Maloni permaina

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir tą, kuris mus labiausiai domina, ponas Gliukas, įpročio ir vidutinių gabumų žmogus, sėdėjo kuklaus savo butelio virtuvėje. Jo linksmame apskritame veide švietė pasitenkinimas – vakarienės metas, metas pavalgyti sočiai ir gardžiai ir atsiskonėti už paskubomis tarnyboje sušveistą lauknešėlį; sumuštinius visada iš to paties: duonos, sviesto, dešros ir marinuotų agurkų.

Tie marinuoti agurkėliai pastaruoju metu gadino nepriekaištingą mūsų herojaus reputaciją, grasino suteršti iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesuteršiamą jo garbę. Prasidėjo viskas labai paprastai ir nepiktybiškai; vienas pono Gliuko bendradarbis, sąmojingo ir šmaikštaus proto, jo pusėn paleido draugišką pastabą, tiesa, kontoroje ji turėjo pasisekimą, nes sukėlė šiokį tokį pagyvėjimą ir drovų krizenimą. Drovų – nes pirmiausia ponas Gliukas buvo visai orus žmogus, gal trečia ar ketvirta persona pagal reikšmingumą sudėtingoje kontoros klasių sistemoje. Kažin kokį laiko tarpą, to nė pats Albinas Gliukas nesuprato, vyko ypatingas ir subtilus procesas, dėl kurio kontoroje jo valgymo ypatybės įgijo erzinamą pobūdį.

Matyt, toks paprastas ir kartu išskirtinis sumuštinių kvapas, o turbūt reikėtų atskirai paminėti būtent marinato, agurkėlių marinato kvapą, kaip labiausiai istorijoje pasižymėjusį, pamažu pradėjo varginti bendradarbius. Tuomet lyg ir buvo kolegiškai primiršta ir nurašyta ta pati klasių sistema, kurios buvo nuo seno skrupulingai ir tvarkingai laikomasi, nes ponui Gliukui, trečiam ar ketvirtam asmeniui kontoroje, imta rodyti mažiau pagarbos, o daugiau atlaidaus maloningumo. Pats Albinas Gliukas, nors ir nepasižymėjęs aštria įžvalga, dėmesiu detalėms ir supratingumu, darbo vietoje pradėjo jaustis labiau kaip vaikas, pasodintas prie vieno stalo su suaugusiaisiais, negu lygus su lygiais. Taip, matyt, kartais gyvenime nutinka, netgi labai neteisingai, kad apmaudūs mažmožiai bemaž nepastebimai pakeičia aplinkinių požiūrį į vieną ar kitą nesusipratėlį. O juk grynos smulkmenos!

Trumpai pasakysime, kad darbas Albinui Gliukui nustojo būti mielas: kiekviena diena – naujas mūšis nesibaigiančiame menko masto, bet dvasinių išteklių reikalaujančiame kare. Galgi tasai nejaukumas būtų pamažu nuslopintas, jei ne Gliuko atkaklus, ryžtingas, didvyriškas užsispyrimas per pietus valgyti vis tą patį kiekvieną darbo dieną, varant nekantrų, irzlų nuobodulį ir susirūpinimą kolegoms. Veikė juos tatai kažkaip keistai, kėlė jiems nervingą įtampą, o kentėjo nuo to daugiausiai tik vienas tarnautojas. Albinas Gliukas būtų žmogus kaip žmogus, bet taip yra tol, kol išsitraukia pietų dėžutę, kur – sumuštiniai iš duonos, sviesto, dešros ir agurkų. Smalsumas visados nuviliamas ir suerzinamas. O Albinas Gliukas, anksčiau vaikščiojęs tiesus, išdidžiai pakelta galva, dabar kontoroje kūprinosi ir be priežasties graudžiai raukydavosi.

