Smurtas bajorų šeimose XVIII amžiaus Vilniuje

Viena iš dabartinės Lietuvos visuomenės piktžaizdžių yra smurtas artimoje aplinkoje, dažniausiai šeimoje. Daugiausia prieš sutuoktines, sugyventines smurtauja vyrai, bet pasitaiko ir prievartos atvejų prieš sutuoktinius, taip pat prieš tėvus, įtėvius, vaikus, įvaikius, brolius, tolimesnius giminaičius. Taikomos prevencinės priemonės, griežtinami įstatymai, vyksta konferencijos, bet tokie nusikaltimai yra vieni iš sudėtingiausių, nelengva juos prevenciškai paveikti. Dažnai aukos nedrįsta kreiptis į teisėsaugos institucijas, atsiima pareiškimus, grįžta pas smurtautojus.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) visuomenėje smurtas šeimose taip pat vykdavo, išliko tokių skundų. Giminaičiai ir artimieji smurtaudavo tiek kaimo, tiek miesto gyvenvietėse. Dėl šaltinių stokos labai mažai žinoma apie smurtą valstiečių, miestiečių, žydų aplinkoje, bet apie tokias bajorų bylas duomenų išliko kiek gausiau. Tiesa, panašių bylų nėra ypač daug, bet dažniausiai kriminalines bajorų bylas nagrinėjusiame Vilniaus pavieto pilies teisme jų pasitaikydavo kone kiekvienais metais. Būta jų ir kitų teismų medžiagoje. Skundų dėl tokių nusikaltimų Vilniuje būdavo pateikiama nuolat, tiesa, jų surasta tik keliolika. Šiuo straipsniu siekiama pristatyti tarp bajorų vykusį smurtą artimoje aplinkoje Vilniaus erdvėje XVIII a. Per mažai išlikusių faktų neleidžia susidaryti detalaus vaizdo apie pagrindines to meto smurto artimoje aplinkoje priežastis, eigą, ieškovų (-ių) ar atsakovų (-ių) asmenybes. Vis dėlto kai kurios tendencijos aiškėja.

Suprantama, daug (tikriausiai dauguma) smurtavimo šeimose atvejų teismo nepasiekdavo. Asmeniui, prieš kurį smurtauta, juolab moteriai, pasiskųsti buvo nelengva, dažnai nuskriaustai žmonai ar įvaikiui atstovauti teisme turėdavo giminaičiai, broliai, draugai, juos įkalbėti būdavo sudėtinga. Viena vertus, ir skundų informacija ne visada galima pasitikėti, galbūt faktai juose yra sutirštinti, net išgalvoti, o patikrinti jų patikimumą nėra galimybių. Kita vertus, išliko ir tiesioginių skundų prieš sutuoktinį, tai rodo, kad kilmingos LDK moterys XVIII a. nebuvo itin užguitos, pačios nedrįstančios ieškoti teisybės teismuose.

Abraham Bosse. Vyras muša žmoną . 1633 (?)

Smurto šeimose tema LDK istoriografijoje beveik nieko nerašyta. Apie Mninskių (Mnińścy) šeimoje vykusius smurtavimus rašė Natalija Sliž¹. Mokslo populiarinimui skirtame Jono Bulotos tekste minėtas pasikėsinimas į Vilniaus universiteto profesoriaus Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emanuel Gilibert) gyvybę, jame dalyvavo profesoriaus žmona ir jos meilužis².

Beje, apie moterų ir vyrų konfliktus santuokoje nemažai rašė vokiečių istorikė Ulinka Rublack, nagrinėjusi moterų miestiečių nusikaltimus Konstance ir Memingene XVI ir XVII a.³ Nors ši autorė tyrė kitą šalį ir kiek ankstyvesnę epochą, kitą luomą, daugelis pateiktų pavyzdžių gana panašūs į pateikiamus šiame straipsnyje. Skaitant Naujųjų laikų bylų tekstus ir juos lyginant su dabar vykstančiais tokio pobūdžio nusikaltimais, galima teigti, kad esme, aplinkybėmis, nusikaltėlių ar aukų elgesio modeliais jie vargu ar smarkiai evoliucionavo.

