Russian salad

Ne taip ir seniai galvojau, kad kančia, išsikerojusi agonija senyvam žmogui yra labai sunkiai pakeliama. Visą gyvenimą judėjęs žmogus sustojo. Atsigulė. Ne savo noru, ligos iškamuotas. Pavargęs, susiraukšlėjęs, negalintis pasiimti vandens stiklinės, o visi fiziologiniai dalykai graudžiai juokingi – didelis vaikas. Taip, galvojau, kad tai – beprasmė kančia. Atsiklaupusi prie senolės lovos mąsčiau, kodėl, už ką ir kam to reikia. Beprasmė kančia. Nereikalinga. Nereikalinga? Seno žmogaus kančios prasmę atradau vienoje Donaldo Kajoko esė. Trijų puslapių svarstyme „Apie kentėjimą“ autorius teigia, kad kentėjimas yra „žmogui suteikta galimybė praeityje susitvenkusią votį paversti dabarties šviesa, ateities pergale, atsiskaityti pagaliau už kaltę, paskutinių karščiuojančių raumenų judesiu pertraukti grandinę [...]“. Rašytojas teigia, kad iškentėta iki visiško apsivalymo kančia yra lyg tragiškasis katarsis. Ir dar prisimena Dalai Lamos žodžius: visiems mums prieš akis – amžinybė. Tada kančios suvokimas tiek kenčiančiajam, tiek šalia jo budinčiam artimajam turėtų atsiverti kitaip. Tačiau neišeina prie lovos klūpėti ir rankas į viršų iškėlus dėkoti Aukščiausiajam už kančias. Tekstas galėtų skambėti maždaug taip: „Ačiū už spazmus, viduriavimą, sutrikusį širdies ritmą, nesusivokimą erdvėje ir laike, ačiū už aterosklerozę ir už visišką invalidumą!“ Makabriška… Ir mūsų mentalitetui tai neįmanoma, nes pačios kančios metu pamirštamas tas laukiamas žingsnis iki amžinybės. Pamirštama, kad, atsisveikinus su kūnu, palengvės, pavyks nusimesti kančios grandines ir išskristi (ar bent jau išbėgti, jei Socialinių paslaugų centre nebus laisvų sparnų). Taip, tragedijos metu iškilusios mintys dažnai trikdo racionalųjį mąstymą. Ir jei išgirsi sakant, kad kažkas nori mirti, prisimink, kad vienintelis dalykas žemėje, kurio žmogus negali sąmoningai trokšti ar suvokti, yra mirtis. Visa kita jo protelis gali apdoroti. Na, bent jau galėjo tų vyresniųjų žmonių.

Tikslingas nuokrypis. Šiandieninė feisbuko ir tviterio karta nebeskiria realaus ir virtualaus pasaulio, ką ir kalbėti apie iškilmingai skambančių žmogaus būties klausimų suvokimą. Kauno dramos teatre ne per seniausiai žiūrėtas spektaklis ir buvo apie tai. Apie jaunąją kartą ir jos bemieges naktis čatinant ir geiminant. Spektaklio „Moderatoriai“ aktoriai galiausiai uždavė klausimą: ar susivoki, kurioje erdvėje esi, jaunasis žmogau, – realioje ar virtualioje? Ir kas iš to moralo, jei išėję iš Didžiosios salės dalis išsitraukė išmaniuosius ir pasitikrino savo paskyras: ar tik nebus parašiusi virtualioji meilė? Rodos, kuo čia susijęs tas www pasaulis ir ligoto žmogaus kančia. Kažin kodėl mano neilgo gyvenimo patirtis kužda, kad skambusis XXI amžiaus jaunimas (mūsų ateitis!) savo senelius nugrūs į prestižines (arba ne) prieglaudas ir toliau sėkmingai dirbs aptarnavimo srityje. Ir toliau sėkmingai (be abejo, suprantate, kad sėkmės čia nerasta) gyvens Gintaro Grajausko aprašytame „Rezervate“, iš kurio kai kas norės pabėgti, bet, priėjęs sunkumą, apsigręš ir toliau bus visi. Visi kaip vienas. Kaip ironiška: pažiūri pjesės pastatymą, apsivelki pilką paltą, išeini į pilką gatvę ir judi su visa pilkų žmonių minia Laisvės alėja. Ir dar negausi mano gyvenimiška patirtis vis dažniau mena senolės žodžius: mes į viską žiūrėdavom kitaip. Nes jie neturėdavo, bet vertindavo. O mes turim, bet nevertinam. Ir džiaugiausi kai kurių paauglių pasvarstymais, perskaičius Erlicko eilėraštį „Senelis“, kur lyrinis veikėjas – kančios, skausmų, vienatvės, ilgesio iškamuotas – nebenori jau nieko šiame pasaulyje, tik pamatyti pro langą ateinantį žmogų, kad ir svetimą, tačiau nešiną ne lauktuvėmis iš „Maximos“, o geru žvilgsniu, paguoda, palytėjimu. Gerai, kad yra tokia poezija: lengva skaityti, suprantama, tačiau kartu pasakanti tiek daug, pribloškianti, duodanti efektą, graudinanti, sukelianti gailestį, sužadinanti norą grįžus namo apkabinti, prisiglausti ir įsiklausyti. Gerai, jei pavyksta tai suvokti tinkamu laiku. Nors buvimo kartu niekada neužtenka. Pritartų man dabar Jono Biliūno (kažkas pasakė, kad tai novelės „Trukdžiau“ autorius) žmona, slaugiusi vyrą iki pat mirties, užrašinėjusi paskutinį rašytojo atsiprašymą, atsisveikinimą ir girdėjusi tikėjimo išpažinimą. Tikėjimo, iki tol ignoruoto, pykdžiusio, nepriimtino, tikėjimo Aukščiausiuoju. Štai tau ir žmogaus valios stiprybė. Ar galima tokį išpažinimą laikyti savęs išdavimu? Iškentėjimo būsena suteikia tokią galimybę – atsivėrimą sau. Susitaikymą ir susivokimą savyje.

