Izraelis ir apsnigti medžiai

Kalba, pasakyta 2013 m. spalio 24 d. Prahoje, atsiimant Kafkos premiją

Yra toks trumpas Kafkos pasakojimas pavadinimu „Medžiai“. Jame autorius teigia, kad mes panašūs į apsnigtus medžius, kurie, rodos, yra tiesiog pastatyti ant žemės, lyg neturėtų šaknų. Taip tik atrodo, rašo Kafka, nes visi žino, kad medžiai tvirtai surišti su žeme. Ir tęsia: tačiau ir taip tik atrodo.

Vieną žiemos naktį prieš 60 metų Huldos kibuce vienas penkiolikmetis jaunuolis perskaitė šią Kafkos mintį ir ji jį pakeitė: medžiai, kalvos, šakalų staugimas žiemos naktį – viskas nustojo būti paprasta. Egzistuoja realybė ir egzistuoja vidinė realybė, ir dar daugiau. Faktai gali pavirsti pikčiausiu tiesos priešu. Šis pasakojimas, „Medžiai“, buvo pirmas mano kontaktas su Kafka ir kartu su kitais jo kūriniais, suformavo svarbią mano pasaulėžiūros dalį. Kafka pasižymi savitu sugebėjimu atskleisti sudėtingas tiesas pačia biurokratiškiausia kalba. Jo demonai vilki kostiumus ir ryši kaklaraiščius. Jo pragaras yra paprasčiausias apšiuręs biuras.

Prieš kurį laiką skaičiau, kad, artėdamas prie gyvenimo pabaigos ir jau sunkiai sirgdamas, Kafka koketavo su mintimi pasekti savo draugų žydų, su kuriais mokėsi Prahoje, pėdomis ir emigruoti į Izraelį. Netgi mačiau pratybų sąsiuvinį, kur jis savarankiškai mokėsi hebrajų kalbos. Netgi įsivaizdavau situaciją, kaip Kafka būtų gyvenęs vokiškai kalbančiame kibuce Izraelyje, tvarkęs bendruomenės sąskaitas ir laisvu laiku rašęs kibuco pakraštyje esančioje trobelėje, kurią būtų gavęs kaip darbo kabinetą.

Jis būtų ilgėjęsis Europos kaip ir jo bendramoksliai, kaip ir daugybė kitų, kurie paliko Europą ir išvyko į Izraelį prieš Hitlerio žiaurumus. Kaip visi tie, kurie ketvirtajame dešimtmetyje išvyko iš Rytų Europos, ar, teisingiau pasakius, tie, kurie buvo jėga išvaryti iš Rytų Europos ir tarp kurių buvo mano tėvai ir seneliai. Jie mylėjo Europą, bet Europa niekada nemylėjo jų. Šiais laikais visi yra europiečiai, o tie, kurie nėra, laukia eilėje, kad jais taptų. Prieš 80 ar 90 metų vieninteliai tikri europiečiai Europoje buvo tokie žydai kaip mano tėvai. Visi kiti buvo patriotai bulgarai, patriotai airiai, patriotai norvegai… Žydai buvo atsidavę europiečiai. Jie buvo poliglotai, jiems patiko istorijų įvairovė, gausus literatūrinis palikimas, meno lobynai, o visų labiausiai jie mylėjo muziką. Taip pat mylėjo kraštovaizdžius: pievas ir girias, sraunias upes ir apsnigtus miškus, siauras senamiesčių gatveles, universitetus ir kavines. Bet Europa niekada nemylėjo jų. Už tai, kad buvo tikri europiečiai, jie buvo kaltinami, kad yra „kosmopolitai“, „parazitai“, „intelektualai be šaknų“. Ketvirtajame dešimtmetyje, kai antisemitizmas Lenkijoje pasidarė itin žiaurus, mano tėvai ir seneliai, apimti liūdesio, nusprendė išvykti iš Europos ir emigruoti į Jeruzalę. Jie išsirinko Jeruzalę ne dėl to, kad norėjo iškeldinti iš ten arabus, bet dėl to, kad neturėjo jokios kitos vietos, kur vykti. Ketvirtajame dešimtmetyje visos pasaulio šalys užtrenkė duris žydams. Kanada pasakė, kad nepriims nė vieno. Šveicarija pasirodė dar žiauresnė. Europos gatvėse mirgėjo tokie užrašai: „Žydai – į Palestiną“ (po 60 metų ant tų pačių sienų Europoje buvo pilna priešingų užrašų: „Žydai – lauk iš Palestinos“).

