Apie bambėjimo naudą

Yannis Diadikoridis (g. 1967) – graikų dramaturgas, teatro kritikas, visuomenės veikėjas. Kontroversiškos trilogijos apie naujosios dramos krizę („Kam neišauš rytas. Pastabos apie šiuolaikinį Europos teatrą“ (2005), „Nespektaklio visuomenė“ (2007) ir „Kas nespės užmigti. Paskutinį kartą apie mūsų teatrą“ (2012)) autorius. Pripažinimo tėvynėje sulaukė po to, kai jo pjesė „Erebas“ pelnė 1998 m. Naujosios dramos apdovanojimą Berlyne. Diadikoridžio pjesės statytos Miunchene, Birmingame, Sankt Peterburge, Helsinkyje, Gdanske, Ciuriche. Tekstas „Apie bambėjimo naudą“ iš pradžių pasirodė viename periodinių kultūros leidinių, vėliau buvo smarkiai pertvarkytas, padarytas nuosaikesnis ir tapo „Nespektaklio visuomenės“ pratarme. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams pateikiame pirmąjį, įžūlesnį, teksto variantą.

Jeigu manęs paklaustumėte – o jūs, išgverę prisitaikėliai, būtinai paklausite, mat nė nemirktelėję spaudžiate nuorodą, jei kas pakiša po nosim, dėkojate, jei skriaudžia, imate, jei bruka, ir apskritai viską darote taip, kaip iš jūsų tikimasi, todėl iškart pasitaisau: kai manęs paklausite, kas gi yra svarbiausia žmogaus gyvenime, atsakysiu: bambėjimas.

Ir ne todėl, kad išties taip manyčiau, tiesiog nematau jokių galimybių kaip nors kitaip su jumis susikalbėti: mat jei ko dramatiškai nepabrėšiu, tai jūsų skysto, blausaus dėmesio nė kruopelės neužkariausiu. Juk stumiate dienas niekieno nekumščiuojami, nespardomi, gėrybėmis ir malonėmis aptekę, kalbos dovaną praradę ir ranka į viską numoję. Ką ten ranka – visomis galūnėmis! Tenkinatės antrarūšiais, trečiarūšiais vertybių ir idėjų marmalais, kurių apykaita, žinoma, kuo puikiausiai vyksta ir be jokio bambėjimo, tačiau kam gi įdomūs ant žemės pabirę trupiniai, jei stalas (vos mažumėlę pasistengus) galėtų lūžti nuo rafinuočiausių patiekalų? Kam gi daugiau, jei ne jums, patikliems skystablauzdžiams ir nykštukiniams pacifistams! Šypsena maldote bet kokį trikdį, akimirksniu išsižadate įsitikinimų, jei tik negirdite kitų pritarimo, kapituliuojate, vos sutikę menkiausią pasipriešinimą, et, ką čia ir tęsti – juk pažįstat save kaip nuluptus.

Lisette Model. Žemutinis Ist Saidas. Niujorkas. 1955

Bet jeigu jums dar ne vis vien tokios šventybės kaip ginčas ir iš jo tarsi kalavijas iš makšties išsliuogianti, šimtus antpuolių atlaikiusi ir jų užgrūdinta išmintis, jeigu jus dar kaitina mintys apie azartiškas lenktynes, nežabotos vaizduotės vaisius, netikėtinumus, betikslius nuotykius ir besaikius pokštus – taip, atspėjote, visa tai gali rastis tik iš bambėjimo! Ak jūs, miegantys princai ir princesės, be bambėjimo – nė vieno išbudinančio bučinio! O kad taip išauštų diena, kai nudvės baili tyla, kai visur ir visada girdėsis nuolatinis bambeklių inkštimas, nuo kurio norėsis užsikimšti ausis devyniomis pagalvėmis, o jų kaip tyčia niekada nebus po ranka!

Žinoma, nėra jokio reikalo gražinti situacijos: eilinio su viskuo susitaikiusio ir viskuo patenkinto žmogaus savijauta yra nepalyginti geresnė nei niurzglio, kuris amžinai ieško, prie ko prisikabinti. Tačiau įtempkite smegenų vagas, jei dar ne visas išnaikinote importiniais kremais nuo raukšlių, ir pamatysite, kad bambėjimas, jūsų amžinai į gražbylystę linkusiais žodžiais tariant, yra altruistinio kilnumo pratybos. Visuomenė, kurios nariai nebamba, yra it žaibišku greičiu pelijanti duona. Likusiam pasauliui nusišvilpt: išmes ir nusipirks šviežią kepalą. Bet juk į situaciją galima žvelgti ir iš duonos perspektyvos: apsipjaustom pažeistas zonas ir hasta la vista, neraliuotas plėke!