Užtat namie jis atsipūsdavo; net ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Parimęs ant stalo ponas Gliukas pirštais plėšė itališkos duonos kepalą ir tingiai, nieko nesakančiu žvilgsniu spoksojo pro langą į tuščią kiemą. „Valgyt sveika…“ – galvojo jis. Galvojo ir atsidėjęs žiaumojo kąsnį po kąsnio. Pašonėje dar gulėjo ant lėkštutės padėtas šviežio geltono sviesto kubelis. Pono Gliuko rankose kartkartėmis mitriai sušvytuoja peilio ašmenys – tai jis kruopščiai, įgudusiais judesiais paplekšnoja duonos gabalėlį sviestu ir pasigardžiuodamas sukandlioja. Paprastas maistas geriausias, sočiausias ir tinkamiausias lietuviškam pilvui – štai tokia maksima gyvenime vadovaujasi Albinas Gliukas. „Gal geriau išeiti iš darbo…“ – ūmai kaip žaibas plyksteli galvoje mintis, bet Gliukas išgąsdintas ir nustebęs nuveja ją šalin. Nebuvo viskas gi taip baisu, bet ponas – opus visokiems tokiems nutikimams; širdį nuolat graužia kaltė, susirūpinimas, toks, lyg ką bloga būtų padaręs, o atsikratyti jokiais būdais nepavyksta.

Mintis pasąmonėje vis dar spurdėjo kaip kokia menka žuvytė, Baltijos jūroje pagauta, o saulė jau ritosi vakarop. Danguje žėrėjo rauzgani debesiukai ir rausvino virtuvės palangę. Ant pliko medžio atskrido kuosa. Pažiūrėjo pro stiklą į poną Gliuką ir luktelėjusi akimirką nuskrido. Ponas Gliukas neįsižeidė.

Ant stalo nuo duonos kepaliuko pamažėle byrėjo miltai. Ponas Gliukas juokais priglaudžia prie stalo delną ir palieka atspaudą. „Didelis sveiko ir mitraus piliečio delnas. Ir nekaltas aš dėl nieko, nekaltas. Nėra ko išsprogdinus akis mane kontoroje įkyriai persekioti ir taip neteisingai stebėti…“ – konstatuoja jis gromuliuodamas kąsnį burnoje, prieš tai gerą valandėlę su romiu susidomėjimu tyrinėjęs savo rankos įspaudą, kontūrus ir linijas. Galiausiai atsižiūrėjęs ponas Gliukas perbraukė ranka per stalą nušluodamas duonos trupinius ant žemės.

Staiga – skambutis į duris. Albinas Gliukas paskubomis praryja kramtytą gabalą duonos ir užbliauna:

– Kas?!

Ponas Gliukas laukia valandėlę kitą. Jo balsas geras: stiprus, sodrus bosas. Žmonės tokiais balsais didžiuojasi, o be to, savuose namuose jis valdovas. Bet žmogus už durų neatsako. Tai turbūt jo balsas tęvas ir silpnas. Dabar į duris jau pasibaladoja. Ir dar kaip – beldimas atkaklus. Albinas Gliukas atsistūmė kėdę nuo stalo ir nusipurtė trupinius nuo marškinių. Paglostęs savo pilvą nužingsniavo žiūrėti, kas vakarą žmogui ramybę trikdo.

Albinas piktai atplėšia duris ir išpūtęs akis, suraukęs antakius sububena:

– Kas?

– Tolimas Albino giminaitis, – prataria nustebintas Albino Gliuko rūstumo maždaug trisdešimties metų vyras, stovintis laiptų aikštelėje. Dėlei saugumo jis nuo durų atsitraukė gerą žingsnį atgal.

Albinas su nepasitikėjimu nužvelgė nepažįstamą žmogų. Tikrai pirmą kartą jį matė. Galva tvarkingai apkirpta, sušukuota; plaukai perskirti per vidurį. Apranga ir manieros aiškiai dabitiškos. Nosis didoka, bet aiškiai gliukiško prigimimo. Sučiaupęs lūpas tolimas giminaitis stovėjo ir laukė, kol Albinas ką nors pasakys. Bet Albinas nieko nesakė, jis tik tyliai numykė kažką panašaus į „hm“.

