Vienuolynų kilpa

^{Pabaiga. Pradžia Nr. 1}

Nusileidi nuo vieno kalno, kyli į kitą, tuomet – vėl leidiesi. Tokia keliavimo pėsčiomis Sikime specifika. Ne taip ir svarbu, kiek tądien įveiksi kilometrų, svarbu, kad rastum tau patinkančią vietą, kurioje norėtum apsistoti nakčiai ar daugiau. O tokių yra apsčiai. Pirmąją dienos pusę, kol leidausi nuo Pelingo, esančio dviejų kilometrų aukštyje, ėjau šiaurine kalno puse. Tylu, gaivu. Pro šalį praeina vienas kitas sikimietis, nešinas žabų ryšuliu ar pašaru karvėms. Iš kalno šešėlyje pasislėpusio kaimelio prisistato noriai bendraujantys vaikai. Varva mano ir jų nosys. Didesnio kaimo užeigėlėje, krimsdamas sausainius, kuriais buvau pavaišintas, šildau širdį gerdamas saldųjį chai. Netrukus jau einu siauručiu takeliu, vedančiu link upės, kurios šniokštimas pasitinka gerokai anksčiau, nei ją išvysti. Į taką iš žolių iššoka žvejys ir aš, kaip vaikas, nuseku paskui jį. Per upę nutiestas beždžionių tiltas, žvejys nuskuba į dešinę, o aš iškart suvokiu, kad kažkuriuo momentu ne ten nusukau. Tiltas, kuriuo, mano turimomis žiniomis, šiaip jau turėtų važinėti mašinos, veda ne tiek į kitą upės pusę, kiek į akmenų sangrūdas. Pasiblaškęs po jas, imu ropštis į krūmais apžėlusią kalvą. Pašiūrėje karvę melžia senukas. Paklausęs, kur Melio gumpha, nuseku paskui jo rankos mostą link kalno. Status laiptuotas takelis kyla į kalną. „Gentle ascending“ (angl. lengvas kopimas), skaičiau Pelinge apie šį taką. Nieko sau „gentle“. Pietinė kalno pusė, šešėlį kažkas nuvijo, esu plakamas saulės. Pakeliui mažyčiai nameliūkščiai, mandarinmedžiai, vidury tako sėdi moterys ir vyrai. Kas pasakys, kur sesuo, o kur – senelis. Vaikai prigludę prie motinų krūtų, vyrai garsiai juokdamiesi pliekia kortomis. Namaste ir aukštyn… Po kelių valandų, pasiekęs plačią mokyklos aikštę, supratau, kad šiandienai užteks.

Įsibeldžiu pas vietinę mokytoją. Ji nuveda mane į namus, kuriuose, sako, galėsiu apsistoti. Ten niekas nekalba angliškai. Sakau: „Sleep.“ Man parodo į medinį pusantro metro ilgio gultą, užklotą kilimu. Ką gi, tiks ir čia. Atsisėdu ant savo būsimos lovos, geriu sūrią arbatą. Sueina vyrai. Jie šalia namo trupina, skaldo akmenis. „Hungry?“ – klausia manęs. Taip, „kana (nepal. maistas) OK“. Valgau su visais. Virš nosies kabo kažkokio gyvūno šonkaulis, bet netrukdo. Specialiai man išverda sriubelės iš vietinių žolelių, lėkštėje garuoja ryžiai. Skanu. Saulės spinduliai mirga ant aslos, iš molinio židinio rūksta dūmelis. Aišku, čia tik virtuvė, miegosiu kitur. Po pietų esu nuvedamas į didelį, oranžine šviesa apšviestą kambarį. Pasideru dėl kainos už stogą ir maistą. Iš pradžių sako: tūkstantis rupijų (40 litų). Ne, broli, mano biudžetas tiek neleidžia, te 400, šeimininkas iškart sutinka. Pasidedu daiktus ir išeinu pasivaikščioti po kaimą. Centre – mokykla. Joje, kaip vėliau paaiškėja, mokosi 200 vaikų, sugužančių iš visų kalno pakampių. Bet, sako, jų mastais tai nedidelis skaičius. Mokyklos aikštėje važinėdami motociklu linksminasi vyrukai. Vienas užkuria motociklą, kiti, šaipydamiesi, jį stebi. Laukdami savo eilės, sako man: jis tuoj kris, po mirksnio motociklas guli ant žemės, kažkas šalia jo šokinėja ant vienos kojos. Liesdamas pirštu randą ant skruostikaulio, atsiradusį Nepale, mintimis ir aš važinėju su jais motociklu. Taip laisvalaikį leidžia kaimo mokytojai, atvykę į Melį iš skirtingų Sikimo vietų, kas iš pietų, kas iš sostinės. Vėliau einu pas juos į svečius. Pasakoju apie Juozapinės kalną, rodau „510 sekundžių tylos“, valgau mandarinus ir dalinuosi su jais laiku.

