Kūrinijos žarijos
Marilynne Robinson. Gileadas. Romanas. Iš anglų k. vertė Albinas Šorys. V.: Metodika, 2012. 254 p.
Neseniai girdėjau gana savotišką paaiškinimą, kodėl Jungtinėse Valstijose krikščioniškasis tikėjimas turi kur kas ryškesnį vaidmenį negu daugumoje Europos šalių. Ten mat esančios bent kelios denominacijos kiekvienoje vietovėje, t. p. ir mažuose miesteliuose, todėl jos konkuruoja dėl narių, dėl sielų, užtat vykdo aktyvią rinkodarą, uoliai buria sekėjus.
Šiaip ar taip, šiais laikais toks romanas, kurio kiekviena pastraipa persmelkta egzistencijos krikščioniško tikėjimo šviesoje, turbūt ir galėjo atsirasti tik Amerikoje. Tai nėra džiūgavimo kupina knyga – ji veikiau mąsliai liūdnoka, nes joje aprašoma nemažai fizinių ir dvasinių išbandymų, vargų, o ir pats gilios Vidurio JAV provincijos miestelis atrodo sustingęs lėtoje, nelinksmoje rutinoje į rytus nuo Edeno: „iš bet kokio atstumo žvelgiant Gileadas atrodo kaip atgyvena, seniena“ (p. 242). Bet, kaip ir „beveik visur šiame liūdname pasaulyje gyvenantiems žmonėms“, juo galima grožėtis: „Vakare mėtyti [beisbolo] kamuoliuką, užuosti upę, klausytis pravažiuojančio traukinio. Šie maži miesteliai kadaise buvo drąsiųjų tvirtovės, pastatytos būtent tokiai ramybei saugoti“ (250).
Taip, Gileade, Ajovos valstijoje, irgi yra keletas krikščionių bendruomenių – probėgšmais paminima, kad kadaise čia atsikėlė lietuvių, bet jie, žinoma, buvę liuteronai (gal tai ir ne klaida, juk tarp lietuvių irgi yra liuteronų); o romano pasakotojo, kongregacionistų (ne „kongregacionalistų“ [181]) kunigo Džono Eimso, viso gyvenimo draugas Botonas yra presbiterijonų kunigas – kartą paminima, kad jiedu galėdavo pasiginčyti doktrinos klausimais, bet šiaip ginčytis daug nebuvo dėl ko, nes abi šios bažnyčios išsiritusios iš Kalvino mokymo. Ir apskritai doktrinos klausimai čia nėra itin reikšmingi, tik kalvinistams svarbi predestinacijos idėja šiek tiek plačiau aptariama.
Taigi, 1956 metai (religinėms bendruomenėms palankesni negu šie laikai – knyga išleista 2004-aisiais), senyvas silpnos sveikatos kunigas, jausdamas artėjančią mirtį, savo septynerių metų sūnui rašo laiškus, skaitytinus tik gerokai vėliau, brandžiame amžiuje. Tie laiškai daugiausia įgyja lyg ir dienoraščio formą, bet iš dalies tai yra ir punktyrinis pasakojimas apie savo visą gyvenimą, tikėjimo intensyvumu įsišaknijusį ir praeityje, nes štai jau kelinta karta giminės vyrų yra kunigai – tai tarsi paveldimas pašaukimas.
Šiandieniniam racionaliam protui toks kryptingumas gali atrodyti įtartinas, o dėstymas – pernelyg melancholiškas ir monotoniškas, kartais patetiškas, pvz.: „Vis dėlto širdingai gailiuosi dėl tau tekusio liūdesio ir neapsakomai džiaugiuosi dėl tave šildžiusio gėrio. Taip aš meldžiuosi už tave“ (23). O ir visai teigiamas herojus (apie tokius sakoma: „šventas žmogus“) gali pasirodyti nepakankamai įdomus.
