Grožis yra gražus

– Ar žinai, kodėl aš tevalgau šaknis?
– Ne. Kodėl?
– Nes šaknys yra svarbios.

Šiąnakt pas mane apsilankė Džepas Gambardela ir ryškiai gestikuliuodamas dėstė itališkas tiesas. Man buvo labai liūdna, nes nesupratau nė žodžio, ką jis kalbėjo, bet paskui suvokiau, kad tai mano sapnas ir galiu daryti, ką tiktai panorėsiu, todėl spragtelėjau pirštais ir po jo smakru atsirado subtitrai. Pasirodo, Gambardela teigė, kad man reikėtų parašyti lyginamąją Prousto ir Dostojevskio analizę, mat jo komercinis instinktas kužda, kad tai būtų milžiniška finansinė ir kultūrinė sėkmė. Prieštaravau, kad tai pernelyg abstrakti idėja, bet Gambardela liepė į viską nežiūrėti taip rimtai – juk tai tėra triukas. Išties, è solo un trucco.

Jeigu Gambardela būtų gyvenęs prieš penkiasdešimt metų, jis būtų Marcello Mastroianni. Juodu kostiumu, fetrine skrybėle, kampuotais akiniais ir nuolatiniu „tuoj grįšiu“. O „Didis grožis“ (La Grande Bellezza) būtų Federico Fellini filmas, galbūt netgi šedevras. Kadangi Mastroianni su Fellini jau kone dvidešimtmetį siaučia dangaus restoranuose, Romos vairininkais tapo režisierius Paolo Sorrentino su savo mūza Toni Servillo. Tačiau akiniai ir nuotaika liko.

Filmas prašyte prašosi lyginamas su Fellini darbais, ypač su „Saldžiu gyvenimu“ ir „8 ½“. Vėl rodomas rafinuotas dekadansas, chaotiškai elegantiški vakarėliai ir elitinė Italija. Šią mozaiką vienija jau minėtas Džepas Gambardela, legendinio rašytojo statusą pelnęs prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusiu romanu. Mes sutinkame Džepą jo 65-ojo gimtadienio šventėje, fiestoje ant aukšto pastato stogo. Kamerai lėtai judant link jo veido, muzikos ir kūnų orgija susilieja į nevienalytę judančią dėmę; Džepas lėtai rūko, pavargusiomis akimis žvelgdamas tiesiai į žiūrovą. Negailestingai susiraukšlėjęs Servillo veidas šnabžda: sic transit gloria mundi. Kuo gi aš patapau, mano mylimiausias drauge? Gambardela it Proustas neria ieškoti prarastųjų gyvenimo potėpių, vis grįždamas į savo pirmosios meilės glėbį. Aplinkui tebešoka Romos elitas. Dūžta likimai ir taurės, tačiau visada išaušta rytas. Juk viskas tėra triukas.

Bene ryškiausias filmo personažas yra pati Roma. Negailestinga, pavargusi, nuostabi, paslaptinga. Pastaruoju metu madinga analizuoti Romą kaip kultūrinį konstruktą – galvoju apie Woody Alleno „Iš Romos su meile“, – tačiau ją apčiuopti yra ypač sunku. „Iš Romos su meile“ tėra atvirukų kolekcija, papuošta meilės beieškančiais personažais. Allenui slaptosios amžinojo miesto durys užvertos. O Sorrentino, priešingai, demonstruoja prieigą prie slapčiausių Romos kampelių, tikrąja šio žodžio prasme atrakindamas paprastiems mirtingiesiems užvertas duris – ta nuostabiai graži scena princesių rūmuose skambant „Kronos Quartet“… Užuot apsilankęs Koliziejuje, Gambardela jį atsainiai nužvelgia iš hamako savo apartamentų terasoje.

