Sukramtomas ir nesukramtomas Izaijas

Iz 49, 3. 5–6

Jau kadai nebe adventas, o pranašas Izaijas taip ir nenulipo nuo scenos liturgijoje. Pasiliks čia ir toliau. Krikščionys jį taip pamilę ir padarę savu, kad žydams tapo nejauku. Antai vadinamoji Kenčiančio Tarno giesmė (Iz 53, 1–12), kuri laukia mūsų prieš Velykas, niekada neskaitoma sinagogos pamaldose ir beveik nekomentuota rabinų raštuose. Joje per daug uoliai, pradedant Naujojo Testamento autoriais, ieškota panašumo į Jėzaus kentėjimus. Paskui dar radosi dygus Holokausto kontekstas. Šiandien, apeliuojant į postmodernistinį pasaulio būvį, nirštama dėl užsitęsusios krikščionių hegemonijos interpretuojant Bibliją ir reikalaujama daugiabalsio šventųjų tekstų perskaitymo. Akademinėje plotmėje tai ir vyksta kuo plačiausiu ir įdomiausiu būdu, jeigu esi ten pasinėręs. Kaip čia jaustis ir ką veikti paprastam skaitytojui ar liturgijos dalyviui, sunku pasakyti. Tas pats postmodernistinis diskursas turbūt patartų kiekvienam, susidūrusiam su Biblija, nepaisyti bet kokio vyraujančio interpretavimo rezultatų ir pasikliauti nuosava egzegeze. Juk ir taip seniai pripažinta, kad net didžiausias Biblijos žinovas, kalbėdamas apie ją, galų gale atspindi ne tik sau svarbias religines ar ideologines nuostatas, bet ir visus savo žinojimo ribotumus.

Kad ir kaip keista, šioje situacijoje prašosi reabilituojamas senasis lectio divina metodas, laiminęs ir skatinęs labai individualų, uždarą Šventojo Rašto skaitymą bei suvokimą, kai tiesiog pasiduodama dieviškųjų įkvėpimų galiai. Žinoma, šio metodo praktikavimas lengvai virsta tik plepėjimu, tų pačių religinių ir ideologinių štampų kartojimu, kvailu noru visada ir visur turėti savo nuomonę. Viduramžių vienuolynuose klestėjusi lectio divina disciplina, pasirėmusi keliomis biblinėmis aliuzijomis, rekomendavo kuo rūpestingiausiai kramtyti ir atrajoti kiekvieną šventojo teksto žodį, užuot prapliupus komentarais. Nuostabu, kad tas žodžių atrajojimas iš tiesų veikė, nors nemokėta nei biblinių kalbų, nei kokių interpretavimo teorijų.

Pranašo Izaijo raštai kaip niekas kitas prašosi kramtomi ir kramtomi. Tai ne tik krikščionių labiausiai pamėgta ir cituojama Senojo Testamento knyga, bet kartu ir komplikuočiausias, egzegetiniu požiūriu sprangiausias biblinis kūrinys. XIX amžiaus pabaigoje įžvalgus vokiečių biblistas Bernhardas Duhmas pastebėjo „siūles“ Izaijo tekste ir suskirstė knygą į tris dalis, kiekvienai jų duodamas atskirą autorių ir skirtingą istorinį foną. Taip radosi teorija apie tris Izaijus: VIII amžiuje prieš Kristų gyvenusį Jeruzalės pranašą, antrąjį (deutero) Izaiją, Babilono tremties amžininką, ir galiausiai paskutinių dešimties knygos skyrių autorių, liudijusį tremtinių sugrįžimą. Tas pats mokslininkas atskyrė penkias Izaijo knygoje esančias Jahvės Tarno (Gottesknecht) giesmes ir suteikė joms savarankišką statusą (Ebed-Jahve-Lied), jų autoriais laikydamas pranašą Jeremiją arba Ezekielį. Tai, ką šiandien skaitome, ir yra viena iš Jahvės Tarno giesmių (antroji).