Ir nors romane įterpta keletas įsimenančių istorijų, galiausiai jis geba paveikti kaip tik tuo lėtu mąsliu kalbėjimu, kupinu skaidrios gėlos ir paprastų džiaugsmelių. Tai yra rimtoji literatūra rimčiausia šio žodžio prasme, kelianti esminius žmogaus būties klausimus, bet ji nepamokslauja, o skleidžia savo tiesą vaizdais.
Pamenu lietuje pritūpusį tėvą, lietumi varvančia skrybėle, tiesiantį man bandelę suodinoje rankoje, fone stūksant senos apanglėjusios bažnyčios griuvėsiams ir garuojant ant žarijų nukritusiems lietaus lašams, lyjant gūsiais ir moterims giedant „Senąjį nugairintą kryžių“ ir darbuojantis, tokiais švelniais judesiais, lyg šoktų pagal giesmę. (100)
Džono Eimso žmona mirė gimdydama, o netrukus mirė ir kūdikis. O po daugelio metų, jau senas, jis tiesiog sakykloje įsimyli gerokai jaunesnę moterį. „Ji žiūrėjo į mane tokiomis rimtomis akimis, kad man pasidarė gėda jai pamokslauti. Kaip pasakytų Botonas, pajutau savųjų žodžių skurdą“ (24). Vis dėlto jai pasipiršti „niekad nebūčiau išdrįsęs. Tai buvo jos mintis“ (57).
Ir štai dabar jau lyg ir galudienis, bet visai skaidraus proto tėvas rašo tarsi testamentą septynmečiam sūnui. Be visų gyvenimo negandų ir sunkumų, uoliam krikščioniui vis dėlto įveikiamų neišsimušant iš vėžių, romano herojus patiria du esminius iššūkius – vieną teologinį, kitą gyvenimišką. Vis iškylančia gija per romaną eina santykių su pasukusiu į ateizmą (ir tuo šeimą giliai įskaudinusiu) broliu Edvardu tema – ne tik santykių su juo pačiu, bet ir su jo idėjomis. Už viltingos bendruomenės pinigus (šiuos jis vėliau po truputį grąžino) į Vokietiją išvykęs studijuoti Edvardas galiausiai atmetė tikėjimą, broliui padovanojo Ludwigo Feuerbacho fundamentalų ateistinį veikalą „Krikščionybės esmė“, bet ji Džonui tapo tiesiog „stalo knyga“, galiausiai tik sutvirtinusia jo tikėjimą. Nes provincijos miestelyje, kur parapijiečiai priima tikėjimą nekvestionuodami, it tos metaforiškos Kierkegaard’o žąsys, kunigui lengva, visa tai su pasitenkinimu laiminant, dvasiškai užsnūsti. Čia kitaip: „stengiausi niekada nesakyti nieko, kas Edvardui pasirodytų nebrandu ar naivu“ (159).
Ateistas Edvardas toli nuo tėvų ir brolio gyveno padorų, respektabilų gyvenimą, bet šunkeliais nuėjo Džono Eimso geriausio draugo Botono sūnus – pats Džonas jį pakrikštijo, jam buvo suteikti vardai Džonas Eimsas (Šiaurės Amerikoje yra tokia keista tradicija krikštyti pavardėmis), tad iš dalies jautėsi jam kaip ir tėvas. Visą kuklų siužetą antroje romano dalyje šiek tiek įkaitina to sūnaus paklydėlio netikėtas ir galiausiai laikinas sugrįžimas po daugelio metų pas tėvą – Botoną. Jis vis apsilanko pas Eimsą (su kone chuliganišku „Kaip gyveni, tėvuk?“), gražiai prisigerina Eimso žmonai ir sūnui, ir štai kunigas, vėl žvelgdamas iš sakyklos, pajunta jau kitokius jausmus:
[…] kai stovėjau sakykloje ir žvelgiau į jus tris, man pasirodėte kaip graži, jauna šeima, ir mano sena pagiežinga širdis užkaito, – mane užplūdo kažkur jau minėtas įsisenėjęs geismas, pasijutau kaip anuomet, kai mane žeidė ir kankino kitų gyvenimo grožis. Pasijutau, tarsi žvelgčiau į jus iš kapo. (145)
Čia lyg ir pamanytum, kad jis įtaria, jog po jo mirties šiedu susituoksią ir laimingai gyvensią. Bet tai netipiškas romanas, ir tokia intriga čia nesimezga. Iš tiesų jis baiminasi tik vieno dalyko – kad Džekas (taip vadinamas tas jo krikštasūnis) nenuskriaustų sūnaus. Nes dar vaikystėje yra pridaręs kiaulysčių savo krikštytojui, o jaunystėje įtaisęs vaiką skurdžiai kaimo mergelei iš asocialios šeimos ir ją palikęs likimo (iš dalies savo tėvo) valiai – tas vaikas mirė trejų metų. Bet dabar, po kokių dvidešimties metų, Džekas grįžta, regis, pasikeitęs ir galiausiai savo naują nelinksmą istoriją patiki ne tėvui ir ne seseriai, o savo krikštytojui.
