Apie savo kūrybos peizažus
Dar prieš Naujųjų metų šventes naujojoje Kauno galerijoje POST atidaryta jaunų menininkų Miglės Grigutytės ir Pauliaus Šliaupos paroda „Views“, kurioje stengtasi atskleisti du regėjimo laukus su tuo pačiu „išeities tašku“ – peizažu. Menininkai, pasitelkdami skirtingas priemones ir medijas (tapybą ir videoinstaliaciją), transformuoja peizažą iki abstrakčios, bedaiktės tapybos arba pasinaudoja peizažu kaip stebėjimo lauku. Su viena iš parodos autorių Migle Grigutyte kalbasi Linas Kranauskas.
– Iš kur atsirado parodos koncepcija? Kokia ji? Parodos pristatyme kalbama apie žiūrovo atsiribojimą, pasyvumą. Tam tikrą… nuobodulį. Ką tau reiškia peizažai ir peizažo žanras? Tu mėgsti keliauti, patinka gražūs vaizdai?
– Mintis surengti bendrą parodą jau senokai sukosi mudviejų su Pauliumi galvose, nes nors mūsų kūryba iš pažiūros skirtinga išraiškos priemonėmis, vis dėlto abu kalbame apie panašius dalykus, abiejų darbuose vyrauja labai panaši nuotaika. Taip pat parodoje eksponuojamų mūsų darbų bendras išeities taškas yra peizažas.
Taip, parodoje rodomas mano darbas kalba apie tam tikrą atsiribojimą ir pasyvumą. Darbas gimė iš tam tikros melancholijos ar apatijos, kurios apimta pati tuo metu buvau. Ištisus metus filmavau vaizdą pro tą patį langą iš pasyvaus stebėtojo perspektyvos. Nagrinėjau, kur pasibaigia „aš“ ir prasideda aplinka / pasaulis. Svarbus buvo pats lango vaizdas, kaip riba tarp ten ir čia, tarp vidaus ir išorės. Plokščiaekranį televizorių instaliacijoje pasirinkau neatsitiktinai. Televizorius tiko vizualiai kaip lango motyvas, taip pat idėjiškai, kalbant apie pasyvų žvilgsnį, nesikišimą, stebėtoją. Gražūs vaizdai, na, taip, jų ten yra. Todėl svarbu buvo, kad eksponuoju kadrus iš videodarbo, o ne nuotraukas. Nuotrauka būtų svarbi pati savaime, kaip atskiras kūrinys ar „gražus vaizdas“, o sustabdyti kadrai yra labiau tam tikra stebėjimų seka, taigi, „gražaus vaizdo“ reikšmė dingsta.
– Tu šiuo metu labiau videomenininkė, konceptualistė? Kokią vietą tavo meninėje pasaulėžiūroje užima išsilavinimas, patirtis tradicinės dailės srityse? Iš kur kilo poreikis, kaip subrendo sprendimas atsidėti menui?
– Negalėčiau savęs vadinti videomenininke, tiesiog šiam darbui pasitelkiau videomeną kaip priemonę. Apskritai nemanau, kad verta menininkus skirstyti į videomenininkus ar dar kokius kitokius. Dažniausiai kuriu instaliacijas, o medžiagos ir priemonės joms atsiranda iškilus konkrečiam poreikiui.
Nesu originali, menu pradėjau domėtis, kaip ir daugelis, dar vaikystėje, tuo metu buvo keramika. Ir tai buvo viskas. Nesimokiau Čiurlionkėje ir nelankiau meno mokyklų, todėl tas domėjimasis buvo paprasčiausias noras kurti, taigi labiau praktinis nei teorinis. O šiuolaikinis menas atėjo tik įstojus į akademiją, čia jau atsivėrė visai kitas pasaulis.
– Tai kokios yra tavo views – pažiūros? Labiau dešiniosios, kairiosios, žaliosios ar kaip visada – apolitiško menininko abejingosios? Ką tau reiškia pilietiškumas?
