Vienas reikšmingiausių XX amžiaus pabaigos bulgarų romanų lietuviškai

Georgi Gospodinov. Natūralus romanas. Iš bulgarų k. vertė Gintarė Kubilickaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 144 p.

Bulgarų postmodernistai – graudulio rašytojai

Prieš trejus metus pasirodė vieno reikšmingiausių ir labiausiai verčiamų šiuolaikinių bulgarų rašytojų Georgi Gospodinovo (g. 1968) romanas lietuvių kalba „Natūralus romanas“ (vertė Gintarė Kubilickaitė, redagavo Nida Norkūnienė). Romanas pateko į kelių lietuvių literatūros kritikų akiratį (Dalia Zabielaitė, „Pelenų romanas“, Šiaurės Atėnai, 2010.IX.3; Laimantas Jonušys, „Rašyti natūraliai sunkiausia“, Literatūra ir menas, 2011.I.28), rašytoją trumpai pristatė vertėja (p. 142–143), bet recenziją norėčiau pradėti nuo platesnės autoriaus „dosjė“. Į bulgarų literatūrą jis įžengė kaip poetas – jau debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) buvo pastebėta ir apdovanota Nacionaline literatūros premija už debiutą, antroji poezijos knyga „Vienos tautos trešnė“ (1996, 1998) taip pat įvertinta literatūrine premija. Debiutinis prozos kūrinys „Natūralus romanas“ (1999, 2000) apdovanotas nacionalinio konkurso „Razvitie“ („Raida“) I premija kaip geriausias šiuolaikinis bulgarų romanas. O įtakingas gyvenimo būdo žurnalas „Egoist“, viena iš XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio Bulgarijos emblemų, G. Gospodinovo romaną įvardijo dešimtmečio romanu tiek pasiekta šlove, tiek „iš prigimties“. Neseniai iš Bulgarijos gavau porą naujausių šio autoriaus knygų – romaną „Graudulio fizika“ (2011), kuris apdovanotas keliomis premijomis, tarp jų Nacionaline premija kaip geriausias 2012 metų romanas, ir smulkiosios prozos rinktinę „Ir viskas virto mėnuliu“ (2013), kurios apsakymus lietuvių skaitytojams žinomas slovėnų poetas Alešas Debeljakas apibūdino šitaip: „Vakarų metafizika susitinka su Rytų Europos metafizika. G. Gospodinovo istorijos kupinos neįtikėtinų staigmenų, vaizduotės vingių, jų kalba užvaldo.“

G. Gospodinovas (drauge su Zlatanu Zlatanovu, Jordanu Eftimovu, Plamenu Doinovu ir keliais kitais) priskiriamas prie jaunesniosios bulgarų rašytojų kartos, kuri savo kūryboje gvildena XX amžiaus pabaigos estetinius, ideologinius prieštaravimus, ir yra tapęs šio laikotarpio bulgarų literatūros emblema. Rašytojai, gimę septintajame dešimtmetyje, parodijuoja to laikotarpio estetines nuostatas, jų santykis su praeitimi sudėtingas. Todėl ypač poezijoje ryšku siekis keisti kalbą, emocingumą, poetinį subjektą, kūrėjai tai daro ne tiesiogiai neigdami, o pasitelkę juoko kalbą, parodiją, jų meninė kalba ne neigia, o keičia. Atsiskleidžia istorinės ir poetinės plotmės dramatinis ryšys, tačiau nėra išorinio, akivaizdaus dramatizmo. G. Gospodinovo eilėraštis „Vienos tautos trešnė“ iš to paties pavadinimo rinkinio kai kurių literatūros kritikų vadinamas vienu graudžiausių bulgarų kūrinių, kuriame kaktomuša suduriami du tautiniai simboliai: 1876 metų Balandžio sukilimas, istorinis tautos pasididžiavimas, ir kompotas, profanuota, buitiška detalė, ženklinanti istorinį vakuumą. Prozoje ryšku žvilgsnis, atgręžtas į 7–9 dešimtmečius, jaunesniosios kartos rašytojams tai žlugusių iliuzijų epocha. Pasaulis eižėja, randasi jo vientisumo netekties liūdesys, kuris paakina leistis ieškoti naujo romaniškumo, naujų literatūrinių išraiškų.

XX amžiaus pabaigos bulgarų literatūros kontekste G. Gospodinovo „Natūralus romanas“ užima svarbią vietą, tai savotiška to laikotarpio Bulgariją ištikusių istorinių, vertybinių, kultūrinių, visuomeninių permainų kvintesencija.

