Būtų faina, kad visi žmonės skaitytų

Šiek tiek strigusi, vėlavusi ir abejojusi – to buvo galima tikėtis ir nedera į tai žiūrėti per daug smerkiamai – naujoji Kultūros taryba praėjusių metų lapkričio pabaigoje paskelbė paraiškų teikimo konkursą, o kartu ir atnaujintas gaires ir prioritetus. Mano nuomone, juose nepasikeitė esminiai dalykai: jie arba tokie aiškūs, kad nė nekyla abejonių juos keisti, arba tokie sunkiai pakeičiami, kad taip paprastai nepajuda iš vietos. Tačiau galbūt tokia proga vis tiek verta pamėginti į tuos prioritetus pažvelgti šiek tiek įdėmiau ir stabtelėti pamąstyti, ar tikrai viskas daroma taip, kaip geriausia.

Konkrečiai turiu galvoje skaitymo skatinimą: už šitą reikalą nuoširdžiai „sergu“, šioje srityje dirbu ir gal net drįsčiau sakyti, kad šį tą apie ją išmanau, nors ginkdie nepretenduoju į kokį nors absoliutų autoritetą – tik turiu pasvarstymų ir pastabų, apie kurias norėčiau matyti išsamesnių diskusijų.

2006–2011 metais buvo vykdoma Kultūros ministerijos skaitymo skatinimo programa, o maždaug nuo 2008-ųjų, paskelbtų Skaitymo metais, skaitymo skatinimas yra virtęs šiokiu tokiu burtažodžiu. Net atsiverčiau ministerijos užsakymu parengto Skaitymo skatinimo programos įvertinimo tyrimo ataskaitą, skelbiamą jos tinklalapyje (http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Skaitymo_skatinimas/406/16/270). Puikus įvertinimas – 84 % tyrimo dalyvių teigiamai vertina pačią programą, 97 % yra patenkinti savo vykdytų projektų sėkme. Tik labai suglumau neradusi klausimo, ar pavyko paskatinti skaitymą. Na, pavyzdžiui, ar apklaustose programoje dalyvavusiose bibliotekose užsiregistravo daugiau skaitytojų? Ar iš jų dažniau skolinamos knygos? Ar programoje dalyvavusių mokyklų moksleivių buvo prašoma kaip nors pranešti apie savo skaitymo pomėgius ir jų kaitą ir ar kokia nors kaita pastebėta? Nes to neklausiant sąžiningiau būtų apie jokį skaitymo skatinimą ir nekalbėti, o tiesiog pasakyti, kad skirta daugiau Kultūros ministerijos lėšų literatūros renginiams, susitikimams su rašytojais ir visokiems pavakarojimams bibliotekose. Renginiai, vieši skaitymai, susitikimai ir patys savaime gali būti įdomūs ir naudingi, ir nieko bloga juos rengti, remti ir populiarinti. O paskelbus skaitymo skatinimą Kultūros tarybos prioritetu, sykiu nenustatant kokios nors atskaitomybės, kils dar didesnė pagunda visus bent iš tolo su knygomis susijusius projektus prie jo pritempti, iš tikrųjų taip ir nežinant, ar skaitymas jais skatinamas, ar ne.

Ypač priekabiai į šį klausimą norisi žiūrėti dėl to, kad, lyginant su daugeliu kultūros uždavinių ir užmojų, skaitymo skatinimas yra gana nesunkiai įvertinamas. Reikia tiesiog paklausti, ar žmonės pradeda skaityti daugiau knygų. Dalies skaitytojų aktyvumą rodo bibliotekų statistika – dalies, nes kai kurie žmonės jose nesilanko, o knygas mieliau perka ar skolinasi iš draugų. Tikslūs knygų pardavimų skaičiai dažnai leidyklų laikomi komercine paslaptimi, bet visos naujai išleidžiamos knygos gauna ISBN ir šitaip yra apskaitomos – laikantis prielaidos, kad leidyklos suinteresuotos leisti tai, ko paklausa auga, galima matyti, pavyzdžiui, ar daugėja grožinės literatūros leidinių, jie lietuviški ar verstiniai, kokių žanrų ar kokiomis temomis. Galiausiai, korektiškai parengta ir atliekama sociologinė apklausa taip pat gali rodyti skaitymo mastą, įpročius ir jų kaitą. Nors ir nebūdamas iki galo tikslus, kiekvienas iš šių vertinimo būdų gali būti pasitelktas kaip tam tikras santykinis atskaitos taškas – būtent santykinis ir yra reikalingiausias, norint nustatyti pokyčius, pavyzdžiui, prieš Skaitymo metus ir po jų. Dar tikslesni duomenys būtų gaunami derinant kelis įvertinimo būdus. Nežinau, gal aš klystu, bet man atrodo, kad svarbiausia tiesiog nepatingėti tuo užsiimti, o vienoks ar kitoks techninis sprendimas būtų surastas.

