Aušra

Pamenu, kaip skelbiant perversmą SSRS drebėjo Genadijaus Janajevo rankos, lyg jis barstytų nematomą machorką ant nebeįžiūrimos kirilicos. Nematomas Gorbačiovas dryžuotu chalatu tuomet sėdėjo užrakintas Jaltoje ir visa, ką jis galėjo, tai lesinti zyles ukrainietiškais lašiniais. Zylių, ypač Parus palustris, visur kur, nespėjai nusisukti – o jos jau čia, jos pagrindinės LT oro pajėgos. Aš irgi dalyvavau puče, savaip, kitame, matomame ne monitoriuos.

Mano draugas juodasis keramikas, lipdydavęs pavolioto dramblio formos arbatinukus ir išdegdavęs juos į žemę įkastoje krosnyje, fatališkai kažkur išvažiavo. Man patiko tas draugas, patiko jo išdegti drambliai, dar labiau patiko, kad sykį jis prigaudė vėžių, o jie visi pabėgo (matėte bėgantį vėžį?), bet labiausiai patiko jo mergina. Ir išvažiuodamas jis neuždarė vartų, nes jau kitą dieną su ta mergina klausėmės mano vinilų, o vinilai yra feromonų porūšis. Tad nėra reikalo smulkiau nusakyti antrosios vakaro dalies, be to, išsyk prasidėjo pučas.

Su ta mergina praleidome savaitę, užsiimdavome kažkuo, kas iš esmės buvo aerobika pramaišiui su peripatetika, važiavome į Vilnių, nes kunigaikštis Gediminas raštiškai mus buvo ten pakvietęs dar 1323-iųjų sausio 25-ąją, eidavome, kur tokiais atvejais einama, bet tą savaitę Jelcinas ėmė rėžti kalbas nuo tanko ir grįžo ne tik Gorbačiovas, bet ir keramikas.

Ruth Orkin. Lenny ir Shirley „Carnegie Hall“ Žaliajame kambaryje po Izraelio filharmonijos orkestro koncerto. 1951

Abu parbėgo kaip vėžiai, faktiškai – atbuli. Tiesa, Gorbis grįžo ne pas mus, kas kiek džiugino, tačiau mergina pajuto ankstesniosios gravitacijos dėsnius, tad galėjau ramiai atremti galvą į pustrečios knygos nugarėles ir galvoti apie, tarkim, Galilėjų, kurio veikalas „Svarstymai apie kūnus, kurie yra vandenyje, ir apie tuos, kurie jame plaukia“ man gražus jau pačiu pavadinimu.

Po to buvo rugsėjo pirmoji, sekmadienis, niekas dar nėjo į mokyklą, tad nematė manęs ilgai stovinčio prie stulpo TSRS 50-mečio prospekte, ten atrodžiau kaip skelbimas, pranešantis, kad dingo aštuoni spanieliai. Bet ką jau, pučas buvo nuslopintas, spanieliai atsirado, aš irgi suvyniojau save ir įsikišau į kišenę, ir nupirkau kažkokių klegančių rožių, ir nuvežiau tai panai, ir padėjau ant kilimėlio prie durų, ir nuėjau skambučio nepaspaudęs, nes kam man dar sykį išgirsti, kad.

Rugsėjo antroji ištirpo, neišlaikiusi savo pačios svorio. Rugsėjo trečiąją sėdėjau Kauno menininkų namų kavinėje, valgiau pyragą „Magdė“ ir vaišinau poetą Baltuškevičių nuodu „Senasis ąžuolas“, pasakęs, kad tai gruziniškas konjakas. Smegenimis buvau tvirtai sugnybęs mintį, kad neišeisiu iš čia be kokios nors panos, nors tai būtų ir vietinė valytoja, į darbą atjojanti ant Žaliakalnio turguje pirktos šluotos.

Prisėdo dvi merginos su kažkokiais vaikinais (vaikinų paprastai nepastebiu, nes tai beviltiška lytis) arba aš prie jų prisėdau, arba visi suriedėjome prie to paties staliuko, kaip ištrūkusios sagos. Aušra atrodė stulbinančiai, nuolat bučiavosi su kažkokiu man visiškai nereikšmingu Artūru, tad išsyk pamiršau ne tik pučą, bet ir poetą Baltuškevičių.