Melio gumpha į kaimą žvelgia nuo kalno. Vieni tvirtina, kad norėdamas tęsti kelionę link stebuklingojo Kečeperio ežero turiu grįžti į kaimą ir eiti pagrindiniu keliu. Kiti, pavyzdžiui, mokyklos direktorius, su kuriuo buvau apsistojęs pas tą patį žmogų, sako, kad nereikia daryti lanksto, kvėpuoti kelio dulkėmis, nes yra takeliukas, vedantis tiesiai prie kitos gumphos. Žinoma, buvau linkęs pasitikėti pastaraisiais – vis dėlto einu vienuolynų keliu. Pakalniui sutinku du vietinius gyventojus, kurie, pasirodo, kopia patikrinti, kas atsitiko su vandens šaltiniu, nes rezervuaruose staiga ėmė mažėti vandens. Išsirikiuojame taip: stambus vyrukas, pasikabinęs ant juosmens didelį gurkhų peilį, vadinamą kikhuriu, rinkdamas riešutus ir vaišindamas mane, eina priekyje, aš su savo kuprine seku iš paskos, o man į nugarą kvėpuoja trečiasis vilkstinės narys. Galvoju, kaip gera pasitikėti žmonėmis. Esu kažkur kalnuose, aplink miškai, apsamanoję budistų kapai, įsivaizduoju, kaip mikliai vartosi peilis patyrusiose rankose, tačiau burnoje – riešutų skonis. Neturėdamas nieko geresnio, pasiūlau jiems gumos. Jie ekspresyviai ją įvertina, kai pasakau, kad guma ne iš Indijos, o iš Europos. Tiek vienuolynas, tiek prie jo esanti vienuolių mokykla dar uždaryti. Mano palydovai ar, tiksliau, vedliai pasiūlo palypėti šiek tiek aukščiau, kur baigiasi miškelis ir atsiveria tai, kas ir turi atsiverti. Prieš atsisveikindami, užsiropščiame ant riedulio, nuo jo išvystu savo šiandienos tikslą – Kečeperio kalną. Grįždamas į vienuolyną, pasodinu ąžuoliuką, kurio gilę vežuosi iš Lietuvos. Jei kas bus tose vietose, pažiūrėkite, ar už nedidelės futbolo aikštelės, prie paparčių, nesistiebia į Himalajų raižomą dangų mūsiškis šventmedis. Sutikti vienuoliai atidaro šventyklą, aprodo ją ir, nurodę man takelį, atsigula ant pievutės pasišildyti bundančioje saulėje. Nors keliukas gana aiškus, o Kečeperio gumpha kartkartėmis švysteli tolumoje, dėl viso pikto vis pasiklausiu žmonių, ar teisingai einu. Patirtis išmokė – geriau dešimt kartų paklausti, nei vieną kartą nuklysti. Smagus kalnų takelis baigiasi, vingiuoju duobėtu keliu, kuris pasibaigia prie pat ežerėlio.

Ežero forma, žvelgiant iš viršaus, panaši į pėdą – lyg kas būtų atsispyręs viena koja į žemę ir nuskriejęs. Ežero išskirtinumą pabrėžia tūkstančiai maldos vėliavėlių, prismaigstytų aplink jį, priminimai, kad tai šventa vieta (pasak legendos, kurią net žinojo viena senutė prie Indijos vandenyno, ant ežero paviršiaus niekada nebūna nukritusių lapų, nes juos surenka paukščiai). Griežti įspėjimai ragina laikytis rimties. Prie vandens eini dengtu tiltu, kuriame laukia rankų prisilietimų maldos malūnėliai. Juodos didelės žuvys tingiai vartosi saulės spinduliuose. Tylu. Žiūri į ežerėlį ir mintiji norą, kuris, jei nebus pernelyg sunkus, nenugrims į dugną ir būtinai išsipildys.

