Gyvenime nesu skaitęs Onetti knygų

Juan Carlos Onetti. Maitvanagis. Romanas. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 280 p.

„Gyvenime nesu skaitęs Onetti knygų“, – taip sakydavo didysis Urugvajaus rašytojas Juanas Carlosas Onetti (1909–1994) apie savo paties rašytas knygas. Taip ir mes, lietuviai, būsime nedaug ką skaitę ir girdėję apie šį jau mitu tapusį tylųjį, savitą, andergraundinį Lotynų Amerikos didžiojo literatūrinio sprogimo atstovą, kuris visiems laikams į literatūros istoriją didžiosiomis raidėmis įrašytas kaip modernaus Pietų Amerikos romano krikštatėvis – pater Onetti. Tačiau apie viską po truputį ir nuo pradžių.

Onetti literatūrinio pripažinimo sulaukė gana vėlai. Į jo pirmuosius kūrinius „Šulinys“ (Elpozo, 1939) ir „Trumpas gyvenimas“ (La vida breve, 1950) dėmesį atkreipė vos keli to meto Urugvajaus ir Argentinos kritikai. Vis dėlto maždaug nuo 1950 metų apie Onetti – išties dėmesio vertą rašytoją – ėmė plisti legendos, mitai, ypač tarp 1945-ųjų kartos Urugvajaus rašytojų. Buvo rezgamos legendos apie jo keistą, tik užmiesčio gyventojams būdingą tartį, dideles liūdnas nelyginant išsigandusio žvėrelio akis, slepiamas milžiniškų akinių, kitonišką juodąjį humorą, suprantamą ne visiems. Taip pat plačiai buvo kalbama apie jo polinkį į alkoholinius gėrimus ir moteris, o kas kelerius metus vykstančios rašytojo vestuvės tik brandino ir sėjo įvairiausius gandus apie patį Onetti asmenį. Ir iš tiesų, būdamas žaviai kitoniškas, keistuolis, vienišius, jis galėtų būti puikus romano pagrindinis veikėjas. Prisiminkime jo paties teiginį, kad gyvenime jis nėra skaitęs Onetti knygų. Tai todėl, kad jo nebedomino tai, kas jau parašyta, daug labiau jam patikdavo pats rašymo procesas, į jį panirdavo visa esybe, visa aistra. Savo santykius su literatūra vadindavo lyg meilužio su meiluže: „Kai aš užsinoriu rašyti, tada ir rašau: beprotiškai, absurdiškai, visaip kaip.“Rašytojo žodžiais tariant, nesilaikęs jis jokios disciplinos, neturėjęs jokios rašymo sistemos: „Negalėčiau prisėsti prie rašomosios mašinėlės ir rašyti nuo tos iki tos valandos. Tai tikrai ne man.“ Būtent todėl jis rašydavo lėtai, niekur neskubėdamas, dėliodamas savo romanų fragmentus ir mėgaudamasis pačiu rašymu. Tiesa, rašydavo Onetti tik ranka, nes dar viena jo aistra buvo kaligrafija, didysis raidžių menas.

Grįžkime prie Onetti kūrybos. Taigi nuo 6-ojo dešimtmečio jaunųjų Urugvajaus literatų akys krypte krypsta į jo kūrinius. O maždaug nuo 1960-ųjų Onetti yra įtraukiamas į didįjį Lotynų Amerikos literatūros sprogimą – bumą. Jis pats sakydavo, kad ši literatūrinė leidyklų sukelta srovė jį norom nenorom pati įtraukė: pasauliui susidomėjus Lotynų Amerikos literatūra, leidėjai pradėjo jo ieškoti, prašyti leidimo spausdinti jo kūrinius. Tačiau jis visada laikėsi šios srovės nuošalyje, galima sakyti, užribyje, andergraunde – tylus, ramus, bet sykiu turintis daug ką pasakyti. Kita vertus, Onetti pažinojo ir palaikė gerus ryšius veik su visais bumo autoriais: su Mario Vargasu Llosa, Carlosu Fuentesu, Gabrieliu García Márquezu, o, pavyzdžiui, su Julio Cortázaru net užsimezgė nenutrūkstama draugystė.