– Man pavesta jums šį tą pranešti, – stoviniuodamas prie durų dar pridūrė: – Geriau ne laiptinėje. Jei leistumėte. Pats negi brausiuos į svetimus namus.

– Hm! Prašom, užeikite… Kukliai aš čia įsitaisęs, bet, žinote, – kalbėjo Albinas, vesdamas svečią į virtuvę, – rimtam žmogui ir viso šito užtenka. Tik mąstyti reikia. Štai, sėskitės, prašom.

Virtuvė buvo nedidelė: pageltęs nuo amžiaus šaldytuvas „Snaigė“ stovėjo palei vieną, o dujinė viryklė, kriauklė ir dvi sukežusios, trūnijančios spintelės – palei kitą sieną. Svečias ir Albinas atsisėdo vienas priešais kitą prie virtuvinio stalo. Tarp jų kažkaip gėdingai kėpsojo trečdalis kepalėlio duonos.

– Duonoje daug angliavandenių. Sveika.

– Žinau.

– Į nieką nekeisčiau.

Svečias duonos, matyt, nenorėjo. Albiną – atvirkščiai – ta duona masino. Abu tyli. Svečias žiūri į poną Gliuką, ponas Gliukas užsispyręs spokso į duonos kepalą. Nejauku truputį.

– Jūs nepykite, pabaigsiu valgyti. Nesinori, kad geras maistas sugestų. O jūs kalbėkite. Aš mielai paklausysiu, ne bėda gi.

Albinas Gliukas abiem rankom godžiai pastveria duoną. Namai juk jo, kam čia varžytis? Tada linkteli svečiui, maždaug: „Nagi kalbėkite, leidimą iš manęs jau gavote“, ir toliau plėšo duoną, kramto ją ir gromuliuoja kaip jautis, kuriam gyvenime viskas pabodę. Svečias pagaliau prisistato. Jis taip pat Gliukas. Tik Rimvydas, ne Albinas.

– Ar žinojote, brangus, mylimas giminaiti, kad Amerikoje irgi gyveno Gliukai?

Albinas linktelėjo galvą. „Kas tie giminės… Bet kad dar taip kokį agurkėlį išsitraukus!“ – tarsteli sau rankose gnaibydamas minkštą, purią itališką duoną. Svečias atsiduso ir patylėjo lyg ruošdamasis kokią svarbią žinią pasakyti. Baisiai rūpėjo Rimvydui savo žodžiais didelį įspūdį padaryti, pritrenkti kiek įmanoma fiziškiau, kad pašnekovo veide ir visoje povyzoje atsispindėtų nuostaba.

Nei Albinas, nei svečias nepastebėjo, kaip tykiai užslinko prieblanda. Virtuvėje tamsu, o nė vienam tai nesvarbu. Širdį Albinui gelia, kad duonos kepaliukas nepastebimai mąžta; Rimvydas susikaupęs bando žodžius galvoje efektingai sudėlioti.

– O, žinojote! Šit kaip… – svečias pažvelgė į tuščią kiemą. Prabėgo šuo.

Kad prieš Rimvydą įsitaisęs Albinas Gliukas bent nežiaumotų taip garsiai, išgauti reikiamą įspūdį būtų dar visai paprasta. Bet ne – sėdi jis pilvą atstatęs. Dūsauja, matyt, skanu jam valgyti; atsipūtęs meiliai žiūri tai į sieną, tai į Rimvydo tarpuakį, tai į valgį. Baisiai Albinui patinka itališka duona. Rimvydas nutaisė liūdną veidą ir pasilenkė per stalą:

– Teta Bronė numirė.

– Hm?! – reikšmingai krenkštelėjo Albinas nesėkmingai bandydamas tokią tetą prisiminti.