Tuomet buvau išleidęs savo pirmąją knygą, apimtimi kiek besiskiriančią nuo „Karo ir taikos“, ir išsyk supratau, kaip gera nebūti grafu Tolstojumi, mano atveju knygą buvo lengviau nešiotis. Vis kišau tą knygą merginoms, nesgi – knyga, kol pamaniau, kad kavinėje galantiški gestai galimi tik iki tam tikros ribos, ir pakviečiau Aušrą su drauge kur nors. Tas kur nors buvo į to paties keramiko studiją, netoliese, kojos dar nuneštų. Mus nunešė, Artūro ne, sudilo benešamas.

Nuėjome, keramikas nieko nenutuokė apie išsivadėjusį pučą, bet ką jis nutuoks, jei nuo jo net vėžiai pabėga. Gražiai pasėdėjome, teko eiti dar butelio. Grįždamas pamačiau, kad link studijos tvirtu žingsniu, kaip kokia kryžiuočių kariuomenė atžygiuoja mano žmona. Įlindau į šalia augusius krūmus ir kariuomenė praėjo pro šalį. Tačiau vis tiek buvome ten užtikti, jau nepamenu – tą dieną ar kitą, žmona su laiku neparūkiusios kanarėlės naivumu bandė iš ten mane išsivesti, bet nepadėjo jokia Blavatskajos metodika, aš virtau nebeištraukiamu inkaru, tuomet ji neva nualpo ir aštuonis kartus persirito neplautomis keramiko grindimis, kol galiausiai parsirito atgal, atsistojo ir išėjo į jos laukiantį naują gyvenimą.

Keista, kai viskas tampa aišku per penkiolika minučių. Ir tų, kurios būna pradedant, ir tų, kurios būna baigiant. Nes kartais nepaaiškėja niekad, kiek bekilnotum grandinėmis sieninių laikrodžių svarsčius, o čia šast ir yra.

Vėliau su Aušra kažkur būdavom, sėdėdavom Kauno Santakoj, stebėdami šimtus praskrendančių varnų, nors praskrendančių stručių irgi būdavo (tai neįmanoma, bet mačiau), gerdavom alų pievelėje už Menininkų namų, su Arina arba rebelhartais, šokdavom ratelius su studentais prie funikulieriaus, eidavom į architektų vakarus kavinėje „Antis“, kur basi šokdavom ant šukių, kartais važiuodavom pas vieną Šaulių sąjungos atstovą, leisdavusį pamanipuliuoti pistoletu „Walter“, arba pas tą patį dvidešimt devynias valandas per parą besišypsantį keramiką, tačiau žmona ėmėsi reikalo, susirinkusi žinias su MI6 įžvalgumu. Nuėjo pas Aušros tėvus.

Mano mėgstamiausias lietuvių poetas kadaise rašė apie su rudeniu visus aplankančias „mintis neaiškias“. Turbūt ji šios eilutės nežinojo, kitaip nebūtų ėjusi. Na ir ką? Kalbėjo ten kažką, Aušros tėtis toliau lukšteno marinuotas kilkes, mama toliau šluostė dulkes net nuo neapdulkėjusių paviršių, o kai žmona išėjo ir atėjau aš, Aušra nudžyrintu džinsiniu švarkeliu pasitiko prie laiptinės ir apkabino. Ir kūnas tapo žodžiu, nes ilgai kalbėjomės.

Gana greitai jau abu su Aušros tėčiu lukštendavom marinuotas kilkes ir draugiškai kalbėdavomės. Tiesa, sykį Aušra pabėgo. Ko – nesupratau, kur – nujaučiau. Gi į garsiąją Sinagogą, Kauno bohemos irštvą, kur rezidavo įvairaus garsumo ir talento menininkai tirštai prigyventais veidais. Tuomet išsikviečiau taksi, pakeliui taksistui papasakojau visą savo gyvenimą ir išlipęs prie Sinagogos pabučiavau spyną. Nežinojau, pro kur įeiti: dvejos durys ir abejos užrakintos. Pabandžiau išspirti pirmąsias, išspyrus vieną metro įstrižainės jų segmentą pasirodė, kad už jų dar kitos, geležinės. Radau kopėčias, bandžiau lipti iki lango, kuriame niekšiškai degė šviesa. Tačiau kopėčios buvo per trumpos, o kviesti gaisrinę pritrūko ryžto. Teko rezignuoti ir gėdingai eiti namo miegoti ant kilimo.