Facetinis romano pasakojimo būdas – iššūkis vertėjui

„Natūralus romanas“ konstruojamas pasitelkus facetiškumą, fizinę musės regėjimo savybę, ją autorius detaliai, kiek enciklopediškai aprašo 29 skyriuje „Natūralios musių istorijos papildymas“: „Dvisparnių, ypač musių, sandara labai įdomi. Musės akis yra tikras atradimas. Ji gerai ištobulėjusi ir apima beveik visą galvą. Tiesą sakant, akis susideda iš tūkstančių paprastųjų akučių, arba facečių, kiekviena jų yra šešiakampė ir šiek tiek gaubta. Kiekviena facetė fiksuoja tik vieną paveikslo tašką, o visas vaizdas susidaro smegenyse. Taip musė žvelgia į pasaulį mozaikiškai, arba facetiškai. Manoma, kad musės trumparegės, bet ar galėtume įsivaizduoti kokį tikslesnį, detalesnį žvilgsnį į pasaulį?“ (p. 87) Ši koncepcija pailiustruota bulgariško knygos leidimo (2000) viršelyje: smėlio spalvos popieriaus lape išpjauti nelygūs kvadratėliai, kai kurie jų išimti, pro žiojinčias kiaurymes šmėžuoja paskirų, tarpusavyje nesusijusių vaizdų fragmentai. Tas pats viršelis panaudotas angliškame ir daniškame knygos vertime, tokios pačios knygos apipavidalinimo idėjos laikėsi ir čekai. Pritariu D. Zabielaitei, kad lietuviškas viršelis su pavaizduotais tualetinio popieriaus ritinėliais sulėkština, supaprastina įvairialypę romano plotmę. Gal šitaip mėginta patraukti pirkėjų dėmesį?

Taigi romanui būdingas mozaikiškumas, jis pasireiškia ne tik siužetiškai, bet ir per romano kalbą, jos nevienalytiškumą. Štai skyriaus „00“ kalba, priešingai nei 29-ojo, yra kasdienė, šnekamoji, čia pažerta ir vulgarizmų, žargono, pašnekovų dialogai tarsi įrašyti, nugirsti kažkur kavinėje, viešoje vietoje (anot literatūros kritikų, čia susiduriame su trivializuoto žaidimo dokumentiškumu parodija). Vertime išlaikomas tas pats „žemasis“ kalbos registras:

– Gyvenau su viena pana, kuri amžinai sėdėdavo tulike. [...] Sėdėdavau kaip šunelis koridoriuje prie durų ir abu pliurpdavome. Kalbėdavome velniškai rimtomis temomis. [...]

– Niūri vieta – tulikas, tikra skylė, landynė. [...]

– Nu jo… Ne… paprasčiausiai neišėjo. Nedvokė. Na, truputį.

– Pala… Čia ir yra šuo pakastas. Jei gali pakęsti panos, kuri šika prieš tave, kvapą, jei tau nešlykštu [...].

(p. 24–25)

Šiame skyriuje vertėja pavartoja ir daugiau nenorminės kalbos žodžių: glušas, nerauki, šikinykas, triusikai, bachūrai… Redaktorė tokios leksikos „neišbrokijo“, tad pavyko išsaugoti šitos specifinės romano dalies vertimo ekvivalentiškumą.

Intertekstualumo vertimo problemos

Romanas supintas iš daugybės kalambūrų, kultūrinių, istorinių, literatūrinių užuominų, intertekstinių „tiltų“, o tai visada iššūkis vertėjui. Dar didesnis galvosūkis, kai šitokios „facetės“ originalo tekste (ir kalboje) žaismingai, ironiškai, daugiaprasmiškai susilydo į viena. Vertėjas turi ne tik pats susigaudyti, apie ką kalba, užsimena autorius, išmanyti ne tik nacionalinį, bet ir platesnį, pasaulinį kultūrinį kontekstą ir, versdamas kūrinį, pasitelkti išradingumą, rasti būdų, kaip perteikti rašytojo mintį, intenciją, sumanymą, kad „išbarstytų“ kuo mažiau prasmių, žaismės.