Tais metais rašytojas gyvena tarp dviejų miestų: Montevidėjo ir Buenos Airių. Pastarajame susipažįsta su Roberto Arltu – žymiu Argentinos modernizmo pradininku, stebėjusiu ir aprašiusiu 4–5 dešimtmečių Buenos Aires, jų tamsiąją, požeminę, ne visiems matomą pusę. Vėliau Onetti sakys, kad Arltas jam buvo vienas svarbiausių netiesioginių literatūros mokytojų, iš jo kūrinių jis sėmėsi rašymo patirties: iš Arlto daugelį metų rašytos Buenos Airių kronikos Aguafuertes, romanų Los siete locos ir El juguete rabioso. Būtent šiuo laikotarpiuOnetti sukuria savo brandžiausių kūrinių trilogiją, vadinamą Santa Marijos saga, susidedančią iš romanų „Bevardžiam kapui“ (Para una tumba sin nombre,1959), „Laivų statykla“ (El astillero,1961) ir „Maitvanagis“ (Juntacadáveres, 1964). Šių trijų romanų pagrindiniu veikėju virsta dabar jau mitu tapęs Santa Marijos miestas (beje, pirmą kartą paminėtas dar 1950 metais išleistame romane „Trumpas gyvenimas“). Santa Marija – autoriaus išgalvotas miestas, panašiai kaip Garcíos Márquezo Makondas ar Williamo Faulknerio Joknapatofa, jis įsikūręs La Platos upės baseino regione, tarp Montevidėjo ir Buenos Airių. Pasak rašytojo, Santa Marija galėtų būti šių dviejų miestų mišinys, turintis ir vieno, ir kito ypatybių.

Taigi Santa Marijos miestas figūruoja ir į lietuvių kalbą išverstoje Onetti knygoje „Maitvanagis“. Romaną išvertė puikus ispanakalbių (ir ne tik) knygų vertėjas Valdas V. Petrauskas. Tai jau antroji į lietuvių kalbą išversta Onetti knyga: pirmoji – „Trumpas gyvenimas“ – Lietuvoje pasirodė dar 1986 metais, tačiau ar dėl politinių istorinių, ar dėl kitų tik leidėjams žinomų priežasčių kone tris dešimtmečius apie Onetti Lietuvoje veik nebuvo girdėti. Kaip matome – iki 2013-ųjų ir „Maitvanagio“ pasirodymo. Kai kurių kritikų nuomone, būtent „Maitvanagį“ galima laikyti viena brandžiausių Onetti knygų: joje Urugvajaus rašytojo meistrystė pasiekia apogėjų, čia skaitytojui atskleidžiama apgalvota, lėta veikėjų veiksmų eiga, jų psichologinės būsenos kaita, veikėjai yra nerimastingi, kiekviename žingsnyje nujaučiantys būsimą nelaimę, neišvengiamą mirtį. Tai ieškantys ir nerandantys savo vietos žmonės, sykiu aukos ir budeliai, bandantys sugyventi vienoje erdvėje, viename mieste. Visas kūrinys persisunkęs dekadanso, irimo, o gal net tiesaus kelio į pragarą nuojautų. Tai modernaus XX amžiaus miesto ir į jį įžengusio modernaus žmogaus žlugimo istorija.

„Maitvanagio“, kaip ir kitų rašytojo kūrinių, pasakojimo tempas lėtas, panašus ir jo rašymo būdas. „Taip, rašau aš lėtai ir ilgai“, – sakydavo Onetti. Tačiau toks lėtas tempas tik dar labiau pagilina veikėjų negailestingą likimą, mirties nuojautą. Taip pat romane atsiskleidžia tipiškas Onetti fragmentiškas pasakojimo stilius, greičiausiai paveiktas jo mėgstamo rašytojo Faulknerio kūrinių: romano naratyvas painus, sumišęs, išsibarstęs, sudurstytas iš įvairių istorijų. Galbūt todėl tūlam skaitytojui knyga iš pradžių gali pasirodyti sunkiai skaitoma. Tačiau tai nė kiek nesumenkina teksto originalumo. Atvirkščiai, toks naratyvas tik dar labiau sudomina, o vėliau atrandama, kad veikėjų istorijos, nors ir konstruotos fragmentiškai, yra ypač susijusios viena su kita, netgi pinte susipynusios, autoriui žiūrint vis kitais, dažnai nesuderinamais, priešingais rakursais. Romane sykiu atskleidžiamos gausios patirties ir visiško nepatyrimo, sapnų ir realybės, meilės ir mirties temos, su jomis susiduria du pagrindiniai veikėjai, visiškai skirtingi ir drauge vienas kitą papildantys: Larsenas ir Chorchė Malabija. Jų istorijos – slegiantis Larseno ryšys su Santa Marija, jos gyventojais ir Chorchės santykiai su svaine Chulita – susipina į vieną. Įdomiausia, kad abi jos atveda į tą patį kelią, Onetti kūrinių leitmotyvą – išvarymą iš rojaus ir tolesnį gyvenimą bjauriame, blogio pilname pasaulyje.