Šiaip ar taip, mano šeima įsikūrė Jeruzalėje 1934-aisiais ir dėl to išgyveno Vokietijos nacių vykdytą genocidą. Bet jie visuomet ilgėjosi Europos. Pyko ant Europos, bet tuo pačiu metu buvo jos išsiilgę – sumišę jausmai, kuriuos galima apibūdinti kaip nusivylimą meile, kaip meilę be atsako. Kai buvau mažas, tėvai man visada sakydavo: „Vieną dieną, ne mūsų gyvenime, bet galbūt tavo, Jeruzalė suklestės ir pavirs tikru miestu.“ Nesuprasdavau, ką jie nori pasakyti, – man Jeruzalė buvo vienintelis pasaulio miestas. Tačiau dabar suprantu, kad kai mano tėvai sakė, jog Jeruzalė pavirs tikru miestu, jie turėjo omenyje miestą su tekančia per jį upe, su tiltais per tą upę, su vešliais miškais aplink. Tai yra europietišką miestą.

Esu pabėgėlių žydų, kurie iš Europos buvo išvaryti jėga, sūnus. Išvaryti jų pačių laimei – jeigu nebūtų buvę išvaryti iš Europos ketvirtajame dešimtmetyje, jie būtų buvę nužudyti penktojo dešimtmečio Europoje. Manyje vis dar verda dviprasmiai tėvų jausmai Europai: ilgesys ir pyktis, žavėjimasis ir nusivylimas.

Visuose mano literatūriniuose kūriniuose galima rasti tuos europiečius be šaknų, kovojančius už galimybę sukurti mažytį europietišką kraštą su knygynais ir koncertų salėmis, bet apgaubtą dykumos karščio ir dulkių, Jeruzalėje arba kibuce. Personažus, kurie nori pakeisti pasaulį ir nemoka net užsirišti batų. Idealistus, kurie be atvangos diskutuoja vieni su kitais. Pabėgusius ir išlikusius gyvus, kurie, nepaisydami visų nesėkmių, stengiasi susikurti tėvynę.

Izraelis – tai pabėgėlių stovykla. Palestina – tai pabėgėlių stovykla. Izraelio ir Palestinos gyventojų konfliktas yra tragiškas dviejų senų Europos aukų, dviejų teisių susikirtimas. Arabai buvo europietiško imperializmo, kolonializmo, priespaudos ir pažeminimo aukos. Žydai buvo europietiško persekiojimo, diskriminacijos, pogromų ir, galiausiai, neregėto masto žudynių aukos. Tai tragedija, kurią šitos dvi senos Europos aukos mato viena kitoje kaip savo praeities priespaudos atspindį.

Palestinos ir Izraelio konfliktas – tai tragiškas dviejų teisių susikirtimas. Izraelio žydai neturi kur kitur eiti ir Palestinos arabai neturi kur kitur eiti. Jie negali susiburti į vieną laimingą šeimą, nes tokie nėra – jie nei laimingi, nei viena šeima, o dvi nelaimingos šeimos. Tvirtai tikiu istoriniu kompromisu tarp Izraelio ir Palestinos, tikiu dviejų valstybių sprendimu. Ne medaus mėnesiu, bet teisėtomis skyrybomis, po kurių Izraelis atsidurtų šalia Palestinos ir Izraelio sostinė būtų rytų Jeruzalė, o Palestinos – vakarų Jeruzalė. Kažkuo panašiu į taikias skyrybas tarp čekų ir slovakų.

Daugelio mano apsakymų ir romanų veiksmas vyksta Izraelyje, bet tuose kūriniuose kalbama apie didžius ir paprastus dalykus: meilę, praradimą, vienatvę, ilgesį, mirtį, troškimus, sielvartą. Aš skeptiškas savo epochos liudytojas ir ironiškas bei taikus žmogiškosios komedijos stebėtojas. Mano nuomone, Kafka buvo didžiausias XX amžiaus pranašas, sugebėjęs nuspėti žmogiškumo praradimą ir tironiją, galios žiaurumą ir žmonių bejėgiškumą. Jis mane išmokė, kad medžiai, kaip ir visa kita, niekada nėra tokie, kokie atrodo.

„El país“, 2013.XI.30

Vertė Vaida Bitinaitė