Bemaž kiekvienas „Natūralaus romano“ skyrius prasideda epigrafu. Epigrafų čia yra visokių: ir nuo sienos nurašytas grafitis, ir antikos rašytojų kūrinių ištraukos, ironijos pritvinkę humoristiški dvieiliai, šiaip kokio nors pasakojimo „nuobiros“, haiku iš ankstesnių autoriaus eilėraščių knygų ir pan. Aptarsiu tik vieną epigrafą, kuris puikiai pailiustruoja, kad, versdama romaną, vertėja išties susidūrė su nepaprasta užduotimi. 37 skyriaus epigrafas trumpas ir lakoniškas, bet prasmiškai itin talpus: Дзен дзенувам… (Tariama: dzen dzenuvam.) Šioje frazėje į viena sulydomos skirtingos intertekstinės reikšmės, šitaip išgaunami nauji, netikėti prasmių niuansai. Pirmas kultūrinis vektorius atpažįstamas ir vertimo skaitytojui (gelbsti fonetika), tai sąsaja su dzenu, budizmo pakraipa (ne veltui šiame skyriuje minimas Buda), antrasis syja su bulgarų literatūra ir istorija. Bulgarų veiksmažodis денувам („leisti dieną“: nuo žodžio ден – diena) turi kultūrinę įkrovą žodžių junginyje ден денувам (tariama: den denuvam), kuriuo prasideda žymus vieno iškiliausių XX amžiaus bulgarų poetų Pejo Javorovo (1878–1914) eilėraščių ciklas „Haidukų dainos“, skirtas bulgarų ir makedonų revoliucionieriui, kovotojui už laisvę, išsivadavimą iš Osmanų imperijos jungo Gocei Delčevui (1872–1903). Šiam eilėraščiui sukurta muzika, o daina atliekama bulgarų vaidybiniame filme „Мера според мера“ (1981) (laisvas vertimas: „Akis už akį, dantis už dantį“), pasakojančiame apie 1903 metų sukilimą prieš Osmanų imperiją (ištrauką iš filmo, kur dainuojama ši daina, galima pasižiūrėti http://www.youtube.com/watch?v=U1b2cmvDSYw). Taigi pasitelkęs žodžių žaismą – į abu literatūrinę, istorinę konotaciją turinčios frazės žodžius įterpęs raidę „z“, autorius į vienį sudeda dvi skirtingas pasaulėžiūras, kultūrinius kontekstus. Drauge ryškėja ironiška rašytojo laikysena, būdinga postmodernistams, nuolat žongliruojantiems sąvokomis, tiesiantiems tiltus tarp, regis, nesujungiamų kultūrinių kontekstų.

Vertime turime „Dzen dzenuoju…“ (p. 112). Tokį vertimą sąlygiškai pavadinčiau transliteraciniu, originalo kalbos raidės perteiktos vertimo kalbos raidėmis, tik bulgariško veiksmažodžio priesaga -увам sulietuvinama ir paverčiama daiktavardinių vedinių priesaga -uoti. Išmetę raidę „z“, gausime prasmės neturintį junginį (priešingai negu originalo tekste). Bet, man regis, susidūrus su tokiu iššūkiu, vertėjui nepaprastai sunku rasti tą „magnetą“, kuris į vienį (šiuo atveju į lapidarinį (!) posakį) sutrauktų tokius skirtingus kultūrinius klodus, pasaulius. Manau, kad, pasitelkus tiesiausią, transliteracinę strategiją, vertėjai vis dėlto pavyko kai ką perteikti: „Natūralaus romano“ naratyvui būdingą ironiją, šmaikštumą, glaustumą; vertime eksplikuotas ir autoriaus nuolat eksploatuojamas žodžių žaismas: dėl abiejų kalbų ypatumų pavyko išsaugoti beveik autentišką epigrafo skambesį. Kita vertus, lietuvių skaitytojui, deja, lieka užvertos durys į prasmių persiliejimo, intertekstualumo, bulgariškų konotacijų pasaulį. Turbūt tai toks atvejis, kai reikalinga išnaša, paaiškinimas, manau, vertėtų skaitytoją įvesti į bulgariškąjį kontekstą. Taip pat ne pro šalį būtų paaiškinti, kas tokie yra Bai Ganiu ir čorbadžija Markas, nors iš konteksto aišku, kad tai literatūrinių kūrinių veikėjai (žr. 3 skyrių), bet vargu ar lietuvių skaitytojai žino, kad kalbama apie XIX amžiaus pabaigos bulgarų klasikų romanus, padariusius esminę įtaką paskesnei bulgarų literatūrai. Aleko Konstantinovo Bai Ganiu – toks homo balcanicus, „balkaniškas subjektas“ (matyt, dėl pabrėžto personažo karikatūriškumo jį asocijuoju su šauniuoju kareiviu Šveiku); o čorbadžija Markas yra Ivano Vazovo romano-epopėjos „Junge“, žadinančio bulgarų tautinę savimonę ir siekį išsilaisvinti iš Osmanų imperijos, veikėjas. Bet iš vertimo visumos matyti, kad vertėja pasirinko strategiją neaiškinti bulgarų kultūros, literatūros faktų, asmenybių ir nuosekliai šito laikėsi.

