Paryžiaus užrašai

Nubudau Šv. Liudviko saloje. Bandžiau uždegti šviesą. Iš gulinčios ant stalelio knygos iškrito senas atvirukas, kuriame pavaizduotas Zalcburgas, upė, skrybėlėtas vyriškis ir šuo. Kas dar? Rūkas, slėpiningumas, migla. Gal būtent dabar turėjau rasti tą užmirštą atviruką, dar kartą išvysti Zalcburgo kupolus ir bokštus, per Zalcachą permestą tiltą, skrybėlėtą vyriškį ir jo šunį, iš drėgmės ir medaus išaustą orą, fosforuojantį, įelektrintą. Tas, kas atsiuntė man tą atviruką, dabar toli, beveik kitoje planetoje, bet gal ir jis negali užmigti. Atsikeliu, vaikštau po kambarį ten ir atgal, nuo durų iki lango, nuo lango iki durų. Albert’as Camus „Užrašų knygelėse“ rašė: „Mokėti Paryžiuje likti vienam, varganame viešbučio kambaryje [...]. Tai sunkus, siaubingas dalykas, kartais nešantis kančią, visada pamišimą.“ Iki aušros dar buvo keturios valandos.

Pirmą dieną Tiuilri sode atsisėdau ant žalios metalinės kėdutės su mediniais turėklais, pavėsyje, netoli tvenkinio. Skaičiau „Isos slėnį“, retkarčiais darydamas pertraukas, kad pažvelgčiau į dangų, kuris darėsi vis tamsesnis. Ir štai alėjoje nuo Luvro pusės pasirodė nepaprastas ponas – jo oda buvo juodmedžio spalvos, vilkėjo jis šviesiai žalias kelnes ir marškinius, jo galvą dabino tokios pačios spalvos cilindras. Vyras akimirką dingo už medžių, kad netrukus pasirodytų iš už kamieno ir man nežinomos melodijos ritmu mojuotų šviesiai žaliu, kokiu gi daugiau, skėčiu. Vėl atverčiau knygą ir perverčiau keliasdešimt puslapių atgal: „Isos slėnio ypatybė yra didesnis negu kur kitur velnių kiekis [...]. Tikėtina, – rašo Miłoszas, – kad velniai [...] stengiasi pridėti sau rimties, rengdamiesi kaip Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus.“ Gal tas, kurį čia sutikau, tai būtent šiuolaikinis „vokietukas“ su cilindru, kuris, užuot šokęs „tuščiose pašiūrėse, kur mina linus“, trypia ant Tiuilri sodų smėlio. O kas yra skrybėlėtas vyriškis atviruke iš Zalcburgo, ar tai irgi piktųjų dvasių reikalų ministerijos diplomatas? Tai bent būtų paaiškinimas, kodėl negaliu užmigti. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai ko jie vienas ir kitas iš manęs nori?

Rytinę kavą geriu kavinėje „Saint Regis“. Senas kelneris garsiai sveikinasi su mėgstamais svečiais, persimetame reikšmingais žvilgsniais ir iškart gaunu to, ko atėjau. Kelneris – vienintelis mano pažįstamas šiame mieste – turi vešlų žilą kuodą ir liesas, gyslotas rankas. Juodas kaklaryšis ir petnešos, perjuosti balta prijuoste. Vikriai aplenkia staliukus, jeigu ne šūkauja, tai bent švilpauja. Nukreipia svečius, rodo, kur dviejų ar keturių vietų staliukai. Be padėklo rankose atrodo tarsi bejėgis, nežino, kur dėti, ką daryti su rankomis. Dabar atsirėmė ant šepečio, akimirką sustingo, žvelgia prieš save Bonaparto žvilgsniu. Pristatomos prekės. Čia pat, šalia, prasiveria grindys, atsiranda miniatiūrinis liftas ir pakai dingsta lyg į prarają. Čia esama kažko pragariško. Žvalgausi įdėmiau. Priešais mane veidrodis, jame aš pats, šiandienis. Sienos išklotos baltomis plytelėmis (lengviau nuplauti kraują), ant tamsių lentynų sunumeruoti buteliai lyg urnos su žmonių sielomis. Numetu monetas ant stalo. Dar girdžiu iš tolo, kaip kelneris kažin ką šaukia, linki geros dienos ar meta prakeiksmą. Ant salas jungiančio tilto, kuriame vakar buvo šokamas tango, dabar nieko nėra. Kur akmeninė pakrantės nuotakuma nusileidžia iki vandens, maudosi šunys.

Jeigu ateisi anksti, tuoj po rytmečio kavos, ko gero, būsi čia visiškai vienas, nors ir pačiame didžiulio miesto viduryje. Šv. Liudviko salos iškyšulyje stovi tiktai žibintas ir auga gražus platanas. Iš čia matosi Panteono kupolas, šiek tiek pridengtas medžių, smėlio spalvos Sitė salos pastatai, rotušė. Pučia švelnus vėjelis. Velnių nėra. Yra pažadas. Kad kažkas atsitiks, kažkas nuostabaus, be abejo, nors gal ne dabar. Bet verta laukti.