Žinoma, „Didis grožis“ negali aprėpti visos Romos – ir net to nemėgina. 2008 metų filme „Il Divo“ Sorrentino tyrinėjimo objektas buvo Italijos politinis elitas, o „Didis grožis“ aptaria kitos šios šalies grietinėlės peripetijas. Tai – menininkai, aristokratai, turtingieji ir dvasininkija. Visi jie yra savaip nelaimingi ir, kaip sako Džepas, tegali palaikyti vienas kitam kompaniją, kartu išgerti ir nusijuokti. Šie žmonės yra Romos visuomenės teatro aktoriai, o jis – jų režisierius. Fellini filme „Roma“ teigė, kad vienas nuostabiausių šio miesto aspektų yra tai, kad jo dydis ir įvairialypiškumas garantuoja visišką anonimiškumą, tačiau Gambardela sostinėje ieškojo visai ne to. Nuo pat savo atvykimo jis siekė tapti visuotinai atpažįstamu Romos karaliumi, rankos mostu lemiančiu savo valdinių likimus. Ir visgi karalius Gambardela yra vienintelis suprantantis, kad jo karalystė tėra tuštybių tuštybė. Būtent dėl šios idėjos jis kenčia ir ieško. Žinoma, elegantiškai.

Šis filmas yra išties labai elegantiškas. Akivaizdu, bet „Didis grožis“ yra labai gražus. Ilgametis Sorrentino operatorius Luca Bigazzi čia pasiekė meistrystės viršūnę. Atsisakyta „Il Divo“ kankinusio nereikalingų scenų pertekliaus ir perėjimų kampuotumo – kiekvienas „Didžio grožio“ kadras yra dar vienas ryškaus paveikslo potėpis. Apskritai, manau, šis filmas demonstruoja ypatingą režisieriaus techninį ir tematinį augimą. Po silpno „This Must Be the Place“ (2011) tai ypač džiugina. „This Must Be the Place“ sumanymas geras ir atskiri filmo elementai – siužetas, vaidyba, režisūra, muzika – puikūs. Tačiau visumai trūksta tarpusavio ryšio, kitaip tariant – kinematografinės alchemijos. Kiekviena scena reikalauja itin didelės kantrybės, kone jaučiama, ką gi nori perteikti Seano Penno ir Sorrentino duetas, kone priartėjantis prie kortų atskleidimo, bet niekaip nepasiekiamas minties aiškumas ir filmas virsta chaotiška infantilumo puota.

„Didis grožis“, priešingai, yra itin solidus darbas, kuriame infantilumo nerasi su žiburiu. Jeigu ne nuostabus jo grožis, kaltinčiau filmą atokvėpio žiūrovui nedavimu. Jo teksto tirštumas – it Prousto romanistika. Tačiau, priešingai nei Proustas, filmas ryškiai varijuoja ritmu, svinguodamas nuo Arvo Pärto elegijų iki šokio himnų. Ši priešprieša sufleruojama pačioje filmo pradžioje: moterų chorui apdainavus beprasmišką turisto mirtį Romos monumento papėdėje, iškart nusikeliame į Džepo gimtadienio šventę. Tai Hieronymo Boscho vertas kontrastas, teigiantis, kad amžinybės mieste mirtis ir gyvenimas vaikšto petys petin. Atokvėpio nėra ir negali būti.

Žinoma, šis filmas nėra ankstesnių Sorrentino darbų priešprieša, veikiau jau natūrali jų ir italų kino tradicijos tąsa. Todėl manau, kad kritikų kaltinimai perdėtu teatrališkumu yra ganėtinai nepagrįsti. Teatro „Didžiame grožyje“ yra išties daug, tačiau žiūrovo jis neužklumpa iš pasalų – kaip jau minėjau, pirmosios filmo scenos nuteikia kontrastui ir metaforai; režisierius publikai raktą pateikia filmo anotacijoje, Louis-Ferdinand’o Céline’o citatoje. Šis manevras man primena Fellini pomėgį simboliškai sufleruoti savo filmų tematiką: vienas ryškiausių to pavyzdžių yra Kristaus statulos išskraidinimas malūnsparniu „Saldaus gyvenimo“ pradžioje.

„Didis grožis“ yra kol kas geriausias Sorrentino darbas ir aš visai nenustebsiu, jeigu ateinančioje „Oskarų“ ceremonijoje jis nuskins geriausio filmo užsienio kalba laurus. Šis filmas – tai Fellini, klaidžiojantis Silvio Berlusconi Romoje. Nors Sorrentino cinizmas jos atžvilgiu yra nepaneigiamas, šiam miestui jis jaučia begalinę meilę. Juk visados išaušta rytas, o Gambardela parašys naują romaną. Apie ką? Turbūt apie laiką, nesugrąžinamai prarastą laiką, ir tuos retus neįtikėtino grožio blyksnius mūsų gyvenimuose. Tik, Džepai, nežiūrėk į viską taip rimtai pro savo cigaretės dūmus – juk viskas tėra triukas.