Apie saldainius „Karvutė“, laikraštį „Komjaunimo tiesa“ ir garsenybes

Vertėtų šiek tiek aptarti bulgariškų realijų, kurių romane tikrai apstu, vertimą. Regis, čia ne visada laikomasi nuoseklios vertimo strategijos. Štai kelių buitinių realijų vertimas: šokoladas „Krava“ (p. 62), saldainis „Karvutė“ (p. 114); šokolado pavadinimas ne išverstas, o transkribuotas, o bulgariška karamelė „Mū“ virto saldainiu „Karvutė“. Realijų vertimas neiškraipo tikrovės faktų, bet verčiant vis dėlto derėtų laikytis nuoseklumo: arba visus konditerijos gaminių pavadinimus transkribuoti (šiuo atveju pavadinimas „Mū“ būtų aiškus vertimo skaitytojams, o dėl transkribuotosios „Kravos“ suabejočiau), arba išversti – šokoladas „Karvutė“, kadangi tekste šis saldėsis tiksliai apibūdinamas: švelnus, pieniškas, su dideliu riešutu (p. 62), skaitytojui jo pavadinimas neturėtų asocijuotis su mums žinomu saldainiu „Karvutė“.

Įdomus atvejis man atrodo, kai vertėja išverčia, veikiau „konvertuoja“ laikraščio pavadinimą: socialistinėje Bulgarijoje leistas laikraštis „Работническо дело“ („Darbininkų reikalas“) lietuviškame tekste virto „Komjaunimo tiesa“. Suprantama, šitaip vertėja siekė išryškinti nuorodą į „anuos“, socialistinius, laikus. Šiam tikslui tokia gerai žinoma realija iš sovietinės Lietuvos gyvenimo labai paranki, o paliktą transkribuotą variantą ne kiekvienas skaitytojas suprastų. Bet vis dėlto turime reikalą su realija, kuri visų pirma yra tikrovės objektas: laikraštis tokiu pavadinimu, koks yra lietuviškame tekste, Bulgarijoje nebuvo leidžiamas, tad išeina, kad vertime iškraipomas tikrovės faktas. Matyt, išvertus leidinio pavadinimą, teisingu pjūviu būtų atskleista ir ironija, kuria dvelkia kontekstas, aiškumo dėlei reiktų įterpti žodį „laikraštis“, sakinys skambėtų taip: „O pats su draugu vakarais pliekė „šešiasdešimt šešis“ [...] ir po laikraščiu „Darbininkų reikalas“ pakišdavo tokį pat suglamžytą levą.“ Šitaip išsaugoma „proletariškumo dvasia“, aiškiau sufokusuojamas šmaikštus, ironiškas autoriaus žvilgsnis į buitinį paprastų darbininkų gyvenimo epizodą.

18 skyriuje, kur pateikiamas septintojo dešimtmečio malonių dalykų sąrašas, vardijamos ir įvairios asmenybės. Kai kurios jų yra pasaulinės garsenybės: „malonumas, kai tėvams malonu: Elvis Preslis, Paša Christova, Džina Lolobridžida“ (p. 59). Nežinant, kas yra P. Christova, galima susivokti, kad ji – arba aktorė, arba dainininkė, nes vardijama prie muzikos ir kino pasaulio įžymybių. Bet, manau, neaiškūs lieka kiti vardai, pateikti štai tokiame kontekste: tarp cigarečių „Slynce“ be filtro dėžutėje su dangteliu ir pirmojo gramofono: „Gundi (tėvui), Apaštalas Karamitevas (mamai)“ (p. 59). Šie vardai jau prašosi paaiškinami, vis dėlto turėtų išryškėti, kodėl tėvui – pirmas, mamai – antras. Manau, vienas tinkamų variantų šiuo atveju būtų tiesiog įterpti papildomą informatyvų žodį: futbolininkas Gundis (arba Georgijus Asparuchovas) ir aktorius Apostolas (ne Apaštalas!) Karamitevas, šitaip vertimo skaitytojas susidarytų aiškesnį vaizdą, nes bulgarams tai yra gerai žinomos asmenybės, o (jaunesniems) lietuvių skaitytojams – vargu.

