Eilėraščiai

 Bevėlis ryšys

Iš karsto į karstą sielos, 

tik kur kas labiau gyvųjų –

iš duobės į duobę kūnai

užkaltom nuo sielų sienom

 

krinta mirusiųjų, tarsi 

koks bevėlis tinklas jungtų;

tart: gyventa buvo narsiai – 

ne iš pirmo karto junta

 

net tie, kuriuose prabunda 

lėlės, tampančios likimą,

likimui tapačios gundo

pačius, tampančius likimais,

 

arba paprasčiausiai: būna,

barška karsto lentos duobėj 

neužkastoj plėšiant vėjui 

duobkasių nuo žemės kūnus…

Formos

Tarp stulpų pakrypsta vėlės, 

kurių pasaulyje nėra. 

Vien tiktai šviesas praskėlęs 

medis – tamsa ir jų giria –

rūke įmirkęs nakties dress

kodas, pasiūtas vėlėse.

 

Tamsoje prašvinta tiesos –

ir netgi tos, kurių nėra, – 

po žibintais malas liesos 

formos be gyvybės, gera

žinia: viena dar neišblėsus 

pasauly, kurs vėlėse yra.

 

Kapai, pradvisę gyvybėm, 

užtverti, už tvoros – vingis 

kelio, o už jo – ganykloje 

nutūpęs karstas, įlinkęs

dangtis nuo šviesos… Iš plytų 

vėlės sulipdytos, tik tinko,

 

kuris cementą gožtų, dar 

nėra. Pakibęs žibintas 

ant šakos, nuo kurios darosi

šešėlis ir čia pat sukrinta

tarpuos sienoj, kad ši pramintų 

pagaliau: cemento mori.

Kad kas nuolat primintų

Girdi? Ana ten šiurpas krečia kaminą – 

per vėją dalina suodžiais apėjusias

patirtis, atmintis tarpines lavina –

kad neužtiltų įmigę laiko siuvėjai,

 

čia reikia, kad kas nuolat primintų,

kada pakartas koridorius siūbuoja,

leisgyvis atminties kilimas, žibintų

pliekiamas, ir šviesa jų, mindoma koja

 

šešėlio – viskas būtų labai paprasta,

tik pažeme dar spurda kariamas vėjas, 

be pėdų per dangų dūmais praėjęs,

 

tik dar tabaluojas atmintys prarastos,

koridorius per plotį suprastėjęs –

čia jau per ankšta – nebėra kur spurdėti.