Viešpaties tarnas
Iz 42, 1–4. 6–7
Tarnas. Žodis, kuris šiandien vis dažniau vartojamas tik religinėje kalboje. Nors gal ne… Dar vartojamas svaičiojimuose apie neva prigimtinį moters „pašaukimą“ tarnauti, atsiduoti, gyventi dėl Kito… Pranašo Izaijo knygoje Viešpaties tarnas, tiesiog Tarnas yra kažkas, kas, kaip ir ši mitinė Moteris, yra pašauktas būti kažkuo kažkam. Pirmiausia tam, kuris pašaukė. Pirmoje eilutėje, bent jau hebrajiškame tekste, tas, kuris pašaukė, juo remiasi (o ne remia). Logiškai mąstant tarnai, vergai anose visuomenėse buvo asmenys, kuriais šeimininkai, viešpačiai remdavosi. Tam jie ir tarnai ar vergai. Jų uždavinys buvo ir yra paremti šeimininkus, padėti jiems, būti jiems ramsčiu, o ne atvirkščiai. Įdomumo dėlei galime prisiminti, kad hebrajiškas terminas eved, reiškiantis tarną, vergą, pagal vartojimą artimas vėlyvam akadiškam (senovės Tarpupio semitinė kalba) awel, awelum. Ankstyvesnėje epochoje tas žodis reiškė laisvą civilizuotą žmogų. Tokiu buvo laikomas (-a) miestų gyventojas (-a), valgantis (-i) duoną, geriantis (-i) alų, miegantis (-i) lovoje (vienas (-a) ir ne), o jo (jos) priešprieša buvo laikomas „pirmykštis“, stepių žmogus (lulu). Gilgamešo epe abu, atitinkamai, reprezentuoja Uruko karalius Gilgamešas ir stepių žmogus Enkidu, kurio palaipsnis virtimas civilizuotu turėjo apimti susipažinimą su visais svarbiausiais civilizuoto laisvo žmogaus pasiekimais (lytiniais santykiais, duona, alumi, muzika ir kt.). Tačiau vėlesniuose babiloniškuose šaltiniuose awel „civilizuotumas“ ima reikštis tarnyste / vergyste, pareigybėmis, priklausymu įvairioms gyventojų kategorijoms, nes šis žodis imamas vartoti kaip determinantas, rašomas prieš pareigybės, genties, etnoso pavadinimą. Tiesa, tarnas ar vergas tose visuomenėse nebuvo beteisis išnaudojamas daiktas. Dažnai tarnai – artimi šeimininkų pagalbininkai, patikėtiniai, šeimynykščiai, kaip ir pas senovės baltus, kaip aiškina baltistai.
Taigi Tarnas, kuriuo remiasi tas, kuris jį išsirinko ir paskyrė ypatingai užduočiai, išrinktas ne viešpatauti ir ne egzistuoti savo paties džiaugsmui ir malonumui. Jo egzistencinė situacija yra amžina subordinacija, egzistavimas Kitam, dėl Kito. Šeštoje eilutėje tai apibrėžta žodžiais „būti Tautos sandora ir Tautų šviesa“. O septintoje eilutėje konkretizuojama, ką tai reiškia – „kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum“. Yra taip pat ir kitos konkretybės – „kad neštų tautoms teisingumą“ (hebrajiškai – teismą), bet tą teisingumą / teismą vykdys „ne šauksmu ar pakeltu balsu“, bet tuo, kad „net palaužtos nendrės nelauš, nei blėstančio dagčio negesins… teisingumą kurdamas žemėje“. Žinoma, „teisingumas“ skamba gražiau nei „teismas“. Tačiau turiu nuvilti tuos ir tas, kam brangus šis tekstas kaip žodis, vienareikšmiškai bylojantis apie Kristų, kuris, be to, šiandienos katalikams dažniausiai siejasi tik su besąlygiška meile ir gailestingumu, – hebrajiškame originale parašyta „iš tiesų neš / darys teismą“.
Dar vienas smalsumą žadinantis niuansas – graikiškame Biblijos variante (Septuagintoje), kuriuo, atrodo, rėmėsi autoriai, rašę evangelijas, pirmoje eilutėje tarnu pavadintas Jokūbas, išrinktuoju – Izraelis. Be abejo, toks dvejinimas – poetinė priemonė, labai mėgstama įvairiuose Biblijos tekstuose, ypač pranašo Izaijo knygoje ir psalmėse. Tas sudvejinimas nenurodo dviejų skirtingų subjektų, o terminai Jokūbas ir Izraelis, apeliuodami į patriarchą Jokūbą, kuris buvo pervadintas į Izraelį, metonimiškai reiškia tiesiog Izraelį kaip „korporatyvų subjektą“. Taip graikiškas tekstas leido šią giesmę skaityti, turint omenyje Izraelį kaip tą Tarną, kuriuo Dievas remiasi, kad neštų pasauliui teismą, būtų „Tautos sandora ir Tautų šviesa“. Izraelis šiuo atveju – religinis subjektas, tas, kurio rankose yra Tora – ji ir paminėta ketvirtoje eilutėje (lietuviškai išversta „mokymas“). Jis yra tas, kuriuo Dievas remiasi, kurio ranką paims (reikšmingas gestas, žinomas iš mitraistinės ir persiškos ikonografijos, kurioje vaizduojama, kaip Išmintingasis Viešpats (Ahūra Mazda) paima valdovo, kuris yra suvokiamas kaip Dievo tarnas, ranką), kurį saugos (lietuviškai išversta – „sukūriau tave“). Patinka tai kam ar ne.
-akp-