– Jei reikėtų rinktis iš trijų tavo išvardintų, žinoma, būtų žaliosios, bet tai jau labiau gyvenimo būdas nei politinės pažiūros. Nesu labai politiška, to neslėpsiu. Apskritai, manau, kardinalūs kraštutinumai tinka mene, bet nebūtinai valstybės valdyme, todėl gal labiau centras.
O pilietiškumas, mano suvokimu, tai visų pirma kolektyvinė atsakomybė, kuri pasireiškia nebūtinai vien balsavimo biuleteniais ir didžiareikšmėmis peticijomis, greičiau paprastais, kasdieniais dalykais, nuo kurių daugelis nusisuka, nes „ne mano pareiga, yra už tai atsakingi asmenys“.
– Kas tavo autoritetai, įkvėpėjai? Ne tik mene, bet ir visuomeninėje veikloje? Ar verkei, kai mirė Mandela?
– Kūryboje tikriausiai vienas didesnių autoritetų man yra žemės menininkas Andy Goldsworthy. Galbūt net ne tiek darbais, o savo atsidavimu tam, ką daro.
Kai mirė Mandela, neverkiau, bet verkiau, kai mirė mano prosenelė. Nenoriu pasakyti, kad Mandela man nieko nereiškė, Mandela buvo didis kovotojas apskritai už žmogaus teises ir tai aktualu kiekvienam iš mūsų. Tačiau niekada nesupratau per didelio fanatizmo, todėl neverkiau ir kai mirė Vytautas Kernagis ar Jurga Ivanauskaitė. Nors jų kūryba man daug reiškė gyvenime.
– Kurie režisieriai ir filmai pasėjo tavo atminty daugiausia?
– Kim Ki-duko, Larso von Triero kūryba, Lyncho filmai, Sofios Coppolos „The Virgin Suicides“, Michelio Gondry „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“, Jamino Winanso „Ink“, Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“… – šitas sąrašas, matyt, galėtų tęstis be galo. Kiekvienas jų paliko kažką kita atminty. Tiesiog mėgstu gerą kiną.
– Kokio muzikinio albumo dažniausiai klauseisi 2013 metais? Mačiau, kad feisbuke esi skyrusi „like“ Keistuolių teatro puslapiui, bet gal turi ir kitų mėgstamų atlikėjų, kompozitorių?
– „Club des Belugas“ albumo „Swop“.
– Kaip manai, kokią svarbą turės menas visuomenei ir pasauliui po dešimties, dvidešimties metų?
– Sunku pasakyti, nors iš tiesų, manau, tokią pačią kaip ir dabar ir kaip ir ankstesniais laikais, visada buvo ir bus žmonių, kuriuos menas veikia, formuoja juos, jų pasaulėžiūrą, mąstyseną, matymą, ir visada buvo ir bus tam abejingų žmonių.
– Ar pakankamas dėmesys šiuolaikiniam menui, konceptualiai kūrybai, tarpdisciplininėms praktikoms Vilniaus dailės akademijoje? Iš kur pasisėmei valios įgyvendinti tokį pažangų projektą? Kiek įtakos čia turėjo galerija, jos kuratoriai?
– Galiu kalbėti apie Skulptūros katedrą, kurioje pati studijuoju, nes, man atrodo, kiekvienoje katedroje viskas ganėtinai skiriasi. Skulptūros katedroje visas dėmesys ir yra sutelkiamas į šiuolaikinio menininko parengimą, taigi to tikrai netrūko.
Valios visada atsiranda, matyt, iš pačios kūrybos ar noro kurti.
O galerija POST ir jos kuratoriai nustebino savo geranoriškumu, tikrai buvo lengva ir malonu bendradarbiauti.
– O profesorius Jonas Kazlauskas – kiek jis formavo tavo meninį kelią ir pasaulėžiūrą apskritai?
– Daugeliui akademijos dėstytojų galiu būti dėkinga. Nors mano meninį kelią labiausiai, manau, formavo skulptūros dėstytojai Antanas Šnaras, Mindaugas Šnipas. Profesorius Jonas Kazlauskas daugiau prisidėjo formuojant mane kaip asmenybę. Man atrodo, kiekvienam atėjusiam į piešimo studiją jis tapo tarsi tėvu, per meną mokė gyvenimo.
