Kas mums trukdo uždirbti?

Sveiki, „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai. Esu Ilzė Butkutė, poetė. „Bet poetes įsivaizduojam kaip nupušusias mergeles nutįsusiais megztiniais, sijonais iki žemės ir gailiu žvilgsniu“, – kartais sako man žurnalistai ar skaitytojai.

Tikrai nevaikštau su pakuliniu sijonu ir ašutiniu megztiniu ir nesėdžiu nudelbusi akių prie verpstės. Tačiau turbūt didžiausias „neatitikimas“ tarp abstrakčios skaitytojų susikurtos poetės-kankinės vizijos ir manęs yra mano gebėjimas įsikainoti darbus ir mano gebėjimas pasakyti „ne“ prašinėtojams, vis dar gebantiems pasiūlyti „nedidelių darbelių, bet be pinigėlių“. Septynerius metus dirbau reklamos srityje. Šiandien pusvalandį savo darbo galiu parduoti už 400 litų, o už pusvalandžio pranešimą viename renginyje man neseniai pasiūlė 1800 litų. Niekada nebūčiau užaugusi iki tokių – verslininkui gal juokingų, bet menininkui visai solidžių – pajamų, jei visą laiką būčiau pusbalsiu kartojusi: „Ką jūs, nereikia, na kam tie pinigai, aš neverta.“

Neseniai vienas bičiulis pasiūlė pasidalinti su kitais tuo, kas man padeda tvirtai stovėti ant žemės. Todėl ir esu čia, „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, – ketinu kurį laiką dalintis su jumis dalykais, kurie padeda man nebūti ta nupušusia mergele situacijose, kai reikia pasakyti savo kuriamos pridėtinės vertės kainą ir tos kainos nemažinti vien todėl, kad kažkas ima verkšlenti.

Prieš kiek laiko bičiulės feisbuko sienoje pamačiau žinutę, kad leidykla už kelerius metus rašytą knygą sugebėjo jai pasiūlyti „vieno mėnesio leidyklos darbuotojo algą“. Prisiminiau, kaip vienos leidyklos vadovė, susitikusi su manimi dėl „Atleisk savo šefą“ rankraščio, kalbai pasisukus apie pinigus pro sukąstus dantis iškošė:

– Daugiausia, ką galim pasiūlyti už tokią knygelę, yra 3000 litų.

Iš pirmojo „Atleisk savo šefą“ tiražo, kurį išleidau savarankiškai, būsiu gavusi daugiau nei septynis kartus didesnes pajamas. Manau, rinką puikiai išmanančios ponios ši suma nenustebintų. Ją nustebinti galėjo nebent tai, kad „pradedančioji autorė“ pasirodė ne tokia kvaila, kaip ji manė.

Tąsyk neparsiduoti už grašius man padėjo intuicija. Šiandien man užtenka išmanyti leidybinius procesus ir šiek tiek gaudytis rinkoje, kad nekiltų minčių parduoti savo knygą leidykloms nei už 3000, nei už 20 000 litų. Kas trukdo rankraščius ar kitą kūrybą įsikainoti jums? Tą ir pamėginsime drauge išsiaiškinti.

Kitas bičiulis neseniai pasakė, kad ir vėl yra prašomas parašyti anotaciją knygai, „ir vėl už dyką“.

– Bet juk tam Tu skiri savo laiką, Tavo vardas yra ne šiaip vardas, o leidykla Tavo tekstą naudos reklaminiais tikslais, – nustebau.

– Taip. Bet visiems tarsi savaime suprantama, kad tokie dalykai daromi nemokamai.

Taip jau yra. Daugelis mielai taupo kitų sąskaita. Kiti tiesiog šaltais veidais ieško kvailių. Ir jie turi teisę tai daryti. Maža ką, gal pasiseks. Man taip pat periodiškai kas nors pasiūlo ką nors padaryti nemokamai. Beje, aš tikrai daug ką pernai dariau nemokamai – konsultavau šefų mobinamus darbuotojus, rengiau pirmuosius seminarus, prisidėjau prie įvairių socialinių iniciatyvų. Tačiau, Dievas mato, nežinau priežasčių, kodėl turėčiau nemokamai rašyti tekstus tiems, kurie naudos juos komerciniais tikslais.

Prašinėti padaryti kažką nemokamai yra tų prašinėtojų teisė. Sutikti su tuo ar nesutikti – jau jūsų sprendimas. Kai devyni iš dešimties autorių sutinka savo knygą atiduoti vienai didžiausių leidyklų iš viso be honoraro (tokių atvejų, deja, žinau ne vieną), tas dešimtas autorius, norintis už darbą gauti pinigų, išties atrodo įžūlus. Tačiau įsivaizduokim, kas nutiktų, jei devyni autoriai iš dešimties nesileistų į jokias kalbas su leidykla, negalinčia pasiūlyti padoraus atlygio.

Taip, pinigai apskritai nėra labai jau paprasta tema. Bet apie juos kalbu iš humanistinių paskatų. Noriu, kad mano bičiuliai drąsiai įsikainotų savo darbus. Noriu, kad dori ir talentingi žmonės nebūtų vyniojami aplink pirštą prarūgusių ponių iš godžių leidyklų. Ir kad pinigai – net pati mintis apie pinigus – nekeltų kultūros darbuotojams nei gėdos, nei kaltės jausmo.

Taip jau yra: gyvename visuomenėje, kurioje mainomės įvairiausiomis energijos formomis. Mainomės laiku, informacija, įgūdžiais, patirtimi, dėmesiu. Ir taip jau yra, kad žmonija turi vieną tuos mainus palengvinantį vardiklį – pinigus. Patys savaime jie negali būti nei gėdingi, nei nešvarūs – visa tai etiketės, kurias pinigams klijuoti mus išmokė tėvai, bendradarbiai, darbdaviai ar net draugai.

Kas padeda žmonėms tiek įsikainoti, tiek priimti pinigus? Kas skiria mokią leidyklą nuo nemokios – kapitalo dydis, o gal joje dirbantys žmonės ar įmonės filosofija? Ar amžinas nenoras mokėti kitiems yra užkrečiamas? O dosnumas? Kodėl žmonės, ilgai kentę nepriteklius, vėliau gavę didesnes pinigų sumas jų itin greitai „atsikrato“? Ar galima uždirbti atvirai niekinant pinigus? Ar galima uždirbti nevagiant? Apie tai ir apie kitus dalykus pasikalbėsime kituose „Šiaurės Atėnų“ numeriuose.