– Taip taip, jūsų senelio sesuo. Jos gyvenimas, kiek teko girdėti, nebuvo vien rožių kilimais klotas. Vargšė mūsų teta Amerikoje gyvendama šeimos nesukūrė. Ryšius su Lietuva visai buvo nutraukusi, tai tiek ir žinau… Bet miela tetulytė Amerikoje susikrovė kapitalą. Mano nuomone, pinigai nemaži. Jūs ir aš, – parodė jis pirštu į save ir Albiną, – esame jos artimiausi giminės. Iš to išplaukia išvada, jei suprantate, kur link kreipiu mūsų šneką, kad josios sukauptą turtą mudviem ir teks pasidalinti.

Albinas sukluso ir duonos nebeplėšydamas pažvelgė į svečią su neslepiamo smalsumo išraiška akyse. Rimvydas lėtai persisvėrė per stalą ir sušnabždėjo ilgą, visai padorų skaičių ponui Albinui Gliukui.

– Tikrai taip, – reikšmingai žvelgdamas į Albiną pasakė svečias ir vėl atsilošė kėdėje.

Albinas, tai baldamas, tai rausdamas, klausiamai žiūrėjo į giminaitį, kuris tą akimirką labai mielas širdžiai pasidarė, būtų visą veidą, nemeluoju, išbučiavęs. Net kėdė, ir ta, rodos, sugirgždėjo iš nuostabos ir susižavėjimo. Sunku buvo patikėti svečio žodžiais. Duonos likučius jis suvyniojo į popierių. Pažiūrėjo pro langą ir nustebo, kad jau spėjo sutemti. Kol Rimvydas Gliukas gerame rudos odos portfelyje ieškojo dokumentų, Albinas Gliukas tvarkingai užsisagstė švarką ir apsižvalgęs virtuvėje nusprendė, kad jo buteliui reikalingas remontas.

– Ačiū, – tarė Albinas Gliukas išsitiesdamas, kai Rimvydas dėliojo pluoštą įvairiausių dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, ant stalo.

– O, niekis. Prašom, – kilniai numoja ranka Rimvydas. ­– Smagu juk giminaitį aplankyti. Bus progų, dar susitiksim.

Svečias patenkintas sukikeno. Jo žvilgsnyje akimirką blykstelėjo lyg ir lūkestis, lyg ir viltis. O Albino veide buvo matyti baisiai didelė pastanga atrodyti oriai ir išdidžiai.

Atsistojęs jis palydėjo svečią link durų, o atsisveikindamas nusišypsojo keista mandagia šypsena, sakytumei, su pretenzija į solidžią ir rafinuotą veido išraišką, taip būdingą tam tikram komiškam sluoksniui gyventojų, ir spustelėjo svečiui ranką.

Rimvydas buvo pritrenktas dėl staigios pono Gliuko elgesio permainos. Sutrikęs ir nustebęs, jis nemandagiai ir nesimpatingai nusijuokė ir išmovė pro duris.

Albinas išlydėjęs svečią ir likęs vienas priėjo prie veidrodžio. Naujiena, kurią giminaitis atnešė, matyt, jam buvo reikšminga ir įspūdį padarė neblogą, nes prieš poną Gliuką veidrodyje stovėjo visai kitas, žavingas žmogus. Žinoma, vis dar toks padoriai tuklus, sveiko rausvo veido, šviesbruvis. Tik gal papuikęs truputį, gal šiek tiek nepamatuotai išdidus, gal ir ne pats protingiausias, bet tikrai nepaprastas. Veidas įgavo naują išraišką. Albinas Gliukas buvo apstulbintas tokios permainos. „Darbas, kolegos – fin, senas gyvenimas – fin!.. agurkėliai… irgi fin… – nusišypsojo sau ir tvirtai apsisprendė: – Rytojaus meniu – raudonieji ikrai!“