Šioje šalyje nėra vietos kairuoliams

Kovas dėl teisingai suvokiančių kairumą buvo galima įžvelgti jau seniai, ne tik prasidėjus Nidos Vasiliauskaitės ir Romo Zabarausko straipsnių mūšiui „Delfyje“, o vėliau įsitraukus ir bemaž visiems kitiems „Naujosios kairės 95“ apologetams, bet jau prieš gerus penkerius metus, neoficialiai įsisteigus Laisvajam universitetui. Tąkart aplaistyta fekalijomis Lietuvos kairuolių grietinėlė pasielgė ne visai anarchistiškai ir, kiek pamenu, padavė linksmuolius latvius į teismą. Vėliau buvo kitų nuotykių, per kuriuos paprastai būdavo aiškinamasi, konkretus asmuo ar organizacija priklauso kairei ar ne (Vilio Normano, NK95, kiti atvejai). O štai visai neseniai Nida Vasiliauskaitė savo feisbukoprofilyje pasišaipė iš Dariaus Pocevičiaus, šiam davus interviu ore.lt („Revoliucijos nepadarėme, užtat pasitūsinome“), jame teigta: „Bet dėl to per daug nenusimename. Juokais ir ne visai juokais dažnai sakome: „Revoliucijos nepadarėme, užtat pasitūsinome.“ Ir iš tikro: alternatyvos nesukūrėme, užtat sukūrėme 8 ar 9 „lunatikų šeimas“ – poreles, kurios susipažino Laisvajame universitete ir kurios toliau sau draugauja.“ Pastarasis teiginys būtent labiausiai ir prajuokino Nidą Vasiliauskaitę.

Paprastai kivirčus ir kivirčėlius tarp kairiųjų išprovokuoja kitoks santykis su dešiniosiomis vertybėmis, išsiskiriantis santykis su vyraujančia ekonomine paradigma – kapitalizmu, požiūris į švietimą (daugiau ar mažiau kairiosios galios čia reikėtų sutelkti), į tikėjimo, religijos niuansus (nemažai NK95 narių priklauso vienai ar kitai tikinčiųjų grupei, religijai) ir, aišku, empatijos, atjautos silpnesniam ar kvailesniam klausimas. Kadangi kairuoliai laiko save gerais debatininkais (plačiau apie tai – kitoje pastraipoje), kuriems tenka gerokai pavargti ginant tokią nepalankią ideologiją), natūralu, kad didesnių linkčiojimų vieno kitam čia dažnai nebūna. Nori nenori, reikia pripažinti, kad kairuoliai Lietuvoje negyvena nei bendruomeniškai (ko norėtų anarchistai), nei visuomeniškai, nuasmenintai (ko norėtų socialistai). Plačiai išplitęs yra individo kultas, kuris pats savaime neleidžia ryškesnių jėgų perstatymo kairuolių ir dešinuolių dialektikoje. Kaip kontrargumentą būtų galima pasakyti, kad jei kairiųjų stiprybė – nuasmenėjimas ar besaikis bendruomeniškumas, ar tai nebus didžiųjų Zemiatino, Orwello, Huxley kūrinių ateities pranašystė: pilkas totalitarinis pasaulis be didesnės improvizacijos ar ne iki galo racionalaus veiksmo galimybės. Tai dar viena vieta, kurioje grumiasi patys kairieji, ir, atrodo, abi jų pusės pralaimi.

Kad kairei sunku atsilaikyti prieš dešinę, turbūt kartoti nereikėtų. Kauno kairiųjų pusdievis profesorius Gintautas Mažeikis yra teigęs, kad dešiniųjų argumentacija yra paprastesnė ir aiškesnė, o kairiesiems reikia labiau pasistengti. Kaip pavyzdį galėtume panagrinėti jau įgrisusią mintį: „Socialinės pašalpos daro žmones sukčiais ir tinginiais.“ Dešiniųjų argumentacija: visi turime irklus, tereikia išmokti jais naudotis (verslumo skatinimo programos, viešųjų gėrybių privatizavimas, taip siekiant kurti mokančią „įvertinti kapitalą“ visuomenę). Kitais žodžiais, dešinieji renkasi ne meduolį, bet greičiau botagą, „šoko terapijos“ būdą, apie tai plačiai parašė Naomi Klein. Kairieji tai vadins nužmoginimu ir teisės į visavertį gyvenimą atėmimu, taip pat teisės į išsimokslinimą, sveikatos apsaugą vogimu ir t. t. Taigi iš pavyzdžio galima matyti, kad dešiniųjų argumentas atrodo logiškesnis, „šaltesnis“, o kairiųjų – emocinis, empatiškas, paremtas utopine kūryba. Vis dėlto ši dialektika primena debatų klubo žaidimus, kai išsitraukiama kortelė, ką teks šį kartą apginti, kurias vertybes palaikyti, taip pamirštant, kad žmogaus teisių apsauga – kertinė išsivysčiusios valstybės pareiga.

Laikui bėgant vis daugiau kairuolių tampa „ką tik pakrikštytais dešiniaisiais“. Nesinorėtų čia kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, bet tai, ką pastaruoju metu ėmė daryti kai kurie NK95 nariai ar, pavyzdžiui, kadais didžiuliais internetiniais anarchistais save laikę asmenys, yra gana iškalbinga. Išvada: kapitalizmas teisus? Šioje šalyje nėra vietos kairuoliams? Visi jie it žinduoliai milžinai, vyravę po dinozaurų, ims ir išmirs? Labai gali būti, kad jie niekada didesnės įtakos šalies gyvenimui ir neturėjo. Veikė ir vis dar veikia tik kaip intelektualinės atsvaros korpusas.

Kad ir kaip ten, kairieji Lietuvoje dabar silpni. Tiek dėl šaipymosi iš (popieriuje – kairiųjų) valdančiosios pozicijos (konservatorių propagandos mašina, reikia pripažinti, mažai savo įtaigumu nusileidžia fašistinei), tiek dėl kairiųjų „pasikutenimų“, tiek dėl didelio kai ką jau į neviltį vedančio „kliktyvizmo“, kuris itin populiarus tarp kairiųjų, užuot rengus susirinkimus ar tarybas (šis žodis turėtų būti reikšmingas šiam politiniam sparnui). Laimi tas, kuris atrodo patrauklesnis. Juk ir literatūriškasis velnias, norėdamas nuveikti esmingesnius darbus, pasitelkia gudrumą, ne vien savo pirmapradę galią. O Lietuvos kairuoliai, vis dar gausiai cituojantys senstelėjusį Marxą, sunkiai tesuranda lygiaverčių priešininkų tam pačiam Užkalniui ar Steponavičiui, o tie, kurie geba debatuoti, neretai išsirenka save kaip dialogo objektą ir visą gražią horizontalią kairumos lygumą pamiršta.

Nepasakyta nieko naujo, gal tik kiek kandaus. Šiuo rašiniu siūlau susimąstyti, ar Lietuvos kairuoliai pasuko teisinga kryptimi, ar skaldymasis ir asmeninis kapojimasis gali sukurti visuotinį gėrį. Juokais net galima prisiminti ir klasikinę dešiniųjų mintį: individas, siekdamas asmeninio gėrio, jį sukurs ir visuomenei.

Tik bandant susieti su mūsų aptartais kairuolių atvejais ši mintis baisiai jau juokingai suskamba.