Ir apie tradicijas, bet prieš tai, kaip dabar madinga sakyti, introduction. Užsiminta apie Biliūną ne be reikalo. Slaugydama jį žmona Julija matė visą ligos eigą. Galima tik įsivaizduoti (kai kam užteks tiesiog prisiminti), ką jaučia žmogus, sėdėdamas šalia agonijos apimto ligonio. O jaučia tiek, kiek gali tilpti širdyje: gailestį, liūdesį, skausmą, pyktį ir neviltį. Budinčiojo šalia pasąmonėje pamažu formuojasi mintys, kad ligonio greitai nebebus, tos mintys refleksyviai atmetamos ir vėl grįžta. Ateina suvokimas, kad artimojo nebebus, o tu liksi. Netekus jo, jaučiama tuštuma, su kuria likusiajam susitaikyti sunkiausia. Viename seminare apie savižudybes kolegė paklausė psichologės – seminaro vedėjos: „Kaip vertinate mūsų lietuviškas tradicijas – budėjimą prie karsto, bobučių pašnekesius pusbalsiu ir kelių dienų šarvojimą?“ Psichologė prisipažino, kad iki šiol smerkė lietuviškas tradicijas, jai atrodė, kad tai yra nereikalinga. Tačiau, įsigilinusi ir pati pajutusi viso to naudą, pabrėžė, kad tas kalbėjimas su užuojautos pareikšti atėjusiais artimaisiais, budėjimas prie karsto yra tapatu meditacijai, psichologo konsultacijai. Tai išsikalbėjimas, pabuvimas su savimi, t. y. netekties iškentėjimas. Kajokas teigė, jog ligonio iškentėjimas yra būtinas, kad tinkamai pasiruoštų išeiti į kitą pasaulį. Čia pat priduriu: iškentėjimas artimajam yra lygiai toks pat būtinas. Su skausmu žmogus susitaiko keliais būdais – jei ne per šermenis, tai po kelių mėnesių ar metų. Kuo anksčiau tragedija suvokiama ir išgyvenama (patiriama), tuo lengviau gyventi toliau. Gyvųjų ir merdėjančiųjų iškentėjimas – toks pat panašus, toks pat būtinas, toks pat reikalingas ir tragiškai naudingas.

Vieno tarptautinio projekto metu, kai užsieniečiai buvo vaišinami lietuviškais patiekalais, manęs paklausė, kas čia (rodė į baltąją, mūsų vadinamą šermenine, mišrainę). Kolegė skubėjo paaiškinti – tai Russian salad. Aš pridūriau – tradicinis vestuvių ir šermenų maistas. Juk lietuviška mišrainė irgi yra tradicija.