėliais! Tikros priešingybės. Bet!.. „Kompoziciskhai…“ – nutęsiu nevilties kupinu balsu. Čia skamba ne mokslininko „eureka“, o ligonio dejonė. Šis literatūriškas palyginimas sukelia epileptiškus traukulius, nevalingą veido mimikos kaitą ir verksmingą, pasišlykštėjimo vertą aimaną. Skruostu nurieda nematoma ašara – vienintelis mano darbo vaisius! Tokia rūgšti ir nepavykusi, tokia kaip mano traktatas apie kažką labai svarbaus, kažką, ką šiandien jau beveik supratau, ką apčiuopė mano mokslininko rankos!

„Kompoziciškai… Abu šie nuostabūs dalykėliai turi deguonies atomų. Supriešinti juos būtų tokia pat nuodėmė kaip sukiršinti seserį su broliu! O, kilnusis Archimedai!“

Prakeikimas ta chemija! Velniop fiziką ir biologiją. Niekados neparašysiu traktato apie svarbius dalykus.

Net nemąstydamas ištraukiu tarp suolo lentų įspraustą vakarykštį laikraštį. Drėgnas, puslapiai netraška ir šis garso nebuvimas, netikėtai man pačiam, pralinksmina. Ak, vanduo ir celiuliozė. Visur gamta, nepaneigsi. Užtat žodžiai! Vienintelė man reikalinga formulė – žodžiai. Turiu atgaivinti savy literato gyslelę. Taip, jau jaučiu. Atsigavau.

Turiu prisipažinti – be mokslinių darbų, esu išleidęs savo poezijos nuotrupų. Būčiau linkęs savo ankstyvuosius kūrinius priskirti prancūzų dadaizmui. Kūriniai „Dėdė ledų pardavėjas“, „Žmogaus krūmuose išpažintis“ ir „Šiandien mano vienuoliktasis gimtadienis“ nesulaukė deramo įvertinimo, bet, tikiu, dar užims tinkamą ir padorią vietą laukiniuose postmoderniosios poezijos tyruose. Mėgstu, kai eilėraščio mintis nusakoma aiškiai ir tiksliai, todėl konkretizuoti išvardytųjų eilėraščių pavadinimai nėra atsitiktinumas. Tai stipraus pojūčio, aštrios emocijos išraiška. Tačiau nesiginu ir filosofijos, kertinio poezijos ramsčio. Gilūs sielos urvai atsiveria mano vienintelio išspausdinto itinkontroversiško eilėraščio „Balta pupelė“ strofose. Simboliška, bet šis eilėraštis prabyla apie kūrybines kančias.

Išskleidžiu laikraštį. Nuostabu, tai juk menas, aukščiausios prabos menas! Galvoje droviai sukirba tauri mintis: „Tu šiandien parašysi kažką nepaprasta.“ Bet iš pradžių reikia įkvėpimo. Giliai įtraukiu drėgno laikraščio kvapo. Tai jau pradžia. Įkvėpti, iškvėpti. Va taip va.

Nuo purvino ir drėgno laikraščio pajuosta rankos, bet tai yra kaina, kurią privalu sumokėti. Tai yra kūrybinės kančios. Kančios dėl kilnaus tikslo: „Tu šiandien parašysi kažką stebuklinga.“ Jaučiu kakta srūvant prakaitą. Tai, be abejonės, kūrybiniai syvai. Atsikeliu nuo suolo, pašokinėju vietoje, bėgu nuo suolo iki šiukšliadėžės – ir taip kokius penkis kartus. Syvų turi būti kuo daugiau. „Tai minties trąšos.“ Užsirašau šią sentenciją, panaudosiu eilėraštyje. Tiesiog murkdausi minties trąšose.

Antradienis

Baigta. Nuostabi naktis, nutvieksta mėnuliuko ir apskritų žvaigždelių. Ak, net mano padrikos mintys pretenduoja gulti ant popieriaus, pernakt neabejotinai patobulėjau. „Aš pats kaip žvaigždelė“, – sušunku. Namai pilni rimties. Tik ritmingai kliuksi pilvas, kai aš pasišokinėdamas skrieju į virtuvę plauti šešių puodelių su kavos tirščiais. „Vis dėlto lieka viena sritis, kurioje nepranokstu Balzaco“, – atsidūstu atsakydamas į linksmąjį pilvo šokį.

Man nesenka kūrybiniai syvai. Su skausmu širdyje ir su rankraščiu užantyje užtrenkiu namų duris. Grakščiai nulipu laiptais ir sustoju. Įkvepiu. „Provincialus kūrybinio sąstingio dvokas“, – priekaištingai sušnabždu ir triskart cakteliu liežuviu. Apsidairau. Deja, niekas nematė.

Greitai kaip vakarykštis keturkojis praeivis skuodžiu gatvėmis, štai aš jau autobuse. Persimetu keliais žodžiais su pažįstama. Ši, išgirdusi apie mano naująjį (šiaip jau ne naująjį, o atgimusį) pomėgį (veikiau gyvenimo būdą), skuba pasigirti kaip tik skaitanti filosofinį veikalą apie kūno kalbą. Sako galėsianti paskolinti. Teiraujuosi, kas per filosofas. Klasikinis, sako, populiariausias. Suklūstu, bet greitai susidomėjimas atslūgsta. Nesidomiu antikine amerikiečių literatūra. Nors, tiesą sakant, brangus dienorašti, niekad negirdėjau apie amerikietiškąją antiką. Reikės pasiskaityti.

Metas. Už redakcijos durų – pripažinimas. Garbė ir orumas. Einuuu!

Prisegta – „Gaidžio daina“ iš rinkinio „Gamtos balsai. Postmodernizmas“:

Švelnus bastūne, kur blaškais?

Beviltiškai plasnoj sparnais,

Gėdingai nuskrendi savais keliais

Prausdam’s minties trąšose sparnais…

O plunksna baltoji,

Kodėl nesustoji?

Kodėl vis į vatą vynioji,

Širdies netausoji?

Ketvirtadienis

Aš pats kaip žvaigždelė…