Kitą dieną praleidau Liuksemburgo sode, skaičiau Adamo Zagajewskio eilėraščius, skirtus atmintį prarandančiam tėvui. Pasirinkau vietą po dideliu medžiu, kurio kamienas ir išsikišusios šaknys buvo panašios į seno dramblio koją. Čia pat viena jo šaknis taip iškilo saulės link, kad ją teko paremti storu basliu – susidarė vartai, praėjimas. Įsivaizdavau, kad tas, kas praeis po ta arka, įgis kokių stebuklingų galių: galės skaityti svetimas mintis, susigrąžins prarastus prisiminimus arba atvirkščiai – įgis užmaršties dovaną, gal sugebės kalbėtis su tais, kurių jau nebėra, ar laisvai keliaus erdvėje, arba – bent tiek – jam bus lemta čia dar sugrįžti. Praėjau pro tuos vartus septynis kartus, kad sustiprinčiau burtų jėgą. Pažiūrėsime…

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 3 (123)

Fortepijonų parduotuvė

Į Paryžių nuvažiavau su Adamu. Apsigyvenome Rue Castiglione išdidžiame viešbutyje su vaizdu į Vandomo aikštę. Kasdien vaikščiojome pro namą, kuriame mirė Chopinas. Adamas visur nešiojosi odinį krepšį, kurį kažkada nusipirko Niujorke. Turėjo jame visko. Kraujo spalvos rašalo, batų tepalo, neegzistuojančių valstybių senų pinigų, Paryžiaus dienraščio praėjusių metų numerį, šukas, kurias reikalui esant galima mesti per petį – tada iškils neįveikiami kalnai, atsiras plačios ir sraunios upės, buvo ten dar bilietų visoms galimoms transporto rūšims, gal su skraidančiu kilimu imtinai, senų sagų, pieštukų, rašalinis parkeris, vieliniai akiniai be vieno stiklo, iš pirmo žvilgsnio nereikalingi, bet – dabar taip manau – įgalinantys pastebėti gyvenimui skonio teikiančias smulkmenas. Vaikščiojome Paryžiaus gatvėmis ieškodami tokių detalių, smulkmenų, kurios turėjo lemti, kad tas miestas taps mums artimas, kad pasijusime čia kaip namie.

Dofino aikštė primena trikampiu sudėtą sklindį. Skveras su medžiais, jaukus ir elegantiškas. Čia kažkada pigiame viešbutėlyje gyveno Janas Kottas. Valgėme čia skaniai, vynas buvo aitrus, mušė į galvą. Netoliese, priešais Teisingumo rūmus, filmavo kažkokį filmą, daili moteris trumpai kirptais juodais plaukais prisėdo ant kėdės po medžiu, laukdama akimirkos, kai pasirodys kadre kaip nepalenkiama prokurorė ar kaltinamoji.

Paskui pakilome į Naująjį tiltą. „Sunkus suodžių spalvos Instituto kupolas išniro virš senų, pilkų namų pilko dangaus fone. Namai saloje irgi buvo pilki, vienas, pasišiaušęs plonais geležiniais pastoliais, atrodė kaip viela apipintas puodas“, – rašė Józefas Czapskis. Viskas sutampa. Debesys sunkūs, lyg betoniniai, o tolumoje lyg raudonais lūpų dažais pabrauktas dangaus plotelis. Apėjome Institutą, kad išeitume į Rue de Seine. Mažame skverelyje žaismingi atverstų knygų formos suolai. Netoliese esančioje Rue Visconti ieškojome buvusio lenkiško knygyno ir spaustuvės pastato, kitoje gatvės pusėje stovinčiame name kažkada gyveno Mickevičius. Seniai gavau iš brolio 1838 metais Paryžiuje išleistą Adomo Mickevičiaus knygą „Poezje tom II“. Knyga gimė būtent čia, Rue Visconti, buvusioje Rue des Marais Saint-Germain, nors išspausdinta ji gal netoliese, Rue Jacob trisdešimtajame pastate. Tituliniame puslapyje matosi užrašas: „A. Jełowieckio ir Bendrijos“ leidinys. Autoriaus peržiūrėtas ir pataisytas“.

Vėliau Adamas nuvedė mane į Rue Mange esančią mažą fortepijonų parduotuvę. Žvilgantys instrumentai stovėjo vienas šalia kito, lyg vieni kitus nuo vėjo užstojantys žvėrys. Jų plonos kojelės sunkiai laikė išbrinkusius liemenis. Adamas prisėdo prie fortepijono. Kai palietė jį ranka, instrumentas suvirpo, pažadintas iš letargo, kad tą pat akimirką atsilieptų tyru, krištoliniu garsu, tyliu skundu – daina apie pasaulio trapumą.

Kažkada Vienoje užėjome į panašų fortepijonų saloną. Mus pasitiko nepaprasto grožio moteris, nors šiandien jos veido neprisimenu. Žinoma, ponai, galite išbandyti, prašom groti, pasakė ji, o pati dingo kažkokiame užkaboryje už spintos su prospektais. Adamas grojo laisvai, lyg šį instrumentą būtų pažinojęs metų metus, o aš sukinėjausi parduotuvėje lyg muziejuje. Kai mūsų šeimininkė pasirodė vėl, ji vilkėjo lengvą suknelę, jau spėjo persirengti. Orsė muziejuje ir Pa-ryžiaus medicinos fakulteto pastate yra labai panašios jaunos moters lengvais apdarais statulos. Mergina švelniu gestu praskleidžia apdarą, gerai matosi jos didelės, nuogos krūtys. Tai alegorija gamtos, atsiskleidžiančios mokslui, mūsų pojūčiams, protui ir vaizduotei. Gamtą simbolizuojančios merginos bruožai taurūs ir dailūs, kaip moters iš Camus „Kryčio“, kuri įkrito į Seną.

„Zeszyty Literackie“, 2009, Nr. 3 (107)

Vertė Kazys Uscila