Trijų Izaijų teorija gyvavo kone šimtą metų, savaip pakreipdama visus šio kūrinio tyrinėjimus ir aiškinimus. Katalikų bažnyčia, kovodama su vadinamuoju Modernistų sąjūdžiu, įtariai vertino Duhmo išvadas ir ilgą laiką Izaijo knygai taikė kanoninį apibrėžimą. Prieš kelis dešimtmečius tarp Amerikos egzegetų kilo nauja banga, neigianti kelių autorių versiją ir įsitikinusi, kad Izaijo knyga, nors patyrusi daugybę redakcijų, yra vientisas kūrinys. Šio pranašo raštų studijas siūlyta pradėti iš pradžių, atvirai ir net naiviai.

Ankstesnis, nuo likusių knygos skyrių atsietas požiūris į Ebed-Jahve-Lied žanrą buvo patogesnis egzegetams, pirmiausia ieškojusiems paslaptingos Tarno figūros prototipo ir charakterio bruožų. Bet jeigu pranašo knyga yra vientisas kūrinys, viską lemia jos kontekstas, vyraujanti teologinė schema, kuri iki šiol tebėra diskusijų objektas. Jahvės Tarno tapatybės paieškas trikdo autoriaus užuominos tai į asmenį, tai į bendruomenę, vienaskaita ir daugiskaita, nesuvokiamos priešybės, iškylančios Tarno pašaukime. Galima minėti tai vieną, tai kitą, rodos, jau patikimiausią Jahvės Tarno „iššifravimą“, bet po kurio laiko iškyla naujos įžvalgos, ir vėl atsiduriama tarsi rūke.

Žinoma, tai nėra joks įrodymas, kad vienintelė išeitis – sieti Tarną su Jėzaus asmeniu ir istorija, ką nuosekliai daro krikščionių tradicija. Antrosios giesmės posmai, Tarno gimimas („padarymas“) ir misija, visai paprastai tinka kiekvienam Dievo plane atsidūrusiam žmogui. Viešpats nužengia į motinos įsčias ir ištaria ten mano vardą. Hebrajiški žodžiai čia primena aukojimo ritualo leksiką. Graužianti dviprasmybė: ar Viešpats šitaip džiaugsmingai švenčia mano gimimą, ar lemia man jo aukos dalią? Mūsų ištraukoje praleista 4-oji giesmės eilutė užsimena apie Tarno nesėkmę, pralaimėjimą: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau.“ Taip kalba Dievo pasiuntinys, jo šlovės atšvaitas. Vietoj numanomos teofanijos – chaoso ir iliuzijų pojūtis. Ar vėlesnis Tarno misijos praplėtimas („Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“) yra paguodos pliūpsnis, Dievo atsiliepimas į jo pasiuntinio skundą, ar dar vienas smūgis savo gyvenimą veltui sugriovusiam žmogui? Izaijo teologijoje galimi abu atsakymai, čia nuolat balansuojama tarp dviejų priešybių – teismo ir išgelbėjimo, tremties ir sugrįžimo, sunaikinimo ir naujos gyvybės (palikuonių). Akivaizdu, kad Tarnas turi slaptą atsakymą, ir tai nėra vien absoliuti Dievo vertė jam, bet ir suvokimas, kad dieviškas pašaukimas paradoksiškai nuveda nusivylimo bei pralaimėjimo keliu ir kad vis dėlto išeikvotos jėgos, bergždumo patirtis kažin kaip susiriša su Tarno misija pasaulyje būti Viešpaties šviesos ir išgelbėjimo ženklu.

Nereikia nė aiškinti, kiek naujos ir vertingos gali būti šios Izaijo eilutės kiekvienam Dievo artumą išgyvenančiam žmogui ar bendruomenei. Kita vertus, Tarno giesmė, neturinti konkretaus istorinio adresato, per mūsų padrikas asmenines analogijas laiduoja gyvybę ir aktualumą liturgijai, kuri yra tobuliausias susitikimas su bibliniu tekstu.

-tj-