Galbūt čia slypi dar viena problema: nepatingėjus patikrinti skaitymo skatinimo projektų sėkmės, iškiltų krūva kitų klausimų, į kuriuos ir vėl tektų nepatingėti atsakyti, o kai kurie iš jų net ir nelengvi. Pirmas iš jų yra pats globaliausias ir sunkiausiai atsakomas: o kam reikia skatinti skaitymą? Na, manau, kad bent jau „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai tai tikrai vienu balsu pritars: juk faina būtų, kad visi žmonės skaitytų. Deja, tokio atsakymo negana. O ką darysime, jei paaiškės, kad perskaitoma daugiau knygų, bet nedaugėja skaitytojų, tik tie patys skaito dažniau ir greičiau? Ar tuo pasitenkinsime, ar tai laikysime sėkme? Arba ką reikš tai, kad skaitytojų daugėja, bet jiems, pavyzdžiui, visai neįdomi lietuvių literatūra, jie skaito dažniausiai verstines knygas? Ar to norime ir siekiame?

Šiuo atveju (gal dar kada turėsiu progą ir tai išsamiau aptarti) į šiuos klausimus neatsakau nei „taip“, nei „ne“. Kol kas tik noriu parodyti, kad „faina“ – nei gairė, nei prioritetas, nei tikslas. Tikriausiai būtų galima įsivaizduoti, kad Kultūros tarybos prioritetas yra toks platus – skatinti skaitymą, tačiau, norint iš tikrųjų patikrinti projektų sėkmę (o ne vien „pasitenkinimą“ jais), jų tikslus reikia susiaurinti, pamažu atsakant į toliau kylančius klausimus.