Aušra tikrai ten buvo, su vitražo meistru gėrė šampaną polusladkoje, vėliau šampanas baigėsi ir meistras išėjo dar. Naktis, rajonas kriminogeninis, tad meistras, eidamas į naktinę parduotuvę, pasiėmė kirvį. Šampano parnešė, o kirvį pamiršo parduotuvėje. Vėliau malkas jau turbūt skaldydavo tuščiu šampano buteliu.

Po kiek laiko Sinagogoje lankydavomės jau dviese ir nuolat. Tuo metu ten kūrė ir gyveno tapytojas Kampas, skulptorius Alfa, jo pameistrys Žilvinas, vitražistas Rimas, jo pameistrys Vycka ir devynios mūzos. Kartais mūzų nebūdavo, tad nors vieną atsivesdavau. Viena per mažai tik statistikos požiūriu, Aušros dažniausiai būdavo net per daug.

Tik užsidaro menininkų pamėgtas „Skliautas“, mes jau po Sinagogos langais. Mes tie patys, tik metų laikai keičiasi. Juos atpažįstame iš to, ką svaidome į vitražisto langus: akmenukus ar sniego gniūžtes. Vitražistas visada priimdavo, nors kartais dejuodamas taip, lyg turėtų aštuonias stuburo išvaržas. Trukdėme mes jam, bet mums patiko, kad jis mums netrukdo. Aukščiausią vakaro kondicijos padalą žymėdavo beprasidedąs Aušros solo neįtikėtinai plačiu diapazonu: nuo kontralto iki soubrette soprano. Dažniausiai dainuota „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir kas nors iš „Ugnies medžioklės“, tarkim, „Kodėl nesugriuvo bokštai“. Tuomet tapdavo aišku, kad mes iš čia neišeisim, vitražo meistras galiausiai atsikniedydavo nuo eskizų, ateidavo kvepėdamas savo švarku ir kažkoks drumsto smagumo laivas plukdydavo mus toliau. Iš tų laikų yra likusi viena magnetofono kasetė, įamžinusi mūsų vapaliojimus, dabar atrodančius kaip Mozės pašnekesys su Jehova.

Kartais iš Sinagogos išeidavom tik ryte, nueidavom iki vadinamosios „Snarglinės“, nuo septintos ryto veikiančios pilstomo asilų šlapimo skylės, susikviesdavom visus valkatas, susodindavom ant esančių už pastato gelžbetoninių konstrukcijų ir girdydavom šnapsu. Mums jau jo nebereikėdavo, o jie mus laikė Jėzum Kristum ir Panele Švenčiausia. Per pusvalandį susirinkdavo geroka minia, nespėdavau lakstyti to šnapso. Smagu būdavo ant tų konstrukcijų, visi mes iš esmės irgi būdavome virtę konstrukcijomis, nebūtinai gelžbetoninėmis, aš apskritai tais rytais būdavau švelnus kaip vilkas, o Aušrai neberūpėdavo, kodėl nesugriuvo bokštai.

Dar buvo Dailės akademija, kurioje Aušra studijavo. Netiesioginiu būdu teko studijuoti ir man, nes turėdavau / norėdavau padėti Aušrai. Esame kartu suprojektavę gyvenamąjį rajoną Nidoje, kuriam, jei būtų pastatytas, padėtų tik atominė bomba. Tačiau ne visada ką nors projektuodavom, kartais tiesiog siautėdavom Dailės akademijos patalpose, kuriose dėl konjako buteliais iškultų ne vietoje įstiklintų durų mane pažinojo kiekviena valytoja. Budėtoja, pravarde Pinočetas, apskritai kassyk bergždžiai bandydavo įtikinti, kad susimokėčiau už iškultus stiklus. Tačiau jos žodynas vis atrodydavo per skurdus, įtikinti mane susimokėti sugebėtų nebent pastorius Donelaitis, tik jis buvo kažkaip visai laiku nebe.

Kartais mes mušdavomės. Gana teatrališkai, tačiau aistringai. Temperamentas verčia kiauras paras velėti arba žlugtą, arba vienam kitą. Tiesiog iš meilės, kitų priežasčių stokojama.