Nagi, prisiminkite paskutinę viešnagę teatre. Buvo verta? Kas vaidino? Koks kūrinys? Tarsi man rūpėtų. Užtat mielai sužinočiau: ar uždangai nusileidus žiūrovai plojo atsistoję? Taip, kvailas klausimas. O ar atmenate, kad jie bent sykį būtų elgęsi kitaip? Ploję skystai ir trumpai, švilpę arba išvis išsliūkinę tylomis? Kur jau ten prisiminsite, ko nesat regėję! Betgi labai įdomu: nejau visi matyti spektakliai buvo puikūs? Visi visi – vienodai puikūs? O ar nebuvo tokių, kur aktorių balsai lyg geležtės brūžino grindis, scenografija įkyriai ragino įsigyti akių lašų, o režisūra, švelniai tariant, buvo… Buvo?..

Delniukai plaka, liežuviukai mala – nevertas, vertas ir verčiausias giriami vienodai! Suprask, avansu? Iš inercijos? Dėl nenuovokos? Gal stojamasi, nes reikia skubėti į rūbinę, kol dar nėra eilės? Gal, sakysite, tokia pompastika – tai pagarba kūrėjams už kruviną triūsą ir laiką, nesvarbu, kad daug kas nepavyko? (O juk, sutikite, esama nemažai tokių, kuriems dėl įgimtų ir lavinimui nepasiduodančių duomenų iš principo niekas negali pavykti!) Ak jūs, geraširdžiai anarchistai, turėtumėte valią, tai ir žudiką išteisintumėt!

Pagarba yra pelnoma, o ne dovanojama, ir nėra čia ko strakalioti vien dėl mados. O kad būtų lengviau išlaikyti sėdynę ant sėdynės, galvokite šitaip: aš nusipirkau bilietą. Atėjau būtent čia, į šį spektaklį, nors galėjau eiti bet kur kitur arba neiti išvis, vadinasi, aktoriams jau parodžiau daugiau pagarbos, nei kai kurie žmonės sulaukia per visą savo gyvenimą. Dabar tegul jie, aktoriai, rodo pagarbą man, apmokančiam jų sąskaitas. Jei nerodo – tegul paskui nesistebi.

Tiesa, nemaža dalis jūsų, aišku, ir bilietų niekad neperka – gaunate pakvietimus, tai negi dar viešai skųsitės! Geriausiu atveju, laukdami palto, pasidalinsite pora nekaltų pastabų su jus atlydėjusiu asmeniu arba vėliau, taukšdami telefonu, lyg tarp kitko užsiminsite bičiuliui: „Ei, vakar buvau spektaklyje!.. Ar patiko?.. Ai, na žinai…“ O ką tik šaukėte „bravo!“, nė į salę neįėję.

Gana čia kvailį volioti! Kol už dyką linksminatės, tai ir trupiniai gomurį glosto, o kai pačių piniginė patuštės, žiūrėk, gal ir griežtumas dantis iššieps. Ir ei! Svarbiausia – reakcija! Jei renginys jus apvylė, jei jo metu nepaliko mintis, kad esate verti šio to daugiau, ką gi, nedelsdami padekite teatrą! Ar bent jau sudeginkite spektaklio programėlę ir pelenus paštu nusiųskite režisieriui. Žinokit savo aplodismentų vertę! Žiūrovų, klausytojų, lankytojų reiklumas – vienintelė normalios kultūros vystymosi sąlyga, o nepatenkintas urzgimas – net toiterjerui suprantama reiklumo išraiška.

Aišku, niekur netrūksta specialiai išmokytų žmonių, kurie niurzgėdami uždirba pinigus. Visada atsiras bent vienas kritikas, kuris suraitys blankią recenzijėlę niekieno neskaitomam žurnaliūkščiui apie bet kurį renginį. Betgi iš to straipsnio jokios naudos, jei visi likę vadovaujasi principu „ai, ką čia bepadarysi, kad mūsų renginiai niekam tikę, nuo to, kad zysim, geriau nebus“. Atseit, kai tokie maži atlyginimai, reikia džiaugtis, kad mūsų menininkai ir kultūrininkai išvis ką nors daro. O taip, tikras lobis: jie kažin ką daro, vaje! Jei jau taip sunku, tai tegul nedaro išvis, tuščia jų! Atsiras rimtesnių kandidatų, jei ne pas mus, tinginių šaly, tai svetur tikrai.