To meto įstatymai smurtautojams prieš artimuosius numatė griežtas bausmes. Pagal Trečiojo Lietuvos Statuto XI skyriaus 7 straipsnį už motinos ar tėvo nužudymą iš nusikaltėlio ir jo palikuonių turėjo būti atimama teisė į paveldėjimą, jį turėdavo vežioti po turgus, plėšyti replėmis, vėliau įkišti į narvą su šunimi, kate, gaidžiu ir žalčiu bei nuskandinti giliausioje vietoje⁴. Tiesa, nėra žinoma, ar tokie nuosprendžiai iš tiesų buvo vykdomi. Rašydamas apie šią iš Romos teisės atėjusią nuostatą, XVI a. Lenkijos teisininkas ir publicistas Bartłomiejus Groickis teigė, kad vietoj gyvatės galima įkišti ir driežą, o XVIII a. Jakóbas Czechowiczius rašė, kad pakaktų ir šių gyvūnų paveikslų⁵.

Už vaikų nužudymą bausmės buvo mažesnės – vaikus nužudę tėvai turėjo metus ir 6 savaites kalėti bokšte⁶. Už brolio arba sesers nužudymą pagal XI skyriaus 8 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė⁷. Už vyro ar žmonos nužudymą pagal XI skyriaus 6 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė, bet įrodžius nukentėjusiojo (-iosios) nedarnaus gyvenimo faktų buvimą po priesaikos šis kaltinimas sumenkėdavo ir atsakovas turėjo priesaika įrodyti savo nekaltumą⁸.

Dažnai smurtingi barniai kildavo tiesiog dėl pykčio ar keršto, dėl priežasčių, apie kurias nebuvo minima bylose. Kartais nesutarimai šeimose apsieidavo ir be smurto. Broliai, vaikai, tėvai su artimaisiais bei giminaičiais bylinėdavosi dėl turto, palikimo, kraičio, pasogos.

Bylose rasti 7 bajorų smurto prieš sutuoktines Vilniuje atvejai. Kartais tokie konfliktai pasibaigdavo itin liūdnai. Pavyzdžiui, 1748 m. teismo pareigūnai buvo kviesti į Vilniuje, Užupyje, buvusio Vilniaus įgulos kapitono našlės Dombrovskos (Dombrowska) namus. Ten jie apžiūrėjo nužudytos bajorės Onos Simonovičiovos (Anna Simonowiczowa) kūną. Pasak liudininkų, Matas Simonovičius (Mateusz Simonowicz) nužudė žmoną. Grįžęs įkaušęs nakčia jis mušė miegančią sutuoktinę, tampė ją grindimis, nuo patirtų sužalojimų šioji mirė⁹.

Aišku, ne visi vyrų smurto veiksmai prieš sutuoktines pasibaigdavo mirtinu sumušimu. Pavyzdžiui, 1759 m., anot sutuoktinės skundo, Ukmergės pavieto rot-mistras, pėstininkų gvardijos generolas Adomas Kristupas Ropas (Adam Krzysztof Ropp) pasielgęs prieš visuotinę teisę ir santuokinę meilę. Žmoną Oną Ropovą jis mušė kumščiais, skaldė jai antausius, tampė po grindis, grasino špaga, kurią įrėmė moteriai į krūtinę. Pasak skundo, jisai gąsdino ir sakė, kad arba jis, arba ji turės žūti. Skunde buvo nurodyta ir smurto priežastis. Esą vyras liepė sutuoktinei pasirašyti tuščiame lape. Paskui tą popieriaus lapą (su sutuoktinio žinia) perėmė Vilniaus pavieto rotmistras Jonas Bžezinskis (Jan Brzeziński). Jam parašius tekstą paaiškėjo, kad šiuo dokumentu O. Ropova dvarelį už Rūdninkų vartų, prie Šv. Stepono bažnyčios, už 6770 auksinų sumą turėjo įkeisti Drohičino žemės rotmistrui Vaitiekui Višinskiui (Wojciech Wyszyński)¹⁰. Nors ne viskas skunde aišku, galima teigti, kad pagal sutuoktinės versiją šis smurto aktas buvo iš anksto suplanuotas kerštas.