Visų pirma, įdėmiau pažvelgę, pamatysime, kad visus Lietuvos žmones galima suskirstyti į dvi rūšis: tuos, kurie skaito knygas, ir tuos, kurie neskaito. Vadinasi, ir projektų tikslai nuo šios vietos išsiskirs į dvi rūšis: siekiama paskatinti neskaitančius bent pamėginti skaityti ar skaitančius – skaityti daugiau ar kitaip? Šių projektų turinys ir priemonės turės iš esmės skirtis. Jei atkreiptume dėmesį į neskaitančius, turėtume pripažinti, kad patys būdami knygiai – bibliotekininkai, literatai, leidėjai, kritikai ir panašiai – apie juos žinome visų mažiausiai, nes su jais nesusiduriame, na, bent jau profesiniame savo gyvenime. Todėl tektų būti itin apdairiems ir akyliems, kad pastebėtume, kuo jie gyvena, kur lankosi ar renkasi, kad galėtume iš tikrųjų patys eiti pas juos, o ne vien tikėtis, kad jie galiausiai susiprotės ir ateis pas mus, nes kitaip jų gyvenimas neturi prasmės. Man atrodo rimtas ir prasmingas klausimas, ar tikrai taip jau blogai, kad kai kurie žmonės nesidomi knygomis. Bet net į jį atsakius teigiamai vis tiek teks suvokti, kad norint įtikinti žmones ką nors daryti kitaip, ypač jei siekiame ne vienkartinio poveikio, o nuoseklaus įpročių keitimo ar ugdymo, reikia derintis prie jų esamo gyvenimo būdo. Tai galios ir turiniui, ir formai. Formai, pavyzdžiui, tuo atžvilgiu, kad jei žmogus teigia neskaitąs dėl to, kad neturi tam laiko, reikia jam patarti, kaip to laiko rasti. Tam būtų pravartu geriau pažinti jau skaitančiuosius: kaip laiko randa jie? Kada ir kur jie skaito? Vaikus auginantys tėvai arba intensyviai dirbantys žmonės gal ir tikrai neturi kada susirangyti ant sofutės, bet tarp jų vis tiek yra mėgstančių knygas. Gal jie skaito autobuse? Sporto klube mindami dviratį ar bėgdami takeliu? Gal klausosi garso knygų, vairuodami mašiną? Į visa tai verta atkreipti dėmesį, norint pasiūlyti pavyzdį, kuriuo būtų patogu ir patrauklu sekti. Tačiau turinio atžvilgiu bus dar sudėtingiau ir teks vėl atsakyti į porą klausimų sau. Ar knyga knygai lygu? Ar kai kalbame apie „skaitymo skatinimą“, mums iš tikrųjų svarbu, ką žmonės skaitys, ar tiesiog rūpinamės ugdyti įprotį atsiversti knygą, bet kokią ir apie bet ką? (Jau nė nekalbu apie klausimą, kuo knygų skaitymas skiriasi nuo žurnalų, tinklaraščių, interneto portalų skaitymo.) Kuo įvairesnes knygas laikysime „skatintinomis“, tuo daugiau erdvės turėsime išradingiems veiksmams ir idėjoms, mat bus galima imtis skirtingų veiksmų, nukreiptų į skirtingą tikslinę auditoriją, ir net nebūtinai itin suderintų tarpusavyje. Ir priešingai – kuo siauriau apibrėšime „pageidaujamų“ knygų pobūdį, tuo tikslingiau teks veikti, bet tuo lengviau bus pamatuoti rezultatus. Neblogas – ir, beje, sėkmingas, bent jau remiantis bibliotekų statistika – tokio siaurai apibrėžto skaitymo skatinimo pavyzdys yra „Metų knygos rinkimų“ akcija: ja siekiama skatinti ne šiaip sau „skaitymą“, bet būtent susidomėjimą naujausiąja lietuvių grožine literatūra. Aiškiai apibrėžtas tikslas leidžia sutelkti jėgas, parodyti išskirtinį dėmesį penkioms knygoms per metus (jei turėsime galvoje prozą, kurios penketukai renkami seniausiai), užuot išsklaidžius pajėgas, mėginant aprėpti bet kurią ar visas knygas, šitaip leidžiant joms gerokai prasiskiesti.

Būtų galima pamanyti, kad paskatinti jau mėgstančius skaityti žmones plėsti akiratį, domėtis įvairesnėmis, galbūt kuria nors prasme kokybiškesnėmis knygomis būtų lengviau, tačiau ir čia tektų nemažai dėmesio skirti jau esamai padėčiai ištirti ir įvertinti. Sakykime, bibliotekų statistika rodo labai stiprų susidomėjimą meilės romanais – ir lietuviškais, ir verstiniais. Tai nemenkos skaitytojų pajėgos, populiariausiųjų knygų iš bibliotekų pasiskolinama net kelis tūkstančius kartų per metus. Žinoma, kad meilės romanai labai gražiai pasielgtų, jeigu savo skaitytojais (ko gero, galima gana užtikrintai teigti – skaitytojomis) pasidalytų ir su kitais žanrais. Tik, aišku, ne meilės romanai turi tą daryti. Pirmas klausimas ir vėl turėtų būti – o kam to reikia? Kuo blogai skaityti vien meilės romanus (laikantis nebūtinai pagrįstos prielaidos, kad konkrečios skaitytojos ištikimai įsitvėrusios vien savo pamėgto žanro)? Kas būtų geriau – pačioms skaitytojoms ar kokiai nors platesnei bendruomenei ar visuomenei – jeigu jos skaitytų ir ką nors kita? Atsakius į šį klausimą, lauktų dar vienas: o kas joms iš tų meilės romanų? Kokį poreikį jie patenkina, kokią ertmę užpildo? Ir tik tuomet būtų galima pereiti prie svarstymų, kas dar gali daryti tą patį ir kaip tokią galimybę pateikti pačioms skaitytojoms.