Larsenas, dėl savo profesijos dar vadinamas Vanagu arba Maitvanagiu, yra senų kekšių, maitų, globėjas. Penkiasdešimtmetis vyras, visą gyvenimą užsiėmęs nelegaliu verslu dideliame mieste, nusprendžia apsigyventi Santa Marijoje ir su trimis nebejaunomis prostitutėmis – savo šeima – įkurti „idealų“ viešnamį, įsukti sėkmingą verslą. Tačiau būtent čia, Santa Marijoje, jo viltys pamažu dūžta. Jis stebi šį miestelį kritiškomis akimis ir mato moralinių vertybių netekusią bendruomenę, kurioje klesti korupcija, šmeižtas, gyvuliškas instinktas sužlugdyti kitą. „Maitvanagyje“ aprašoma Santa Marija yra baisi, bjauri, atgrasi gyvenvietė, „prieš kelis mėnesius įgijusi miesto teises“ (p. 12). Larseno nuomone, tai tiesiog „šlykštus užkampis“, „sudvisęs miestukas“ (p. 49), „sušiktas miesteliūkštis, žiurkmiestis“ (p. 90). Jam pritaria ir senis Lansa, ilgametis Santa Marijos gyventojas: „Bet koks augalas, persodintas į Santa Marijos dirvą, vysta ir nyksta“ (p. 148). Miestelėnai, kurių dauguma yra imigrantai, apsupti klestinčios korupcijos, jie godūs, veidmainiai, užsidėję šventuolių kaukes. Tačiau Santa Marijoje – šventajame Marijos mieste – šventumo nė su žiburiu nerasi.

Būtent čia atsiskleidžia dar viena Onetti stiliaus ypatybė: ryški satyra, pilna juodojo humoro, ironijos, nusėta parodijos lašeliais, nelyginant žodžiais piešiamas baroko laikų satyrinius atvirukas. Onetti ironiška gaida, nepamainomu sarkazmu pašiepė viską, ką matė to meto visuomenėje, ir visa tai perkėlė į išgalvotą miestą. Kai Santa Marijos gyventojai, apsimetę dideliais šventuoliais, surengia, pasak senojo miesto kronikininko Lansos,„šventąjį kryžiaus žygį prieš menką viešnamį“ (p. 154), autorius juokiasi iš tokių „šventų kryžiaus žygių“, nes galiausiai visi iki vieno Santa Marijos žmonės yra imigrantai, atkeliavę iš kitų vietų, kitų šalių turėdami vieną tikslą – užsidirbti. Galima sakyti, lygiai taip pat kaip ir Maitvanagis: „Jų tikslai buvo tokie patys kaip ir Kolonijos, ir Santa Marijos žmonių, mintimis ir darbais siekiančių to paties, kaip pastebėjo Vanagas: pasipinigauti“(p. 162).Taigi iš esmės visi miesto gyventojai vienodi, tačiau nenugalimas žmonių instinktas visą laiką ieškoti atpirkimo ožių, įvairių būdų savo pykčiui, neapykantai išlieti, prisidengiant religijos ir dorovės skraiste, yra natūralus, būdingas visoms bendruomenėms, aktualus ne tik Santa Marijos miestelėnams, bet ir bet kuriam XXI amžiaus miestui, miesteliui, kaimeliui, kitaip tariant, visiems mums. Netgi būtų galima kelti klausimą: kas yra pagrindinis šio romano veikėjas, kas yra Maitvanagis? Ar Larsenas, „skurdžių kekšių filatelininkas“ (p. 148), ar pats Santa Marijos miestas, pritraukiantis įvairiausio plauko žmonių ir juos slegiantis bei gožiantis visu moralinės degradacijos svoriu?