Štai kitas kultūrinės mažakraujystės veidas: raštijos pasaulis. Ar pastebėjote, kad neįmanoma rasti knygos, kuri ketvirtajame viršelio lape nebūtų pristatoma kaip literatūros šedevras? Skambios pavardės be saiko žarsto komplimentus, kurių už dyką niekuomet neištartų. Ką gi, sakysite, taip veikia verslas. Ir kas su jumis, neprilygstamais išminčiais, galėtų ginčytis! Verslas taip pat puikiai veikia didžiuosiuose literatūriniuose sambūriuose, knygų mugėse ir festivaliuose, kurių metu, net įdėmiai klausantis ir be paliovos šniukštinėjant, nori nenori susidaro įspūdis, kad prastų knygų – o, stebukle mielas! – paprasčiausiai nėra.

Savaime tai nereiškia nieko bloga: tokia ta tvarka, toks jau tas pristatymo žanras. Bėda, kad iš auditorijos, vienintelio nežinomojo šioje painioje, tačiau darniai funkcionuojančioje sistemoje, tepasigirsta vos vienas kitas aštresnis spygtelėjimas, nepatogus, griežtas klausimas ar priešgyniavimas, visa kita – vien panegirikos, seilėjimaisi ir namiškių gėlės.

Bet argi tikrai viskas taip nepriekaištinga? Argi kasdienio gyvenimo užuovėjose, kur nėra diktofonų ir kamerų, kur nėra vedėjų, brukančių mikrofonus į virpančius delnus, ir tūkstančių žmonių aplink (jų ypač!), kurie dar pagalvos nežinia ką, na, sakykime, virtuvėse prie barškančių puodų, kvapniose kvapnių bičiulių svetainėse, įstaigose prie kopijavimo aparatų, universiteto koridoriuose, – argi šiose erdvėse nepasitaiko nugirsti griežtų, be skrupulų pasmerkiančių replikų? Pasitaiko, dar ir kaip.

Virtuvėse, svetainėse, biuruose, universitetuose, net ir neįdėmiai klausantis ir ginkdie nešniukštinėjant, nori nenori susidaro įspūdis, kad gerų knygų ne taip jau ir daug. O tai – kaip netikėta! – gerokai panašiau į tikrovę. Galbūt todėl šios erdvės nėra pažymėtos kultūros gyvenimo žemėlapiuose, o jose judantys kūnai beveik nedalyvauja raštijos kraujotakoje.

Periodika? Balsai nusmailinti, plunksnos – priešingai – atbukintos. Rašoma pakiliai, švelniai ir jautriai (mat apie draugus) arba, geriausiu atveju (kai apie šlamštą), aptakiai ir atsargiai paknibinėjant, nieko neužgaunant, nepeikiant, nes kritika – net argumentuota ir korektiška, ką bekalbėti apie atvejus, kai drastiška ir palaida, – yra prasto tono požymis. Būti nepatenkintam šiais laikais, kai tokia gausa, toks milžiniškas pasirinkimas – na, ponai ir ponios, čia jau nesugebėjimas gyventi!

Mokslinės konferencijos? Cirkas par excellence. Priešingų, besigrumiančių mokyklų atstovai tokie tik „ant popieriaus“, ir tai, matyt, tualetinio. Niekas nesiginčija ir nesipeša, už savo pažiūras į krūtinę nesimuša, į dvikovas nekviečia ir žodžių grumtynėse oponentų su žemėmis nesulygina. Perspektyvų daugis, objekto neapčiuopiamumas ir takumas, požiūrio reliatyvumas ir tarpdiscipliniškumas – taip ar panašiai jie teisina savo geibumą, nors iš tiesų pagrindinis visų dalyvių rūpestis yra šis: kaip išsėdėti tas dvi valandas iki kavos pertraukėlės. O paskui – kaip iškęsti dar tris iki konferencijos pabaigos.

Pranešimai pasitinkami kurtinančia tyla ir abejingumu. Retkarčiais – niekinėmis asmeninio pobūdžio užklausomis ir apgailėtinais „noriu patikslinti ir pasitikslinti“. Visi nebyliai sutaria, kad veikla, kuria užsiima, yra beprasmiška, tad nėra jokio skirtumo, kaip ja užsiimti. O kur dar malonumas žinant, kad ranka ranką plauna: aš netrukdau tavajai karjerai, tu netrukdai manajai, abu gaunam po šaunų įrašą į akademinę biografiją, be to, man neįdomu, ką tu darai, tau neįdomu, ką aš, dargi tu kvailas, o aš protingas, tegu taip ir lieka. Baisu net pagalvoti, kas dėtųsi, jeigu šie garbūs ponai ir ponios bent sekundei suabejotų vienas kito teisumu – turbūt visi keturiolika Mokslų akademijos rūmų tą pačią akimirką sugriūtų.