Štai kiek susidaro galimų skaitymo skatinimo variantų. Ir nė neketinu kalbėti apie galimas priemones šitaip skatinti skaitymą – tam šiame puslapyje nepakaktų vietos, be to, negražu būtų atimti duoną iš bibliotekininkų, mokytojų ir visokiausių kultūros veikėjų, kurių darbas – sumanyti ir įgyvendinti konkrečius projektus. Tik norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad Kultūros tarybos paskelbtų prioritetų sąraše turime bent vieną, kurį įmanoma iš tikrųjų apčiuopti ir todėl suplanuoti bei pamatuoti. Ir kaip tik dėl to labai prasminga būtų apčiuopti ir pamatuoti jau esamą padėtį – visų pirma pačius skaitytojus, jų įpročius ir pomėgius, bet taip pat ir „skatintojus“, jų tikrąsias intencijas. Tuomet būtų aiškiau matyti, koks atstumas skiria vienus ir kitus ir kaip jį įveikti.

Tik svarbu gerai suvokti ir dar vieną dalyką. Kai šio teksto pradžioje kalbėjau apie „atskaitomybę“, neturėjau galvoje kokių nors griežtų, tarkime, finansinių sankcijų už nesėkmingus projektus. Net ir apmąsčius tai, ką čia išvardijau, o gal ir dar daugiau, vis tiek nemenkai tektų kliautis garsiuoju bandymų ir klaidų metodu. Todėl nesėkmingų projektų sumanytojai ir vykdytojai neturėtų būti kaip nors baudžiami. Vietoj to jie gali atlikti daug svarbesnę funkciją – teikti informaciją apie tai, kas nepasiteisina. Lyg ir esame labiau pratę pabrėžti teigiamus pavyzdžius, o Skaitymo metų interneto svetainėje net esama skyrelio „Gerosios patirtys“ (http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?1814431837). Tačiau turiu nuojautą – ir kol tai nėra tikrinama ir stebima, nieko daugiau turėti neišeina, – kad gana dažnai daromi visokie tušti judesiai, blaškomasi ir makaluojamasi, iš tikrųjų nieko nepasiekiant, kartojant senas klaidas iš įpročio ir inercijos, nesugebant sugalvoti ko nors naujo, įdomaus, išradingo ir, svarbiausia, veiksmingo. Ko gera, čia esama jei ir ne cinizmo, tai bent jau šiokio tokio tingumo, formalaus, valdiško požiūrio, kai svarbiausia atlikti apsisukimus ir taip pačiam jaustis ar kitiems atrodyti labai svarbiems ir reikalingiems. Ko gera, būtų galima net pasipiktinti valdiškų pinigų švaistymu. Jei tikrai taip yra, tai būtų rimtos problemos, apie kurias reikėtų rimtai mąstyti ir ryžtingai jas spręsti. Bet kadangi pastaruoju metu nemažai bendravau su bibliotekininkais ir nustačiau, kad jie – geriausi žmonės pasaulyje, man šią akimirką daug labiau būtų gaila, jei paaiškėtų, kad kuo geriausių norų, idealizmo ir meilės žmonėms bei knygoms kupini darbuotojai, kurie į savo darbą tikrai nežiūri formaliai, kurie dažnai labai gerai jį išmano ir stengiasi dirbti sąžiningai ir atsakingai, veltui eikvoja savo laiką, jėgas ir išradingumą vien dėl to, kad nėra jokios informacijos, kaip tas pajėgas nukreipti tikslingiau. Žinoma, kad jie „patenkinti“ savo projektais – jie apskritai spirga ką nors veikti, ko nors imtis, ir džiaugiasi, gavę progą. O nesudaryti jiems sąlygų taip entuziastingai dirbamą darbą atlikti dar ir kuo geriau reiškia švaistyti daug brangesnį turtą negu valdiški pinigai.