Sykį, po vieno „Poezijos pavasario“, ėjome nakvoti pas poetą Joną Strielkūną. Ir pakelės pievelėje susiginčijom, nes man pasirodė, kad Aušra per meiliai šoko su Antanu A. Jonynu, tad gal poryt ji šoks su visa Rašytojų sąjunga, įskaitant Palilionį? Strielkūnas stovėjo kaip Pirčiupių motina, o mes tuo tarpu ginčijomės. Pievelėje. Garsiai. Gestikuliuodami. Po to Strielkūnas su Aušra nuėjo į šiaurės vakarus ir išsyk atvažiavo policija, atsivežusi dar ir Lietuvos radijo žurnalistę su mikrofono kuoka.

Kas čia vyko, klausia žurnalistė, žvelgdama į žaibo prakirstą antakį. Ai, sakau, čia poetas Strielkūnas susipyko su drauge, bet dabar jau susitaikė ir nuėjo miegoti. O tai ar ne Jūs čia susipykot, klausia žurnalistė. Ne, sakau, kur jau čia aš, aš meilės dainius. Policininkai stovi kaip statulos karalienės Hačepsutos šventykloje ir jaučiu, kad neareštuos. Tad galantiškai atsisveikinu, pabučiuoju mikrofoną ir štai jau miegu su Aušra, sapnuodamas Strielkūno ketureilius. Man jie kažkaip nesirimuoja, bet baugu bėgti pas poetą, kad ligi ryto surimuotų. Temiegąs.

Prisirišti guma už kojos ir šokti bedugnėn man atrodo daug didesnė beprotybė nei muštis. Jei su Aušra būtume prisirišę guma už kojų, ligi šiol kabėtume žemyn galvom kokioje gūdžioje patiltėje. O mūsų adrenalininiai veiksmai greit praeidavo, tik kad greičiau praeitų jų ženklai, kontaktines veidų vietas reikėdavo išsitepti dantų pasta. Kitą rytą ją nuplovus veidai tikrai neprimins leopardo kailio.

Vieną rytą į duris paskambino kaimynas, atėjęs pasiskolinti rūsio raktų. Mes atidarėme ir kurį laiką nesupratome, ko jis čia toks lyg faksu atsiųstas, mirksi ir miksi, rankas grąžo, kojom trepsi. Tik kai išėjo, pažiūrėjom į veidrodį. Buvom nenusiplovę dantų pastos ir atrodėm kaip grupė „Kiss“. Nenuostabu, kad kaimynas net tuos raktus pamiršo. Tiek to, pirštu atsirakins.

Kažkada Vilniuje su Aušra esame ėję ieškoti Jurgio Kunčino aprašyto Tūlos namo. Su mumis ėjo vienas istorikas ir vienas filosofas. Namo neradome, radome nemenką duobę, į kurią Aušra neatidėliotinai įkrito, nusilauždama basučių kulniukus. Iš duobės ištrauktos Aušros basučių nosys styrojo keturiasdešimt trijų laipsnių kampu ir tai teikė vilties, nes liudijo, kad banalybė nėra absoliuti ir kiekviena duobė ją gali eliminuoti. Išsitraukiau užrašų knygelę, kurioje kalinau didžiulį to meto turtą – dešimt dolerių. Turto nebebuvo. Kur?!

Nežinia kodėl, bet išsyk apieškojome istoriko portfelį. Ir – radome! Išplūdome istoriką kaip tik įmanydami, paskui su filosofu ir Aušra nuvažiavome pas mano buvusią merginą žurnalistę, kur Aušra panūdo su tuo filosofu dar ir bučiuotis, o tada jau pradeda skraidyti porcelianas ir supjausto grakštų Aušros kaklą, kurį atkuria tik itin brangi operacija. Negrabiai, bet atkūrė, teliko nebaigto šlifuoti opalo formos randas.

Kaune buvo kultinė vieta, vardu „Makaroninė“. Niekas nepatikėtų, kad joje tikrai tiekti vien makaronai, ir niekas nepatikėtų jos virtimu kultine. Bet va štai taip, nežinomi Viešpaties keliai. Su Aušra ten sykį prisisėdėjom ligi paskutinio makarono, prisišokom (šokti makaronų užeigoj jau savaime egzotiška, o mes ten šokdavom net ant baro horizontalės, sugebėdami nenuspirti aliumininių dubenėlių su „olandišku“ sūriu pagardintais vermišeliais), paskui dar nuėjom į „Antį“, paskui dar pas vieną architektą, kurį Aušra specifikuoja kaip žmogų „iš raidės B“. Nieko neturiu prieš tokią raidę, žmonės sugeba ir ja prasidedančius vardus turėti, tačiau kai su tuo B išėjome naujo butelio, Nemuno gatvėje stovėjo blaivyklos ekipažas, kuriame jau lalėjo keliolika egzistencialistų. Įlipau ir aš, kur man dėtis, ypač kai milicija taip nuoširdžiai padeda įlipti. Kauno blaivykla beveik šalia mano namų, kartais – pačiuose namuose.