Šalia ežero – keli susispaudę, trumpam užsukančių turistų belaukiantys namukai. Tačiau nė vienas nekelia noro jame apsistoti. Užeigoje sėdi vaikinas su dredais ir spalvinga mergina. Australas ir čilietė, besišlaistantys po Indiją jau pusmetį. Bellas ir Trinidad. Visas krikščioniškas arsenalas, pagalvoju, siųstas man Apvaizdos. Braukdamas prakaitą, klausiu, kur jie nakčiai deda galvas. Mane paima už rankos ir pusvalandį veda snaudžiančiu amžiname šešėlyje takeliu į kalną. Pakeliui spėjame pakalbėti apie „Šventąjį kalną“ ir „Andrejų Rubliovą“, apie Roberto Bolaño ir jo paskutinį kūrinį „2666“, kurį Trinidad kaip tik baigė skaityti. Šviesus, bhotijų gyvenamas kaimas, niekas jam neužstoja saulės. Atvykėliai čia užsuka popietei, o užsibūna savaitę, vėliau randu tokį įrašą svečių knygoje, po kuriuo ir pats, be abejonių, pasirašyčiau. Gaunu laikraščiais apklijuotą kambarį, antklodę ir ypatingą kaimyną – aštuoniasdešimt penkerių metų lamą, savotišką kaimo patriarchą. Guvus, vakarais, o kartais ir rytais truputį kauštelėjęs buvęs Dalai Lamos virėjas, vardu Pala, turi 13 vaikų, pusšimtį anūkų (Tibeto budizme lama nebūtinai turi būti vienuolis). Jis iš tų žmonių, kuriuos pamatęs iškart suvoki: štai jis tikrai žino, kas yra gyvenimas ir kaip juo mėgautis. Svarbu, kad tavo širdis būtų švari, sako Pala, ir nesvarbu, budistas tu ar krikščionis, svarbiausia švari širdis. O Yudi, jo dvylikametė anūkė, kai pasakau jai nevalgąs vištienos, tik kiaušinius, pamoko mane, kad „chicken and egg – the same“ (angl. višta ir kiaušinis – tas pats), nors pastarasis ir nekakariekuoja. Negaliu nesutikti.

Trečią nakties kas pusvalandį ima giedoti gaidžiai, žadindami visus miegalius, kurie vakare iškeliavo šalimais augusios kanapės dūmais arba, kaip aš, ėmę knapsėti prie laužo, bežiūrėdami į ryškią Venerą ir beklausydami dainuojančių sikimiečių, patys vos pamena, kaip atsidūrė savo kietoje, bet, įsisukus į kelis pledus, šiltoje lovoje. Kad ir kokia būtų trumpa naktis, gretimame kambaryje visąlaik šviečiant kaitrinei lemputei (ji neišjungiama, kad būtų bent kiek šilčiau), jaučiuosi kupinas jėgų. Pala aprodo gumphą, kurioje šešių šimtų metų senumo statulos keistai kontrastuoja su plikomis, nedažytomis sienomis. Yudi nusiveda už šventyklos rinkti obuoliukų ir svarainių giminaičių, kurių čia „many many“ ir kuriuos vėliau marinuos pats Pala. Berinkdamas šiek tiek pajuodusius nuo šalčio vaisius, prisimenu Palos sūnaus, o gal žento pasakojimą: iki trylikos metų laksčiau pusnuogis, tik su kirkšnis siekiančia palaidine. Buvau užsigrūdinęs. Dabar visi savo vaikus nuo mažumės suka į skudurus, jie paskui amžinai snarglėti, ligoti. Be to, anksčiau, kai oras atvėsdavo, per pusryčius išgerdavome po stiklinę ryžių ar miežių trauktinės, įsiberdavome į kišenes kokių nors kruopų ir eidavome dirbti. Tačiau niekas to nebedaro. Daro, daro. Kai laukiau džipo į Dardžilingą, sutikau Christianą, kultūros žurnalo redaktorių iš Švedijos, kuris per pastaruosius dvidešimt metų šiuose kraštuose lankėsi trisdešimt kartų ir kurio pirmi žodžiai buvo: „Šiandien Toulouse’o-Lautreco gimtadienis.“ Tai štai jis buvo ką tik pavalgęs sikimietiškų pusryčių: medaus viskio. Tik tai tegalėjo pasiūlyti valgykloje. Christianas sakė, kad buvo skanu.