Ta jųdviejų santykių gana dinamiška ir kintanti įtampa, Džono Eimso skaudulys dėl savo krikštasūnio sudaro vieną esminių romano linijų. Tai yra tas gyvenimiškas iššūkis, kurį pasakotojas patiria savo kelyje, o ypač gyvenimo pabaigoje. Tai yra ta gyvenimo netobulybė, kurią tikinčiajam nuolat tenka regėti ir su ja susidurti, kartais gana skaudžiai. Tai yra ir išmintingas suvokimas, kad gyvename ne rojuje, ir čia negali būti tobulybės:
Man kartais atrodydavo, kad Viešpats kvėpuoja į šias varganas Kūrinijos žarijas ir jos sužaižaruoja – akimirkai, metams, gyvenimo tarpsniui. Vėliau vėl prigęsta, ir jei kas pažiūrėtų, nesuprastų, kad jos turėjo ugnies ar šviesos. (252)
Tokia tad išmintis. Marilynne Robinson Amerikoje, ir ne tik, turi itin solidų rašytojos statusą, iš dalies kaip tik dėl pačių kūrinių solidumo ir dėl to, kad per savo jau netrumpą gyvenimą išleido tik tris romanus. Svarbus jos rašytinis palikimas yra ir straipsnių rinkinys „The Death of Adam“ (1998), kuriame ji gvildena kalvinizmo tiesas šiandieninės tikrovės šviesoje, tad ir šio romano visas religinis užtaisas tikrai atspindi jos pasaulėžiūrą.
Apie vertimą
Iš karto reikia pasakyti, kad šį nelengvą tekstą jaunas vertėjas Albinas Šorys perteikė stebinamai gerai, ir galime grožėtis daugeliu įtaigių pasažų:
Galėjai justi šviesos svorį: ji sunkė drėgmę iš žolės ir surūgusią sulą iš terasos grindų lentų, net truputį slėgė medžius, kaip pavasarinis sniegas. Ant pečių gulė tokia šviesa, tarsi katė tau gultųsi ant kelių. (56)
O štai kaip nesekant aklai originalu, bet surandant adekvatų žaismingą variantą pasakyta apie katę Muilę (Soapy): „Pats buvai kažkur krūmokšniuose, ieškojai Muilės, taip dažnai nešančios muilą Dievas žino kur“ (97).
Versta daug kur į laisvos interpretacijos pusę, ir dažniausiai tai pasiteisino, ne tik su sudėtingais apmąstymų pasažais, bet ir štai su šnekamąja kalba, pvz., angliškai buvo taip: Now don’t you go crying! What do you expect when you act like that – „Tik nežliumbk! Nereikėjo pirmai pradėt“ (169).
Kartais surasta taiklių atitikmenų, nors ir ne iš žodyno: not considerate – „nejautriai“ (125). Kaip ir štai čia gana taikliai ir išradingai: I told her not to judge, that there might be more to the situation – „Pasakiau jai, kad neteistų, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo“ (248).