1783 m. Juozapas Breisas (Józef Breys) buvo apkaltintas dėl smurto Vilniuje prieš žmoną Kotryną Breisovą (Katarzyna Breysowa) ir jos draugę Angelę Ivanską (Angela Iwańska). Anot bylos teksto, jis atėjo į žmonos draugės namus, sumušė moteris, išgąsdino A. Ivanskos vaikus¹¹.

Smurtas prieš sutuoktinę galėjo įvykti net bažnyčioje. 1784 m. Karolina Prušakova (Karolina Pruszakowa) skundėsi, kad jos vyras Slonimo pavieto rotmistras Anupras Prušakas sumušė ją Dominikonų bažnyčioje, laužė rankas, tampė už plaukų¹².

1787 m. Marijona Kačinska (Mariana Kaczyńska) skundėsi, kad jos vyras Vincentas ją uždarė savo namuose Šnipiškėse, smurtavo, mušė kumščiais, tik atbėgę kaimynai sulaikė įsismarkavusį sutuoktinį¹³.

1793 m. Ona Samuelevičiova (Anna Samuelewiczowa) į namus Antakalnio priemiestyje iškvietė teismo pareigūną, šis apžiūrėjo jos žaizdas. Liudininkų teigimu, prieš sutuoktinę smurtavo jos vyras Jurgis Samuelevičius (Jerzy Samuelewicz)¹⁴.

Nors daugumos tokio pobūdžio konfliktų metu pagrindiniai kaltininkai buvo vyrai, būta skundų ir dėl moterų (ir jų meilužių) smurto. Pavyzdžiui, 1774 m. vaznys Juozapas Minichauzas (Józef Minichauz) ir kiti liudytojai teismo pareigūnui pasakojo, kad Tadas Valatka (Tadeusz Wołodko), susitaręs su ieškovo sutuoktine Kotryna, siekė juo nakčia atsikratyti. J. Minichauzą, buvusį Šv. Jurgio bažnyčios karmelitų mūriniame name, smurtautojas paguldęs ant žemės plakė bizūnu, mušė kumščiais, trypė kojomis. Skriaudikui talkino atsakovo bernas ir kiti pagalbininkai¹⁵.

Kai kada tokio pobūdžio konfliktai vykdavo ne tik Vilniuje, sutuoktiniai vienas kitą kaltino dėl smurto įvairiuose šalies kampeliuose. Pavyzdžiui, 1717 m. vykusiame Pesliakų (Pieslakowie) šeimos konflikte galima aptikti kaltinimus įvairiems šeimos nariams: sutuoktinės ir jos vaikų iš pirmos santuokos vyrui bei patėviui, vyro – žmonai, posūniui bei podukrai. Marijona Pesliakova (Mariana Pieslakowa) ir jos sūnus iš pirmos santuokos Jurgis Goscevičius (Jerzy Gosciewicz) skundė sutuoktinį ir patėvį Bazilijų Pesliaką (Bazyli Pieslak), kaltindami jį smurtu prieš posūnį, podukrą ir ją pačią Mikailiškėse (dabar Baltarusija). Atsakovas kaltintas kardu sužeidęs posūnį ir sutuoktinę. Nuvykęs į Milašiūnų kaimą, smurtavęs prieš žmonos dukrą iš pirmos santuokos Konstanciją¹⁶. Vėliau žmona kaltino sutuoktinį, kad jis ją užpuolė, kai ji teismo reikalais lankėsi Vilniuje. Įsiveržęs į namus Užupyje, B. Pesliakas vaikėsi sutuoktinę su kardu, mušė¹⁷. Tačiau paties kaltinamojo versija buvo kitokia, jis teigė, kad žmona jam kenkusi: susidėjusi su saksais (matyt, kareiviais, nes procesas vyko Šiaurės karo metu), už jo nugaros rezgė finansines machinacijas, o posūnis po pamaldų jį primušęs verba Mikailiškėse (buvo Verbų sekmadienis), vėliau sužeidęs kardu, o paskui Milašiūnų valdose jį sumušusi ir sutuoktinė, posūnis, podukra bei jų valstiečiai¹⁸. Šis procesas rodo, kokios sudėtingos buvo smurto šeimose bylos.

