Bažnyčioje prie bedugnės

Augustinas Dainys. Akys girdi sielagėlę. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 224 p.

Iš pavadinimo buvo beveik aišku, kad tai senamadiškas eilių tomelis. Pradėjusi skaityti, netikėtai susidūriau su gabiai perrašomu Hölderlinu. Net mitologija panaši – tiksliau, tokie pat antikos atšvaitai, įvedant dar ir krikščionišką dimensiją (turbūt ryškesnę nei Hölderlino). Kai kas, mano akimis, skamba naivokai, kartais proziškai (nors nepasakytum, kad apsieita be kalbos gludinimo). Tačiau tenka pripažinti – autorius ir jo poezija labai išsiskiria visame dabartiniame literatūros lauke. Įdomi dosjė ketvirtajame viršelio lape: „Dar būdamas moksleivis išmaišė Lietuvos miškus, ežerus, pelkes ir su draugu sužiedavo kelis tūkstančius paukščių. Šios patirtys A. Dainį pavertė prisiekusiu gamtos metafiziku.“ Augustino Dainio rašoma filosofinė publicistika visiškai kitokia (pvz., neseniai „Š. A.“ (2013.XII.13) publikuotas straipsnis „Atėnai, Jeruzalė ir Roma“), racionaliau atsiribojanti nuo savų religinių pažiūrų. Eilėraštyje „Vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja“ (p. 189) programiškai paaiškinamas poeto pasaulėvaizdis: „Baltas žiedas plūduriuoja vandenyje tarsi žalčio karūna, / ir mano baltiškų protėvių praeities tradicija susilieja / su krikščioniška įskiepa: rašau kaip krikščionis, / kuriam gamta šventa, ir mano meditacijų bei maldų / koplyčia yra ežero įlanka [...].“ Poeto tapatybė aiškiai įsisąmoninta – tas matyti iš tekstų „Poetavimo savirefleksija“ (p. 177), „Gruodžio diena“ (p. 179) ir kt. Ja įtikėta gal net labiau negu ta, kuria verčiamasi. A. Dainys dėsto filosofiją Lietuvos edukologijos universitete, yra apgynęs daktaro disertaciją apie Wittgensteino ir Heideggerio kalbos sampratas.

Geriausioji knygos dalis, mano manymu, – intymioji meilės lyrika (antrasis skyrius – „Vabzdys meilės gintare“). Pasakojama jausmų istorija, kuriai apibūdinti bene labiausiai tiktų žodis „melancholija“ (dažnai išnyrantis įvairiose knygos vietose). Apskritai skaitytojas nuo pat pradžių pasitinkamas neįmantriais klasikiniais įvaizdžiais: gėlės, veidrodis, antys, nendrės, rožė, sodininkas, princesė (šitas, nors ir su aliuzija į pasakas, banalokas). Vėliau jie bandomi derinti su modernesnėmis detalėmis, poetiniu požiūriu netgi drąsiais, rizikingais popkultūros ženklais – spa, cola light ir pan. Dievo įvaizdžiai taip pat neoriginalūs – Didysis Pasaulio Tapytojas, Didysis Sodininkas – girdėti ir perdėm didingi. Jeigu, užuot svaiginęsis šiomis įprastomis atramomis, autorius išmėgintų naujas (galbūt mažiau kilnias ir dailias, bet retesnes), retkarčiais tai gelbėtų jo eiles nuo įtartino abstraktumo. Pagirtina bent jau tai, kad nemanipuliuojama griozdiškomis filosofinėmis kategorijomis (kai kuriems filosofams-poetams būdinga yda); priešingai, išpažįstama animos viršenybė: „Daug mokeisi, bet išmintis užklysta, / kai intelektas miršta“ (p. 65). Arba: „Užsienio kalbų mokėjimas tėra pelai, jei neleidi sau / bent kartą per metus vedžioti raidžių taip, lyg ranka / būtų pirmaklasio, besimokančio rašyti“ („Ars poetica“, p. 117). Prie šitų eilučių ilgokai rymojau svarstydama, tikėti ar ne. Toks tikėjimas man itin praverstų akademiniame gyvenime.

Tačiau norėtųsi grįžti prie religinių problemų: nors knygoje nemažai nedogmatiškos krikščionybės ženklų, atidžiau pasižiūrėjus, konstruojama tikėjimo paradigma nėra tokia jau nepriekaištingai krikščioniška. Pats autorius netiesiogiai pripažįsta, kad ji gali būti ir sinkretiškai panteistinė. Čia ryškėja ir kai kurios perskyros. Eilėraštyje „Keli prolegomenai dėl bet kurio originalaus teksto rašymo“ (p. 115) įvardinama etinės, ne estetinės intencijos hierarchija: „Pirmiausia siekti šventumo, / o ne grožio.“ Dėl to būtų galima ginčytis – autoriaus variacijos sakralybės tema galėtų būti, kaip rodo kai kurie požymiai, ir radikalesnės. Kai kurios poetinės hierofanijos netgi labai įdomios: „Bažnyčias reikia statyti ant bedugnių krašto, / kad, pasukęs akis nuo altoriaus, pamatytum / atsivėrusią bedugnę ir ją sakramento pavidalu / priimtum į širdį ir kad tokia pat bedugnė / atsivertų tavyje kaip liudijimas, kad į tave / prasismelkė Dievas“ (p. 148). Autentiškiausi, nemėgdžiojami įkvėpimai ateina, matyt, tada, kai nesistengiama „iškilmingai“ atspindėti transcendencijos baimės (ar džiaugsmo), bet kalbama apie tai paprastai, netgi autobiografiškai: „[...] ir jis tikrai nežinodavo, kas nutikdavo jam, / sėdinčiam ant upės kranto, tačiau su budisto / kantrybe, pabėgęs iš pamokų, eidavo / prie upės, kad patirtų svaiginantį Kažką“ (p. 75). Eilėraščiai suvokiami kaip maldų pavidalai; konstatuojama, kad eilėraščių „rašymas buvo būdas melstis“ (p. 179). Kai kada, įgiję formalių litanijos bruožų („Himnas vandens lelijai“, p. 194), jie susigadina, pernelyg tiesmukai imituodami liturgijos registrus. Tačiau kartais pasiseka. Vienas skaidriausių tekstų „Močiutės laidotuvės“ (p. 84); taip pat „Pavasario pažadas“ (p. 138). Graži eilėraščių kalba (norėtųsi sakyti – senkalbė), esama retų žodžių, pvz., „žosta“ (p. 90) ir pan.

Mano kukliu manymu, knyga išėjo storoka – septyni nemaži skyriai (gal tas skaičius turi kokią nors simbolinę prasmę, kaip kad Bachas tercijomis, anot interpretuotojų, garbino Trejybę?). Buvo galima labiau suveržti, paploninti. Taip būtų išvengta ir monotoniško kartojimosi, nes skaitant pirmąją pusę atrodė įdomu, nauja, o paskui – jau nelabai. Knygos gale minima, kad pirmus tris skyrius redagavo Liudvikas Jakimavičius. Jų beveik būtų ir užtekę, o likusius buvo galima dar palaikyti stalčiuje, galvojant apie kitą knygą.