Žodžiu, priešais jus (o jūs tarp jų) – pliuškių, ištižėlių ir lebedų kultūra. Statistika byloja: trys iš penkių žmonių nesugeba nutraukti pokalbio su telefoniniais prekeiviais, neišklausę pasiūlymų iki galo, nors peršamas gaminys jų visiškai nedomina. Kas antras nedrįsta atsisakyti pakvietimo (o kas ketvirtas sumeluoja priežastį, dėl kurios negali atvykti) į pobūvį ar dirbtuves, kuriose lankytis neturi jokio noro. Du trečdaliai (du trečdaliai!) yra nelinkę dalintis savo mintimis ir jausmais, jei įtaria juos galint išprovokuoti konfrontaciją.

Ne ne, niekas neprašo visų karo su visais, kur jau ten, geriau krikščioniškoji santaika. Užtat kai kurių karas su kai kuriais būtų ne tik naudingas, kolektyvinį apsivalymą ir kristalizavimąsi skatinantis dalykas, bet ir būdas nugrandyti apnašas nuo mūsų jautrumo receptorių bei apskritai atšviežinti mūsų gyvastį.

Prisiminkime sociologą Niką Karyotakį, trejus metus tyrinėjusį žmogaus santykio su kultūros reiškiniais kritiškumą ir intensyvumą. Apibendrindamas rezultatus, sociologas gana kategoriškas: „Atlikti tyrimai rodo, kad plačiosiose masėse tokia sąvoka kaip „kokybinis skirtumas“ pamažu virsta rudimentine. Gal mokslininkui ir nepritinka moralizuoti, tačiau atrodo, kad jau artimiausiu metu turėsime košę, kurios atžvilgiu klausimas „ar gerai padaryta?“ atrodys bereikšmis, nes bus puiku, kas yra, puiku, kaip yra.“

Ką ciniškasis Karyotakis veikė su dviem šimtais tiriamųjų? Demonstravo jiems įvairių žanrų, tematikos, estetikos, o svarbiausia – įvairios vertės kino, literatūros, dailės ir muzikos kūrinius. Sudarė jiems sąlygas studijuoti pagrindinių politinės filosofijos ir ekonomikos teorijos srovių bruožus. Paprastai tariant, pateikė jiems pluoštą skirtybių ir paprašė kiekvieną reiškinį įvertinti nuo 0 (visiškai nepatiko) iki 10 (labai patiko).

Nepriklausomai nuo srities, vidurkis svyravo nežymiai: nuo 7,7 iki 8,3. Čia tai bent pozityvumas, ar ne? Sakytume, tai laimės ekonomistų, tų bjaurybių, pergalė: kas pakliuvo po ranka, tas gerai, tą surysim ir būsim sotūs. Kultūrinis sietelis darosi toks retas, kad, rodos, pats žmogus pro jo akutes pralįstų. O jam pralindus – juk ir kvailiui aišku – sietelis tampa nereikalingas. Ką gi sijosi, kai pelai grūdo dydžio?

Ką čia ir bekalbėti, jei net jaunuoliai tesugeba vien lėtą kraują varinėti, turkštis išturkštose balose, antrinti, tretinti, ketvirtinti, ir vis be aistros, be karo šūkių, be pasiaukojimo, rodos, tik šiaip sau, iš nuobodulio, iš išpampusio, visa kuo aptekusio sotumo. Ne liepsnoja, o smilksta šitie sveiki ir gražūs seniai!

Situacija tokia, kad jeigu rūpimos problemos patys neįpiršite aplinkiniams, jei pokalbio metu kiekvienos frazės nepabrėšite antausiu pašnekovui, jei nespjausite į snukį kiekvienam, kuris to vertas, niekas tos problemos neaptars, pokalbis neįvyks, snukis toliau lyg niekur nieko apsimetinės veidu.

Vaizdas už lango primena tą, kurį dar XX a. pradžioje aprašė jaukiai nesukalbamas Gilbertas Chestertonas: „Ties bet kuriuo gatvės kampu galime sutikti žmogų, kuris su šventvagišku įniršiu tvirtins esąs galimai neteisus. Kiekvieną dieną susiduriame su kuo nors teigiančiu, esą, žinoma, jo požiūris galbūt nėra teisingas. Betgi aišku, kad jo požiūris privalo būti teisingas – arba tai nėra jo požiūris. Jau kuris laikas kuriame žmoniją, kurios mąstymo kuklumas galop neleis jai tikėti net daugybos lentele.“