Vis dėlto yra vertimo trūkumų, tenebus jie laikomi itin svarbiais. Nors vertėjas gana sėkmingai įvaldė visą biblinį ir teologinį žodyną (o tai šiame romane esminė plotmė), versti predestination gana abstrakčiu „likimu“ arba „lemtimi“ (154 ir toliau) yra nepateisinama. Predestinacija yra svarbus teologijos terminas, reiškiantis, kad žmogaus išganymas arba pasmerkimas yra iš anksto Dievo numatytas. Kaip tik dėl to į sunkią moralinę situaciją patekęs Džekas bando aiškintis su savo krikštytoju.
Esama netikslumų, šiek tiek keičiančių prasmę. „Dievo malonės pakaks bet kokiai niekšybei [transgression]“ (160) – gerai išversta kiek tolėliau: „jis tarsi išpažino nusižengimą [transgression], bet man atrodė, kad tai gryna niekšybė [meanness]“ (162). Maišelio traškėjimo garsas „buvo toks pat kaip šūvių“ (51), bet aišku, kad čia fire yra ugnis, ne šūviai. Kadangi Middle West yra konkretus JAV geografinis regionas, lietuviškai irgi reikėtų rašyti didžiosiomis, ne „vidurio vakarų“ (35).
Yra neadekvačios stilistikos: „Jis vos nežuvo 1914-aisiais, anot gydytojų, nuo plaučių uždegimo“ (91) – nuo ligos mirštama, ne žūstama. Nevykusi dviguba tariamoji nuosaka: „Norėčiau, kad būčiau jį pasilikęs“ (47); „norėčiau, kad turėčiau galimybę“ (35) – juk galima „norėčiau turėti galimybę“.
Kai kur vertimas pernelyg laisvas: „Dėl krikščioniško atlaidumo dvasios, neatsiejamos nuo dvasininkijos“ (39): very becoming – „labai pritinkančios dvasininkijai“.
Yra redakcinių dalykų – kai kuriuos gal derėjo sužiūrėti redaktorei. Romanas nesuskirstytas į skyrius, bet daug kur esama tarpų tarp pastraipų – jie prasmingai atskiria epizodus. Verčiant arba maketuojant tie tarpai kartais dingsta, kartais atsiranda ten, kur nereikia, – šioje knygoje daugoka tokių atvejų, o p. 198 nelikę ne tik tarpo, bet ir atskiros pastraipos („Džekas atnešė…“). Kai vieno personažo kalba perskiriama trumpais intarpais, nereikia visko rašyti iš naujos eilutės, pvz.:
Jis linktelėjo ir tarė: – Vakar jis verkė. Ir pažvelgė į mane. – Vėl jį nuvyliau. Tada įtempęs balsą pasakė […] (227–228)Nuo antros eilutės visa tai (ir dar toliau) turėtų likti vienoje pastraipoje (kaip originale).
Biblijos citatos išnašose nurodomos taip: „Biblija. Vertė Č. Rubšys, A. Kavaliauskas, LVK, 1998, Job 1:21.“ Visa šita bibliografija, su klaidingais (sukeistais) inicialais, pakartota ne mažiau kaip keturiasdešimt kartų, viename puslapyje net keturis kartus. Tačiau to reikėjo tik pirmoje nuorodoje – vėliau būtų užtekę, pvz.: „Biblija, Job 1:21.“ Ir net žodis „Biblija“ čia nebūtinas – krikščioniškų šalių, t. p. ir Lietuvos, bibliografinių nuorodų tradicijoje įprasta pateikti tik Biblijos knygos santrumpą (Job 1:21), ir savaime aišku, kad tai iš Biblijos. Be to, lietuviškai įprasta rašyti ne dvitaškį, o kablelį.
Pabaigoje – gražaus vertimo citata (XIX a. pabaigoje pasakotojas, tada dar vaikas, su tėvu pėsti ėjo į Kanzasą ieškoti senelio kapo):
Kartais tvirtai tikėjau, kad mudu tiesiog paklysim ir gausim galą. Sykį tėvas krovė man į rankas šakas laužui ir tarė, kad mudu – kaip Abraomas su Izaoku, išsiruošę į Morijos kalną. Tiek ir pats supratau. (15)
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