Dėl smurto skųsdavosi ne tik sutuoktiniai ar sutuoktinės. Skųstasi ir dėl brolių smurto. Pavyzdžiui, 1755 m. į Vilnių aplankyti mirštančio tėvo atvyko Liudgarda Tomilovičiova (Ludgarda Tomiłowiczowa) ir jos sesuo, LDK artilerijos leitenanto žmona Kotryna Medzeržecova (Katarzyna Medzerzycowa), tačiau pastarąją sumušė brolis Vincentas Jurevičius¹⁹.

Smurtaudavo ir tolimesni giminaičiai. 1782 m. Dizmas Oganovskis (Dyzmas Oganowski) buvo kaltinamas dėl smurto prieš dėdę, Trakų teismo regentą Pranciškų Oganovskį (Franciszek Oganowski). Anot liudininkų, sūnėnas tiesiog atėjo į kambarį Vilniuje, kuriame gyveno giminaitis, ir jį sumušė²⁰.

Kartais giminaičių konfliktai baigdavosi namų užpuolimais. Pavyzdžiui, 1731 m. Vilniaus kapitulos kancleris dvasininkas Antanas Tyzenhauzas skundė giminaičius – Inturkės seniūną Pranciškų Tyzenhauzą, Smiltenės seniūną Benediktą Tyzenhauzą, taip pat Adomą Daunoravičių (Adam Downarowicz) ir kitus – dėl Lindorfų (Lindorfowie) mūrinio namo Vokiečių gatvėje užpuolimo²¹.

Ne visada giminių konfliktų metu būdavo prieinama iki smurto, kartais juo būdavo tiesiog pagrasinama. Pavyzdžiui, 1758 m. vykstant Gečevičių giminės ginčams Breslaujos pilies teisėjas Nikodemas ir Teklė Gečevičiai (Nikodim i Tekla Giecziewiczowie) skundėsi, kad Steponas Gečevičius (Stefan Giecziewicz) atvyko į jų dvarelį prie pilies, bet vietoj pasisveikinimo prigrasino, kad muš ir užmuš šeimininkę bizūnu, kurį turėjo rankose²².

Taigi, smurtas tarp bajorų šeimos ar giminės narių XVIII a. Vilniuje buvo retas, bet įprastas. Vyravo sutuoktinių skundai prieš smurtavusius vyrus. Vis dėlto pasitaikydavo ir kitokio pobūdžio šeimos bei giminės konfliktų, kai prievarta būdavo patiriama nuo brolių ar tolimesnių giminaičių, artimųjų. Kartais bylose buvo minimi ir prieš sutuoktinius smurtavę žmonos meilužiai, tačiau tokių bylų buvo nedaug. Tokio pobūdžio nusikaltimų nuošimtis tarp smurtinių nusikaltimų išties menkas, tačiau kai kurie konfliktai buvo gana žiaurūs. Rastas vienintelis straipsnyje aprašytas sutuoktinės nužudymo atvejis. Matyt, dėl smulkesnio pobūdžio nusikaltimų šeimoje į teismą būdavo rečiau kreipiamasi. Bylų analizė parodė, kad nukentėjusios moterys dažniausiai pačios be jokių tarpininkų kreipdavosi į teismą, pateikdavo skundus ar išsikviesdavo teismo pareigūnus vaznius apžiūrėti sumušimų ir žaizdų. Tai įrodo, kad moterys bajorės turėjo nemažai teisių, kuriomis naudojosi.

