Galilėjos šviesa ir Biblijos daugiatekstiškumas
Šis tekstas neleidžia ilsėtis ir ramia širdimi mėgautis gražiais kaip vanduo pro prakiurusį vamzdį Tarkovskio filme besisunkiančiais žodžiais, kur galėčiau sau tarti – tobula, amen, kaip tik taip. Ne, ir vėl atsiverčiu jį kitomis kalbomis, ir į akis plūsteli tokie vertėjų maginiai miražai, kad galiausiai visos teksto prasmės išslysta pro pirštus kaip vanduo iš prakiurusio vamzdžio virtuvėj, o ne Tarkovskio filme, ir atsiveria ne teksto daugiaprasmiškumas, bet daugiatekstiškumas. Sudėkim vieną šalia kito tokius tekstus:
Tačiau patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau {VIEŠPATS} buvo pažeminęs Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją.
Prel. Antano Rubšio vertimas
Daryk pirma tai, daryk skubiai, o Zebuluno krašte, o Naftalio krašte, ir visi likę, kurie gyvena pajūry, ir anapus Jordano, tautų Galilėja, Judėjos dalys.
Septuaginta
Nes niekas, kas norės jiems nešti sielvartą, jų nevargins. Kaip ankstesniu laiku Zebuluno krašto liaudis, ir Naftalio krašto liaudis ėjo į tremtį, taip vienas stiprus karalius ištrems tai, kas iš jų liko, kadangi jie neprisiminė jūros įstabaus įvykio, Jordano stebuklų, tautų tvirtovių karo.
Targumas, aramėjiškas rabiniškas vertimas
Ankstesnis laikas pažemino Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą; bet ateinantis iškels pajūrio kelią, Užjordanės kraštą, pagonišką Galilėją.
Rusiškas sinodinis vertimas
Nes argi ne naktis kraštui, kuris yra sielvarte? Kaip praeitis pažemino Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, ateitis pašlovins jūros kelią, anapus Jordano, tautų apskritį.
Prancūziška Jeruzalės Biblija
Šis daugiatekstiškumas leidžia matyti daug galimų Šventojo Rašto vaizduočių, kurios kartais tarpusavyje net ir nepersidengia. Kaip kartais ir slėpiningi orakulai, kur žodžiai su žodžiais „nesueina“. Visą tą daugiatekstiškumą provokuoja pats pranašo Izaijo tekstas, greičiausiai ateinantis iš senovės Izraelio orakulų meistrų. Ir norint nors kiek bandyti apčiuopti prasmės vektorių, reikia užmesti akį į tekstą prieš šią eilutę. Čia ne mažiau painiai ir miglotai prieš akis iškyla Izaijo, jo sūnų ir mokinių priešprieša su Izraeliu, žmonėmis, kurie nori klausyti savo dievų, atsiklausti jų ar savo mirusiųjų visais rūpimais klausimais, o ne „Galybių VIEŠPATIES, gyvenančio ant Siono kalno“ (8, 18). Tačiau ir šie keli sakiniai, einantys prieš mums rūpimą, yra daugiatekstiški, sukeliantys visišką painiavą, pirminį tekstą pristatantys kartais radikaliai priešingai. Tačiau viena daugiau ar mažiau tikra – kažkas klaidžios tamsybėse ir kažkam nušvis šviesa. Jei priimsime A. Rubšio perskaitymą, tada tamsybės, priespauda, vargas ir sielvartas bus tiems, kurie atsakymų ieško ne ten, ne toje Toroje (Mokyme) ir ne tuose liudijimuose. Jiems nepavyks sulaukti atsakymų, kurie „nušviestų“, „apšviestų“: „taip kalbantieji neregės aušros“, sako lietuviškos Biblijos bendraautoris, ir „klaidžios jie suvargę ir alkani, ir būdami alkani jie nirš ir keiks karalių…“
Viskas ne taip, jis teigia, ne ten ieškant… Kreipiantis į „tautinius“ dievus ar mirusius protėvius, laikantis jų mokymų ir pasikliaujant jų liudijimais. Ir šiame niūriame fone jam pačiam, akivaizdu, nušvito atsakymo šviesa, pamačius kitoje eilutėje žodį Galil, kurį daugiausia visi verčia ir dauguma žodynų pateikia kaip vieno Palestinos krašto pavadinimą, ypač artimą krikščionio sielai. Ir tik vienas vertimas pasinaudoja labai labai reta žodžio reikšme, t. y. „apskritis“, taip sudaužydamas į šipulius tą benušvintančią atsakymo šviesą. „Apskritis“ nieko konkrečiai nenurodo, nežymi ir gali būti bet kuris kraštas, kaip ir posakis „anapus Jordano“ (kurioje pusėje?) ar „pajūrio kelias“… Tačiau galima suprasti lietuvišką biblinio teksto bendraautorį, iš karto žodį Galil susiejusį su Galilėja, šią – su Vakarų krantu, o tas miglotas orakulo užuominas apie šviesą ir išgelbėjimą – su savojo tikėjimo Šviesa, „Žmogaus sūnumi“ iš Galilėjos. Nieko nuostabaus… Vienas Izraelio mokslininkas, Elhananas Raineris, tyrinėjęs su Galilėja susijusius viduramžių judėjų mitus ir legendas, piligrimystės vietoves ir jas apipynusius parabiblinius tikėjimus, padarė išvadą, kad kai kurios vietovės Galilėjoje nuo seno, gal netgi II a. pr. Kr., liaudies buvo siejamos su mesianistiniais lūkesčiais ir su vardu Jehošua (lietuviškuose Biblijos vertimuose to vardo variantai žinomi kaip Jozuė, Izaijas, Jėzus, Jošua ir pan.), ir ypač su Jozue, Nūno sūnumi, Mozės įpėdiniu, pervedusiu izraelitus per Jordaną į Pažadėtąją žemę… Kitas Izraelio mokslininkas, Strumsa, atrado ir kitą sąsają – jau Bažnyčios tėvų su šiais tikėjimais, Jozuės, Nūno sūnaus, vaizdinyje matant Jėzaus provaizdį, tuo labiau kad vardas Nūnas aramėjiškai suprantančiam skamba kaip Žuvis. Profesorius E. Raineris tas legendas randa midrašuose (rabiniškose biblinėse interpretacijose, kurios, kaip kad pateiktas aramėjiškas pavyzdys, teksto daugiaprasmiškumą išskleidžia į daugiatekstiškumą), o ir lietuviška bei visos kitos Biblijos, kaip matom, daro tą patį, kuria biblinį tekstą pagal savo tikėjimus ir turimas vizijas.
-akp-