Aušra, sužinojusi reikalą, žaibiškai organizavo alkanų menininkų grupę, pasakiusi, kad paruošiu jiems valgyti. Ir visi atėjo, tik transparantų dar nebuvo spėję nusipiešti. Aušra blaivykloje paklausė, ar čia yra Kęstutis. Atsakymas toks: yra keli, bet nė vienas neprisipažįsta. Menininkai (vienas buvo vardu Debesėlis) liko nevalgę, o aš pirmąsyk tą naktį sužinojau, kad langą įmanoma iškulti paklode. Tiesa, egzistencialistai ją išsyk iš manęs nugvelbė, tad teko miegoti beveik ant lubų, nuo kurių šiaip jau ir ta titnaginė paklodė kristų.

Vasaras leisdavome Juodkrantėje, dar nerestauruotoje, dar be krantinės marių pusėje, tačiau Juodkrantėje dar augo iš pažiūros autentiški grybai. Vien grįždami nuo jūros prisirinkdavome jų sotiems pietums, šiek tiek būdavo gaila, kad miškuose nėra grietinės ir joks briedis tau čia nepapjaustys svogūnų. O grybai augo, jie man kažkuo panašūs į vaikus, kuo – jau pamiršau.

Pinigų nebūdavo, tad eidavome į poilsio namų „Ąžuolynas“ barą, tradiciškai paglostydavome meškos iškamšą, ta iškamša buvo keistas objektas, apskritai keista viešbučių vestibiulius paįvairinti meškų iškamšomis odontologiškai nepriekaištingais nasrais. Gal čia dėl to, kad atvykę svečiai išsyk griūtų atatupsti, užsiklodami savo lagaminais.

Mums ta meška buvo simpatiška (atleiskite už banalų rimą), eidavome į barą ir laukdavome, kol pasirodys kokie vokiečiai. Vokiečiams čia viskas dar buvo nauja ir neįprasta, tad jie noriai bendraudavo su autochtonais. Ir čia mums visos kortos į rankas, nes Aušra būdavo bare gražiausia, o aš kalbėjau vokiškai. Tiesa, su ta vokiečių kalba ne visada būdavo gerai. Pasaulyje kas penkiasdešimt aštuonios minutės atsiranda vis po naują anglišką žodį, man nauji vokiški atsirasdavo gal kas aštuonios minutės, bet kažkaip susikalbėdavome, vokiečiai suprasdavo, nors ir suraukę antakius, gal net liežuvius. Tačiau po eilinio barmeno mosto liežuviai atsiraukdavo. Pamenu, kad panašiom sąlygom kadaise esu prakalbęs net mongoliškai, o ką jau čia ta vokiečių.

Tad ir sėdėdavome tame bare iki paryčių su kokiais nors teutonais, valgydavom, gerdavom, šokdavom, retsykiais Aušra išeidavo į vestibiulį pamiegoti ant radiatoriaus (tiesiogine prasme, nieko čia neimplikuokit), o vokiečiai viską finansuodavo. Atrodo, kad į ES mudu su Aušra įstojome gerokai anksčiau negu likusi Lietuva. Sykį pasikvietėm vokiečius tų grybų valgyti. Vokiečiai kažką pamykė apie radiaciją, bet atėjo. Ir išvydo tuos jau trečią kartą minimus grybus, o virš jų didžiulį užrašą „Willkommen in Tschernobyl“. Dar bandė bėgti, bet mes juos pririšom prie kėdžių ir primaitinom grybais. Sakė, kad skanu, tada atrišom.

Vieną vasarą mus yra išmetę net iš trijų poilsio namų, kažko ten vis pripikliavodavom, gal tada ir susiradom tokią Svetą, kurios palėpėje, nuo šuns būdos besiskiriančioje tik kubatūra, būdavo galima apsistoti už šešis litus. Aušra ten kiekvieną vasarą vis dar lankosi, o man ten atstovauja prieš septyniolika metų prie sienos prisegtas „Rothman’s“ pakelis, kabantis ligi šiol it koks nukryžiuotasis.