Per pusryčius geriu arbatą. Juodą, iš termoso. Jos visiškai pakaks, kad nuklysčiau į mišką karvių takais, susibadyčiau rankas brūzgynuose, pagaliau surasčiau teisingą kelią į kalną, pakilčiau pro bambukus ir paparčius puskilometrį prie olų, kur kažkas kadaise meditavo, atsisėsčiau ant plokščio akmens, pasiūbuočiau kojomis virš pragarmės ir pasidžiaugčiau veikiausiai gražiausiu vaizdu visoje kelionėje, paskui grįžčiau prie gumphos, išgerčiau dar arbatos, juodos, iš termoso, perskaityčiau prieš kelerius metus parašytą šiltą Agnės įrašą svečių knygoje ir pats užrašyčiau Kajoko eilėraštį, idealiai tinkantį Kečeperiui:

Juksomas, pirmoji Sikimo sostinė. Į jį veda akmeninis takas, kurį spėju pamilti eidamas iš Kečeperio. Juksomas reklamuojamas kaip nesugadintas, žavus kalnų miestelis. Tačiau, jį pasiekęs, išvystu pažįstamus vaizdus: viena gat-vė su šalia tįsančiais betoniniais nameliūkščiais, kurių paskutinis aukštas neužbaigtas, ir kioskeliais, kuriuose yra tik tai, ko nereikia. Žinoma, šiek tiek utriruoju, taip visada būna, kai tikiesi kažin ko, o gauni tik kažką. Juksomo centre vienas ant kito lipa viešbutukai, kavinės. Turguje pardavinėjami padirbti rūbai. Pievoje skimbčioja varpeliai, pakabinti ant tykiai žolę rupšnojančių jakų sprandų. Ore tvyrant salsvam smilkalų kvapui, sukasi aštuoniolika trijų metrų aukščio maldos ratų. Kathoko gumpha užrakinta. Tiesa, galima paskambinti lamai, kurio telefoną (+919547340598) duoda moterėlė, dirbanti šalia esančiame kioskelyje, ir paprašyti, kad leistų apžiūrėti šventyklą arba, aišku, tiesiog pakalbėti apie gyvenimą ir kitus džiaugsmus. Naktį be perstojo amsi šunys. Matyt, saugo Sikimą nuo priešiškų šmėklų, o gal dėl to, kad, saulei nusileidus, užsiropščiau ant kitos gumphos stogo, kai ir ją radau užrakintą, galvoju vartydamasis nuo vieno šono ant kito. Kylu iš lovos ir einu ieškoti ramybės prie turkio spalvos ežeriuko. Tyliai mirga jo vandens paviršiuje aplink Juksomą stūksančių kalnų atspindžiai. Norbugango parke vaikštinėju vienas. Ilgėliau sustoju prie savotiško keturviečio sosto. Politinio Sikimo pradžia yra 1642 metai, kai Juksome trys lamos karūnavo pirmąjį monarchą, vadinamą čogjala. Tačiau aukščiausia sosto pakyla skirta ne valdovui, o svarbiausiajam lamai. Čogjalai, kaip ir kitiems dviem lamoms, užteks ir žemesnių pakylų. Šiek tiek šiauriau parko prasideda kelias į Kančendžungą. Juo eiti negalėsiu, nes neturiu leidimo, kurio būtinai paprašys už vėliavų besislepiantys policininkai. Tačiau niekas man netrukdys pasukti pietryčių kryptimi, į Tašidingą.

Paskutinė vienuolynų kilpos atkarpa – nebent sugalvoji pėsčiomis tęsti pažintį su Sikimu (tai tikrai įmanoma) – gausi gumphų. Jų net keturios. Vadinasi, iškart žinai, kad šiandien daug kartų kilsi ir leisiesi, nes visos gumphos pastatytos ant skirtingų kalnų ar kalno keterų viršūnių. Bet ryte, kai jėgos, suvalgius kopūstais ir morkomis įdarytų momo (tibetietiškų koldūnų, nesiskiriančių nuo mūsiškių) Jako restoranėlyje, netelpa kūne, sunku įsivaizduoti tą nuovargį, kuris beeinant lyg kelio dulkės pamažu guls ant kūno. Žinoma, galima pasilengvinti dieną: aplenkti visas gumphas ir burgzti automobiliams skirtu keliu, kuris kiek nuobodžiai vingiuoja visą laiką žemyn link Tašidingo. Bet kokia prasmė tuomet išvis leistis į tokį kelią, klausiu savęs, kai imu įtarti, kad ne ten nužingsniavau. Apsisuku ir grįžtu prie mane apgavusio tako išsišakojimo. Ir taip daug kartų.