Visų tipų bambėjimo – priekabiavimo, abejojimo, polemizavimo, konfrontacijos, kritikavimo, demaskavimo, klasifikavimo, niekinimo, įžeidinėjimo ir t. t. – atrofija yra signalas, kad nebėra kur trauktis. Sakote: politinis korektiškumas, tolerancija, vienos tiesos nebuvimas. O taip, nuostabūs dalykai, bet ačiū: šiandien reikia kraujo ir perplėštų intelektualo marškinių, svilinančios aistros ir bekompromisės kovos. Reikia malti į miltus visus, kas peržengia malūno slenkstį, spausti juos į kampą – tegul šiepia dantis, galanda nagus, tegul ginasi ir, tebūnie, apsigina, jei tik sugeba. Tik šitaip jūs, pliuškiai ir ištižėliai, pažinsite mirčiai pasipriešinusios gyvybės vertę.

Na, o tie, nuo kurių bet kokie bambėjimai atšoks it kulkos nuo neperšaunamo stiklo, kaip tik ir pasirodys besą tikrieji grynuoliai, tokie tvirti, kad joks žemiškas įsiūtis negalės jų nė įrėžti. Tik tokia nenuolaidi nuostata leis mums sugrįžti prie griežtos kultūrinių tekstų atrankos, aukštos kokybės produkcijos, kūrybinės įtampos ir aktyvaus, netgi agresyvaus santykio su tuo, kas vyksta aplink. Jeigu ne tai, nebepadės niekas.

Atvirai kalbant, tam, kad būtų atkurta kritinė sociumo atmosfera, kurį laiką galima bambėti ir šiaip, nesukant galvos dėl to, kas teisinga, o kas – ne. Pirmiausia derėtų atmesti skirtumų nepaisantį reikalavimą „gerai arba nieko“ ir įtvirtinti gerokai vaisingesnį – „blogai arba nieko“. Aišku, labiau pageidautina „blogai“: ne liaupsinti, ne nutylėti, o bambėti – į kairę, į dešinę, nors ir be rimtos priežasties, nors ir klaidingai, nes čia, įsidėmėkite, ne tiesos (kuri šiame diskurse apskritai nevaidina jokio svarbaus vaidmens), o esmiškai gaivališko ir savirefleksyvaus būvio klausimas.

Tačiau, liaudžiai be galo klampojant po politinio korektiškumo ir etiketo liūnus, klaidžiojant po sublimuotų nuoskaudų ir priekaištų labirintus, jaučiant begalinę baimę oriai atsakyti už savo ir kitų veiksmus, mosavimas kardu lieka išskirtinai stačioko ir nepraustaburnio privilegija. Gaila, bet ne stačioko jėgoms perkalbėti kuklų žmogelį, tetrokštantį gyventi santarvėje, būti mėgstamam ir mėgti, būti gerbiamam ir gerbti, būti palaikomam ir palaikyti, na, ir dar kada panorėjus mirkyti pėdas drungnam vandeny. Ne akiplėšos galioms įtikinti didį žmogų, atkėlusį visas užkardas, kad ir jam visos būtų atkeltos.

O aš vis dėlto pamėginsiu. Maždaug taip: visi padorūs, kultūringi, kuklūs, mandagūs ir pasižiūrėti išties mieli parazitai! Eikite namo ir atsisveikinkite su savo artimaisiais, su savo akvariumo žuvytėmis ir šuniuku snargliuku! Su savo išdrybsotu krėslu, kuriame prabėgo tiek gražių rezignacijos valandų! Su porceliano puodukais, iš kurių siurbčiodavot arbatėlę, kai rodėtės sau tokie šaunūs ir neprilygstami! Atsisveikinkite su savo patogia, lepinančia kasdienybe!

Ir su kuo tik norite atsisveikinkite, nes kai pagaliau pabus savigarbos ir orumo jausmas dar galutinai neapsalusiuose protuose, kai atsikimš nuo visuotinio konformizmo apkalkėjusios kultūros vartotojų arterijos, kai bebaimiai cinikai atsikovos iš lipšnių liurbių kiekvieną gatvės kampą ir kai pagaliau užbaubs lig šiol negirdėtais balsais beribės bambeklių ordos, jūs tam paprasčiausiai nebeturėsite laiko. Siaus audra, akimirksniu nupūsianti dulkes nuo jūsų užkalkėjusių snukučių, ir tuomet jūs atsakysite už savo vimdantį pasyvumą ir nenorą, netgi baimę kilstelti kartelę aukščiau.

Ši diena netruks išaušti. Tad ruoškitės, ištižėliai.

„Νότιος Βίλνιους“ („Pietų Vilnius“), 2006.X.19

Vertė Arvydas Bogužis