¹ Наталия Слиж,„Частная жизнъ протестантов: развод капитана королевских войск Самуеля Мнинского и его жены Канстанции“ = „Privatus protestantų gyvenimas: karališkosios kariuomenės kapitono Samuelio Mninskio skyrybos su žmona Konstancija“, Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: mokslinių straipsnių rinkinys, sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008,
p. 333–346, 351.
² Jonas Bulota, „Kaip studentas profesorių išgelbėjo“, Universitas Vilnensis, 2006, birželis, p. 10.
³ Žr. Ulinka Rublack, Magd, Metz’ oder Mörderin: Frauen vor frühneuzeitlichen Gerichten, Frankfurt am Main: Fischer-Taschenbuch-Verl., 1998, p. 273–330.
⁴ Статут Вялiкага Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi, Мiнск: Беларуская савецкая энцыклапедыя, 1989, p. 108, 167–168, 281.
⁵ Marian Mikołajczyk, „Przestępstwa przeciwko życiu w małych miastach polskich (na przykładzie Żywca i Miechowa XVI–XVIII wieku)“, Państwo-prawo-sprawiedliwość. Dawniej i dziś. Pod red. Adama Lityńskiego. Katowice: Uniwersytet Śląski, 1993, p. 75.
⁶ Статут Вялiкага Княства [...], p. 281.
⁷ Ten pat.
⁸ Ten pat.
⁹ 1748 rugpjūčio 16. Vaznių Jono Sasino (Jan Sasin) ir Antano Žukovskio (Antoni Żukowski) reliacinis kvitas, 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4760, l. 876–877v.
¹⁰ 1759 kovo 20. Ukmergės pavieto rotmistro našlės Onos Ropovos skundas prieš sutuoktinį Ukmergės pavieto rotmistrą, pėstininkų gvardijos generolą Adomą Kristupą Ropą, Vilniaus pavieto rotmistrą Joną Bžezinskį ir Tomą Filipovičių (Tomasz Filipowicz). 1759 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4772, l. 143–144.
¹¹ 1783 sausio 11. Vaznio Juozapo Valiukevičiaus reliacinis kvitas, 1783 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4799, l. 16–16v.
¹² 1784 sausio 25. Vaznio Adomo Visockio reliacinis kvitas, 1784 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4798, l. 25–25v.
¹³ 1787 lapkričio 20. Vaznio Adomo Pulovičiaus reliacinis kvitas, 1787 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4802, l. 1417–1417v.
¹⁴ 1793 rugpjūčio 9. Oršos pavieto vaznio Jono Savanevskio (Jan Sawaniewski), 1792–1793 m. Vilniaus pavieto generalinės konfederacijos teismų knyga, LVIA, SA, b. 4214, l. 813–813v.
¹⁵ 1774 vasario 22. Vaznio Juozapo Šrodovskio (Józef Szrodowski) reliacinis kvitas, 1773–1776 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4788, l. 386–386v.
¹⁶ 1717 sausio 10. Vaznio Stepono Filipovičiaus reliacinis kvitas, 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4731, l. 65–65v; 1717 kovo 25. Vaznio Jurgio Namavičiaus reliacinis kvitas, ten pat, l. 765–765v.
¹⁷ 1717 rugsėjo 15. Marijonos Pesliakovos skundas prieš sutuoktinį Bazilijų Pesliaką; 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4732, l. 722–723v.
¹⁸ 1717 kovo 22. Bazilijaus Pesliako skundas prieš sutuoktinę Marijoną Pesliakovą, jos sūnų Jurgį ir dukrą Konstanciją Goscevičius, 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4731, l. 729–730; 1717 kovo 22. Vaznių Stepono Filipovičiaus ir Jurgio Namavičiaus reliacinis kvitas, ten pat, l. 730v; 1717 birželio 10. Teismo sprendimas, 340–343v.
¹⁹ 1755 gegužės 10. Liudgardos Tomilovičiovos ir LDK artilerijos leitenanto žmonos Kotrynos Medzeržecovos skundas prieš brolį Vincentą Jurevičių, 1755 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4767, l. 294–295v; 1755 gegužės 10. Vaznio Teodoro Podbereskio (Teodor Podbereski) reliacinis kvitas, ten pat, l. 299–300v.
²⁰ 1782 balandžio 29. Vaznio Kazimiero Valainio (Wołoyn) reliacinis kvitas, 1782 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4796, l. 418–418v; 1782 birželio 24. Trakų teismo regento Pranciškaus Oganovskio skundas prieš Ukmergės pavieto rotmistrą Dizmą Oganovskį, ten pat, l. 678–678v.
²¹ 1731 rugsėjo 28. Vilniaus kapitulos kanclerio Antano Tyzenhauzo skundas prieš Inturkės seniūną Pranciškų Tyzenhauzą, Smiltenės seniūną Benediktą Tyzenhauzą, Adomą Daunoravičių ir kitus, 1731 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4746, l. 546–546v.
²² 1758 gegužės 11. Breslaujos pilies teisėjo Nikodemo Gečevičiaus skundas prieš Steponą Gečevičių, 1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4771, l. 396–396v.