Juodkrantėje sutikdavome rašytojų, žurnalistų, aktorių, režisierių, televizininkų ir kitų talentingai dinderį mušančių figūrantų. Su jais varinėdavom kalbeles, žaisdavom kortom, mėtydavomės karšio ašakom, o į vakarėlio pabaigą su rūpesčiu žvelgdavau į Aušrą, vis atrodydavo, kad tuoj pasigirs soubrette sopranas, visa jėga klausiantis, kodėl nesugriuvo bokštai.

O namuose Kaune būdavo kačių. Nežinia, iš kur katės atsiranda, jos lyg pasako, iš kur atsirado, bet niekad nespėji išgirsti. Pirmasis buvo Šnitkė, pavadintas taip todėl, kad vis mėgindavo prakąsti lango stiklą. Antroji – Karvė, nes juodmargė. Paskui ji tapo itin veisli, mažiausiai šeši kačiukai nuolat kybodavo ant sumaniai užtrauktų užuolaidų. Nuostabiausias jų buvo vardu Šniūro Brolis, ateidavo miegoti užguldamas mano kaklą, galimybė peršalti nebeįmanoma, o šalikas dar ir murkia, nors sveria kaip Maironio raštų komplektas.

Vardas turi istoriją. Šniūras buvo tapytojas, o jo brolis – Lietuvos filharmonijos direktorius. Kažkoks sirupo meilumo, nors žmogus neabejotinai geras. Ir štai jis virto kate. Kai po dešimties metų keičiau kiliminę dangą, mūsų katėmis ji vis dar kvepėjo, Lietuvos filharmonija nebe. Aušrai patiko katės, ji pati yra neatspėtoji katė, tiktai katės išsilakstė, o Aušra liko. Ir liks, ji iš išliekančių.

Anais laikais drabužių pasirinkimas nebuvo didelis, o Aušra siūdavo. Tokiu keistu būdu, jai niekad nereikėdavo kažko išmatuoti ir nubraižyti muilu ant milo. Vienam oficialiam vakarėliui pasiuvo man švarką, su juo pasirodžius, kitą dieną spaudoje mirgėjo antraštės: Navakas gražesnis už Prezidentą. Būta jose tiesos, nors rašytojas Markas Zingeris pasakė, kad švarkas pasiūtas iš Liudviko XIV kėdžių. Suprantama, kad ne iš jų medienos.

Dar Aušra yra pasiuvusi juodą velvetinį paltą su pelerina, kurį nešiodamas išsyk buvau pramintas Puškinu, A. S. Tas paltas buvo itin panašus į kunigo sutaną, tad troleibusų kontrolieriai, vos metę žvilgsnį į mane, niekad neprašydavo parodyti kreivai išmuštą talonėlį seilėmis suklijuotomis ir lygintuvu užlygintomis ankstesnėmis skylėmis, už ką kartais imdavau dvelkte dvelkti dėkingumu, nes noblesse oblige.

Ypatingas efektas buvo išgautas per vieną Rašytojų sąjungos suvažiavimą, kai pirmasis iš kauniečių autobuso išlipo kunigas Ričardas Mikutavičius, antrasis aš. Atrodėme identiškai. Puolė ant kelių visi krikščionys, išskyrus, žinoma, Erlicką, kuris ir taip jau klūpėjo. Dabar paltas jau kelerius metus verkia spintoje ir aš tą jo verksmą girdžiu net užsikimšęs ausis.

Jau esu kažkur rašęs, kaip Aušra įlipo į mano palėpę televizijos antenos vamzdžiu, mat ne itin suskatau įsileisti, išspardė lango stiklus ir užtiko mane su mergina, su kuria tuo metu aiškinausi, tarkim, baobabų auginimo Zimbabvėje subtilybes. Ir nieko, peiliai nuo stalo nepakilo, Aušra visada pasižymėjo ypatingu takto jausmu. Tik tiek, kad suveikė vidinės katapultos ir teko sudėlioti gyvenimus į atskiras lentynėles. Sudėliojome gražiai. Jie ligi šiol visai greta.

Kiek tai truko? Tiek, kad mūsų sūnui dabar aštuoniolika. Puikus sūnus. Puiki mergina, su kuria štai atsitiko tūkstantį metų pabūti.