Pirmoji gumpha – Dubdis. Tai seniausia Sikimo šventykla, įkurta XVII a. Ją nuo Juksomo skiria vos pusvalandis kelio į kalną („Jau beveik atėjot“, – kopiantįjį stengiasi įkvėpti užrašai pakelėje). Apeinu ją, be žodžių pasisveikinu su mieguistais vienuoliais ir ilgiau nesustojęs judu tolyn klampiu kalno takeliu. Trumpam nusileidžiu į žvyrkelį, lyg kokie pasieniečiai netrukus jį užtveria vaikai, vilkintys šimtasiūles, nešini bambukinėmis lazdomis. „Šokolado“, – prašo manęs. Aš ir pats noriu šokolado, sakau jiems. Paskutinį kartą valgiau jo prieš mėnesį. Šokoladas ir kava asocijuojasi su Gedimino bokštu, centrinio Vilniaus pašto stogu, lietumi. O kol kas – solidarizuojuosi su tenykščiais vaikais. Kuriam laikui pradingstu vėsiame miške, nei paukščių ulbėjimo, nei cikadų čirškimo – ruduo. Visgi kažkurią akimirką aplenkiau antrąją gumphą, mąstau sau, tačiau sutiktas senukas patikina, kad ne. Į Hongrio gumphą ropščiuosi žemdirbių suformuotomis terasomis – sukultūrintu kalno šlaitu. Pasak legendos, vienuoliai nukėlė ją į žemesnę vietą, nes juos be perstojo terorizavo jetis. Sprendžiant iš subyrėjusios, o gal išgriautos šiaurinės Hongrio sienos, atsigręžusios į aukštesniąją kalno dalį, jetis šios mažytės gumphos nepalieka ramybėje ir šioje vietoje.

Trečiąją gumphą pavadinimu Sinonas nebuvo sunku rasti, nes pusiaukelėje išvystu jos blizgų stogą, link kurio, vis sveikindamasis su praeinančiais pro šalį moksleiviais, ir einu. Vienuolis tuoj užrakins šventyklą, jo laukia garuojanti demajongo arbata, kurią jis gers su savo bičiuliais, o manęs – drebančios iš nuovargio kojos ir kelias, vedantis nuo kalno į Tašidingą. Iš pradžių lipu žemyn laiptuotu takeliu, vėliau – grįstu akmenimis, galiausiai – betoniniu. Takas staiga virsta gatve, ir aš atsidūstu. Visiškai nusiplūkęs, susirandu medinę lovą, kurioje, jei nemeluoja registracijos knyga, pastarąjį kartą kažkas gulėjo prieš mėnesį. Ilsėdamasis savo pereinamame kambaryje, bandau ištiesinti kelius, kurie buvo susilenkę pusantros valandos, kol leidausi nuo kalno. Šalia esančiame kambaryje, kurį nuo manęs skiria plona siena, girdžiu cigarečių dūmus ir vyrus, iki išnaktų emocingai gvildenančius visatos riešutą. Su jais sėdi ir šių namų šeimininkas, kuris iškart pasakė man, kad nors čia ir „homestay“ (apsistoti Sikime pas vietinius gyventojus – populiari viešbučių alternatyva), tačiau maistą gaminti tingįs. Nieko baisaus. Senutė, gyvenanti netoliese, verda skanią ir sočią thukpą – makaronų ir daržovių sriubą, ją suvalgau prieš kildamas į ketvirtąją gumphą. Sutemoms besileidžiant, pakylu į didžiulį ir įspūdingą Tašidingo vienuolyno kompleksą. Mane pasitinka žaismingai ir, akivaizdu, taikiai nusiteikę šunys, besivartaliojantys ant skersinio vienuoliai ir ramybė, skambanti varpu ką tik nubalintų stupų parke. Ant kalno šlaito paskęstu maldos vėliavėlėse. Taip, toliau jau nenueisiu. Pagalvoju apie dantų šepetėlį. Prieš grįždamas namo, paprašysiu, kad nupirktų naują.