Lietuviškame tekste yra ir gerų realijų vertimo pavyzdžių. Antai bulgariškas dviratis „Balkanče“ tekste vadinamas tiesiog dviračiu: „Gulėjom ir laukėm, kol išgirsim tėvą sakant: nagi, jau užteks pusei dviračio“ (p. 114). Pasirinkus generalizaciją (labiau apibendrintą vertimo atitikmenį), skaitytojas neapkraunamas papildoma, šiuo atveju nebūtina informacija. Štai dar kelios vykusiai išverstos kulinarinės realijos: bulgariškas alkoholinis gėrimas „mastika“ pavadintas anyžių trauktine (p. 61), o Bulgarijoje geriamas rytietiškas gėrimas „boza“ išverstas kaip sorų gėrimas (p. 52). Čia vertėja pasitelkė aprašomąjį realijų vertimo būdą.

Dėl eiliuotų intarpų vertimo

Į „Natūralaus romano“ tekstą įsiterpia ir keli eilėraščiai: T. S. Elioto, paties autoriaus, grafitis, roko dainos ištraukėlė, haiku. Aptarsiu tik kelis. Štai „odė“ Tomui Kreperiui (klozeto su nutekančiu vandeniu išradėjui), užrašyta, žinoma, atitinkamoje vietoje: „Kreperio išradimas – / Visų apsidžiaugimas, / Kad sėdi švariai, / O ne tupi pakrūmėj…“ (p. 40) Eilėraštukas lakoniškesnis negu originale (atliepia autoriaus polinkį į lapidarinį stilių), tai pateisinama, nes čia svarbiausia imituoti grafičio „poetiką“, kuriai dažniausiai būdingas glaustumas, ir perteikti šmaikščiai išreikštą mintį, girdi, išradėjas Kreperis padarė savo įnašą į civilizacijos raidą, suteikė žmonėms komfortą. Todėl, manau, nėra svarbu ir tai, kad vertime neišlaikomas originalo rimas abab. Kitas pavykęs vertimas – šmaikšti, „negraži“ dainutė: „Mungo Džeris nesnaudžia / Turi žmoną naują / Ji jam kepa kiaušinius / Jis jai – vaikučius“ (p. 63). Smagiai surimuota ir labai aišku, kodėl dainutė pavadinta „negražia“.

O štai kitas atvejis, kai aiškiai, gražiai vertime surimuotos paskutinės eilėraščio eilutės skamba nepriekaištingai: „Portugalija – vakarai / Kolorado vabalai / Nenuskris atsitiktinai“ (p. 73), bet neperteikiama svarbi žinia, prarandama autentiška nuotaika. Iš tiesų, pažodžiui išvertus, paskutinė eilutė skamba šitaip: „Niekada nenuvyksiu tenai.“ Eilėraštyje pasakotojas atveria širdį, perteikia savo ilgesingą nuotaiką, mat iš konteksto ir šio eilėraščio „sukurpimo“ aplinkybių sužinome, kad Venecijoje jis susipažįsta su portugale Karla, bet su ja vos beužsimezgęs romantiškas ryšys nutrūksta, nes reikia išsiskirti ir keliauti toliau. Todėl manau, kad šiuo atveju dėl siužetinių romano niuansų būtų galima paaukoti ir rimą, nes vertime eilėraščio finalas kažkaip „pjaunasi“ su visa trumpos, bet pasakotojui reikšmingos pažinties su Karla epizodo melancholiška, ilgesinga nuotaika, kiek patetišku fatališkumu.

Į romaną įpinta ir ištrauka iš T. S. Elioto „Pelenų dienos“ (ji kartojasi net kelis kartus), vertime panaudotas Kornelijaus Platelio vertimas, bet ši informacija nenurodyta (pavyzdžiui, išnašoje), manau, taip įvyko dėl patirties stokos, ne iš piktos valios. O šiaip vertėjo etika reikalauja nurodyti, kieno vertimas cituojamas.

Baigdama recenziją norėčiau pasakyti, kad, nors esama trūkumų, vertimas yra geras ir ekvivalentiškas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad tai pirmas G. Kubilickaitės didesnio ir tikrai sudėtingo kūrinio vertimas. Tai, kad „Natūralaus romano“ vertimas yra sklandus, mini ir abu romano recenzentai. Čia norėčiau pacituoti, mano nuomone, labai tinkantį José Ortegos y Gasseto pamąstymą apie vertimą: „Vertimas nėra pats kūrinys, o tik kelias į jį“ (J. Ortega y Gasset, „Vertimo skurdas ir spindesys“, Metai, 2012, Nr. 10, vertė Linas Rybelis).

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija