Eilėraščiai
I
Iš pradžių bus tik vėjas toks tylus O paskui tu šypsosies Dar tylesnėLiga
Visos jos panašiai Kaip ir sloga prasideda Išpila karštis prakaitas muša Būna kartais imi šnirpščioti Staiga pamatęs mylimąją Su kuo nors kitu Visos jos prasideda panašiai Trumpais sąmonės aptemimais Stingant deguonies švelniai kosėjant Dievų vardais kad kaltas tas ar anas Amžinybės iliuzijom Vos po pirmo bučinio Švenčiant vestuves Auginant vaikus Manant jog sergi ne tik tu Todėl mintyse nurenginėjant ir ją Visos jos Be jokių išimčių Prasideda panašiai Iš pradžių slankiojant odos paviršiumi Ieškant kur čia prasiskverbus Vėliau vis labiau ir labiau į organus Į plaučius kad tik oro pristigtum Į smegenis kad net pats savęs nepažintum Šitokio kvailio su puokštėm gėlių Kvietimais į teatrą Į širdį Į širdį kaip galima giliau Kad vos tik išėjus imtum draskytis Skaičiuotum krauju mušamo būgno dūžius Spaustum krūtinę Kad tik nepermuštų Kad tik atlaikytų Dar kartąPranašas
Mažas šunytis Prabėga pro šalį Tarsi turėtų svarbių Neatidėliojamų Verslo planų Pats Lieki stovėti Žiūri į sudilusią saulę Nuvalkiotą Tūkstančius kartų minėtą Tik tau Kaskart atrodo naujai Jos tirpstantys skruostai Ir padangę uždangstę Pūkų kamuoliai Įkvepi tuštumą Ir pūti Pūti prieš vėją Visa griaunančia oro srove Mintyse Delnu brauki per temstantį dangų O tau Tik spjauna į veidą LietusPirmoji
Sumišę varnų ir kuosų būriai Bando pabėgt nuo pirmųjų šalnų Ir niekam nerūpi žiemaviečių dvokas Po tiltais būriuojas ir spiečias Lyg iš avilio išvaryti Bičių pulkai Benamiai skaičiuoja ir guodžias Jei tik pakaks atsargumo Šiai ir net kitai žiemai – Pirštų lig valiai Tik kad žmonės skaito mažiau Batai vis drėksta – Nėra ko prigrūsti Į vidųII
Miesto vartai praryjantys tylą Įsileis tave kaip pavasarį Kaip žiemą išlydėsSpalio Regis dar vakar Ėmiau ir prilaužiau alyvos šakelių Tarytum netyčia – vien tik iš meilės
2010.VI
Visa kas liko iš Tavo akių Tai vėjas alsuojąs medžių viršūnėm Lyg springstančios žuvys Didžiuliais kąsniais sudrumsdavęs tylą Nebepažįstamo veido Visa kas liko iš mano akių Tai tik kritusios saulės veikėjai Užmuštos lapkričio zylės į langą Bene šimtąjį kartą kitapus lesyklos Mažyčiais karsteliais išlaidotos PlunksnosSvarstyklės
Matau kaip paskęsta šios akys Vis trumpėja laikas Tarp potvynių ir atoslūgių2010
Ji atsuka skruostą Tą patį kurį šitaip dievinau Ir kuris dabar tėra atstūmimo ženklas Ji ištiesia ranką kuria sveikinosi Kažkada nedrąsiai Vėliau visu glėbiu apglėbdama Svetimą kūną Dabar Ranka tėra ranka Duodama atsisveikinant Ar staigiai kilstelėjama Rodant į ką nors Baisiai tolimo Ji pakelia žvilgsnį Bet aš Nepakeliu