Panašiai kaip Larsenas jaučiasi ir kitas „Maitvanagio“ veikėjas, šešiolikmetis jaunuolis Chorchė Malabija. Jis kilęs iš vienos seniausių Santa Marijos šeimų, turinčios savas tradicijas, leidžiančios pagrindinį miestelio laikraštį. Tačiau Chorchė, kaip ir kiti Onetti veikėjai, nesijaučia savame kailyje, tartum jis būtų čia, bet kartu jo ir nebūtų, jo neviltis yra beribė: „Nors senis to nė nenuvokia, mudu vos laikomės prie mano nevilties slenksčio, ten, kur jis, galimas daiktas, miręs bando mane suprasti, mane, tą, kurio niekada nebus“(p. 63). Galbūt todėl jis bando ieškoti užuovėjos svainės Chulitos, neseniai mirusio brolio žmonos, glėbyje. Ir ją randa – jie kartu geba susikurti savą, uždarą pasaulį, nors ir neilgam: „Tik ji viena būtų galėjusi pamatyti, kaip lemtingai tolstu, eidamas laiptų link, leisdamasis į klastingą normalų gyvenimą, niekada nesuteršusį mudviejų savo glitėsiais“(p. 279).Taigi jam šis pasaulis, šis miestas yra klastingas, bjaurus, glitus, tik tarp Chulitos ir jo nėra buvę melo, tik kartu jie vienas kitą geba suprasti.

Įdomu, kad skaitydamas Onetti knygas niekada negali žinoti, kur prasideda ir kur baigiasi fikcija, kuris pasaulis yra sukurtas autoriaus, o kuris – romano veikėjų, tai yra kūriniuose dažna fikcija fikcijoje. Pavyzdžiui, „Trumpame gyvenime“ pagrindinis veikėjas Chuanas Marija Brausenas išgalvoja kitus veikėjus, savo alter ego, ir su jais susitapatina. „Maitvanagyje“ panašiai elgiasi Chorchė, teigdamas, kad visa, ką jis rašo (nes jis – pradedantis rašytojas), yra išgalvojęs: „Taigi, kai vaizduojuos, kad prasimanau visa tai, ką rašau, viskas įgyja prasmę, tiesa, nepaaiškinamą, tačiau ja galėčiau abejoti tik tuo atveju, jeigu abejočiau ir savo egzistavimu. Niekada anksčiau nebuvo nieko ar bent jau nieko daugiau, išskyrus platų paplūdimį, paupy nusidriekusius laukus. Aš prasimaniau aikštę ir statulą, sukūriau bažnyčią, išvedžiojau gatves iki pat pakrantės, nutiesiau alėją iki krantinės…“(p. 184) Galbūt tokiu būdu – kurdami paralelius pasaulius – veikėjai bando atsakyti į jiems rūpimus klausimus, į Onetti rūpimus egzistencinius klausimus: nes būtent Onetti yra laikomas vienu garsiausių egzistencialistinės Pietų Amerikos literatūros pradininkų. Įdomu, kad jo būties prasmės ieškojimai labai susiję su pesimizmu, nihilizmu – greičiausiai perimtais iš jo mėgstamo prancūzų rašytojo Louis-Ferdinand’o Céline’o („Kelionė į nakties pakraštį“ jaunam Onetti buvo labai svarbi, jis ją vadino „šių laikų Biblija“). Pavyzdžiui, kitas „Maitvanagio“ veikėjas, Dijas Grėjas, vis beviltiškai klausia, kas jis esąs: „Kad žinočiau, kas esu. Tuščia vieta, niekas, nepakeičiamas draugas pačiam sau, kitiems – žmogus, ir tiek. Sau – tuščia vieta“ (p. 103); „Nors man lemta rašyti baimės teoriją, nejaučiu baimės, o be baimės nėra aistrų, bet koks veiksmas tampa absurdu. Sėdintysis ant šio suoliuko man yra niekas“(p. 103). Prie gilaus Céline’o pesimizmo Onetti dar prideda savą abejingumo, šaltumo žiupsnį, kuris jautresnį skaitytoją gali sugluminti:„Galbūt čia, žingsniuodamas žvyruotu taku, jis nutarė paskirti savo gyvenimą kokiam nors tikslui arba – ir tai nesudaro jokio skirtumo – apskritai atsisakyti bet kokių tikslų“(pasakotojas apie Chorchę, p. 61). Vanagas taip pat jaučiasi be galo vienišas, nesuprastas, lyg būtų miręs tarp gyvųjų: „jis buvo vienas su savimi, su Vanagu, mirusiu ir supratingu“(p. 166).

Taigi Onetti veikėjai visur jaučiasi atskalūnais, nepritapusiais žmonėmis, juos apėmęs stiprus noras išgalvoti, pasislėpti kituose pasauliuose, būti kažkuo kitu, nes jie yra niekas, nes jie mirę, nes galiausiai niekas (ar beveik niekas) neturi prasmės. Šis pasaulis – korumpuotas, nelikę jokių moralinių vertybių. Miestai pilni dūstančių būtybių, mojuojančių rankomis, lyg norėtų įkvėpti gaivaus oro ir taip išsigelbėti. Autorius nemoralizuodamas, tačiau tvirtai įsitikinęs pateikia keletą galbūt dar įmanomų išgelbėti vertybių: tai meilė ir kūryba. Jos moderniam žmogui vis dar gali padėti pasislėpti, rasti prieglobstį, apsitverti sava siena nuo baisaus išorinio dusinančio pasaulio ir taip išlikti. Taip, kaip pats visą gyvenimą darė Onetti.

Maždaug 1975 metais, Urugvajuje susiklosčius nepalankioms politinėms sąlygoms (diktatūra, intelektualų įkalinimai, cenzūra), Onetti, keletą mėnesių praleidęs Montevidėjo kalėjimo vienutėje, nusprendė įsikurti Ispanijoje, Madride. Čia jis sulaukė dar daugiau pripažinimo, jo kūrinių vertimai pradėjo plisti po visą pasaulį, jis buvo kviečiamas į įvairiausius renginius, konferencijas, apdovanojamas premijomis. Tačiau drauge rašytojas vis mažiau laiko praleisdavo už savo namų sienų – nelyginant jo paties veikėjai, jis užsisklendė savoje erdvėje. Tai patvirtina jo geras draugas, mokinys, žymus Urugvajaus rašytojas Eduardo Galeano: „Onetti didžiąją dienos dalį praleisdavo užsidaręs kambaryje, lovoje, – galbūt iš tingulio, o galbūt iš liūdesio, – apsistatęs cigarečių pakelių piramidėmis ir tuščių vyno butelių siena, visą laiką rašydamas.“ 1981 metais Onetti gavus Cervanteso premiją, Galeano jo paklausė, ką ketinąs daryti su didžiule pinigų suma. Onetti atsakė, kad norėtų turėti namą su sodu ir šuniu. Galeano pasitikslino: „Ak, kad galėtum įkvėpti oro, pasivaikštinėti?“ Onetti atsakė: „Ar išprotėjai? Kad užsidaryčiau namie. Ir ramiai rašyčiau. Visą savo gyvenimą paskyriau rašymui nelaukdamas jokio atlygio. Man tai jau seniai tapo ydingu įpročiu.“

Nors ir nelaukė jokio atlygio, Onetti yra ir liks įrašytas į pasaulinės literatūros istorijos knygą kaip naujojo Lotynų Amerikos veido atradėjas, modernaus Pietų Amerikos romano krikštatėvis. Tas, kuris aprašė pilkąją maitvanagišką bet kurio pasaulio didmiesčio, miesto pusę ir ją įamžino, suteikęs naują erdvę – Santa Marijos miestą. Dar prieš Onetti sukuriant Santa Marijos sagą, tokie rašytojai kaip Roberto Arltas, José Pedro Bellánas, Enrique Amorimas ar pats Jorge Luisas Borgesas bandė atskleisti La Platos upės miestų esmę, tačiau nė vienam nepavyko paversti miesto pagrindiniu veikėju taip, kaip tai padarė Onetti. Vėliau šį „atradimą“ iš Onetti tiesiogiai ar netiesiogiai skolinsis, perims, tobulins tokie žymūs Pietų Amerikos rašytojai kaip argentiniečiai Julio Cortázaras, Ernesto Sábato, Leopoldo Marechalis, 1945-ųjų kartos Urugvajaus prozininkai Mario Benedetti, Carlosas Maggi, perujiečiai José María Arguedasas ir Mario Vargasas Llosa, čilietis José Donoso, jaunesnieji Eduardo Galeano (Urugvajus), Manuelis Puigas (Argentina), Juanas Villoro (Meksika) ir daug kitų. Visi jie ieškos žodžių, vertų būti, vertų ištarti, nes, pasak Onetti, „vieninteliai žodžiai, verti gyvuoti, yra tie, kurie geba pasakyti daugiau už tylą“.