Anksčiau ar vėliau – praeina
Alvydas Valenta. Nuožmiai artėjantis. Eilėraščiai. V.: Gimtasis žodis, 2013. 104 p.
Alvydo Valentos eilėraščių rinkinio pradžia datuojama 1969 metų liepos 20-ąja. Prisiminimų laikas nugali esamąjį ar bent jau išsikovoja vietą pirmosiose gretose, pirmuosiuose puslapiuose. Praėjęs laikas reinkarnuojamas į raides, nes toks pavidalas, matyt, tvariausias. Bent jau poetams.
Įprasta ir visiškai nenuostabu, kad poetai rašo apie poetus („Rašantys poetai“, p. 75); stebėtis belieka tik tuo, kad patiems poetams šis reiškinys veikiausiai neatrodo toks įprastas, nenaujas, nes uoliai ieškoma (ar bent jau šio teksto autorei norisi tikėti, kad ieškoma) būdų prabilti apie tai naujai. Neverta apgailestauti, kad įgyvendinti tokius dar negirdėto neregėto bylojimo siekius pavyksta tik nedaugeliui, nes „popierius moka klausytis“, tad gal ir kalbama popieriui, o ne skaitytojams? Kita vertus, tokiose eilutėse galima išskaityti konfliktišką lyrinio subjekto santykį su skaitytojais. Popierius glostomas už mokėjimą klausytis, ergo, skaitytojai plakami už negebėjimą atlikti šio veiksmo. Be abejo, dabar būtų galima prisiminti visą komunikacijos akto sistemą ir mėginti iššifruoti šį konfliktą-ne konfliktą būtent tokiu principu (kuris, beje, būtų ganėtinai naujas), bet tokiam veiksmui realizuoti reikėtų kitokios, atskiros erdvės.
Apie ką dar rašo poetai? Ogi apie pasaulį. Vienukart pasaulis abstrahuojamas virtualios erdvės kontekste („Ir pasaulis pamažu virsta didele šlako krūva, / [...] neįveikiamu įpročiu / savo ramybę ir saugumą / vis dažniau patikėti interneto naršyklei“, „Testosteronas“, p. 11), kitukart minimas kaip karnavalo, kruvino ir skersvėjuoto, elementas („Venecijos karnavalas“, p. 12). Pirmasis eilėraštis mezga tam tikras prasmines gijas, kuriomis norisi sekti, kol galiausiai surandi „popiečio saulės prikaitintą šiltadaržį“, o štai „Venecijos karnavalo“ žodžių šėlsmas iki galo nesuvaldytas, neišbraukytas – per daug nemotyvuoto chaoso, net jeigu tai karnavalas. Toliau matome eilėraščio pasaulį, kurio lyrinis subjektas teigia atsisakantis bet kokio gnosis („nenoriu pažinti ir aiškinti šio pasaulio“, „Fragmentai“, p. 15) taip, kaip kitame tekste sąmoningai atsisakoma pasirinkti reinkarnacijos objektą, o galiausiai ir patį reinkarnacijos procesą („Todėl, kai kitą kartą gimsiu, / tiesą sakant, / nieko, visai nieko nepasirinksiu / ir visai nesiinkarnuosiu“, „Reinkarnacija“, p. 92). Taigi, nors temos varijuoja, lyrinio subjekto pozicija nuosekliai sujungia atskirus tekstus į visumą.
Neišvengta ir kitos mūsų poetams būdingos tendencijos – grūmojimo dievui, – nors čia jis, tiesa, kitoks, filosofų, bet vis toks pat klastingas: „Tik filosofų dievas klastingas, / žmogų išmokęs klausti, / jis niekada neatsakė / nė į vieną jo klausimą“ („Ruduo“, p. 14). Švelniai, nepiktai pagrūmojus autoriui dėl vietomis išskaityto slapstymosi nuo skaitytojų pasitelkiant itin abstrakčius pasaulio, laiko ir kitų globalybių įvaizdžius, galima pagrūmoti ir dėl šimtus kartų skaitytų banalybių, pavyzdžiui, „gyvybės trapų laikinumą“ („Saulėlydis“, p. 24). Laikinumas, suprantama, nėra tvarus, bet autoriaus kažin kodėl pasirinkta paversti jį dar trapesniu; šiuos žodžius šalia „gyvybės“ perskaityti galima visur, tad poetų tekstuose tokių nesusipratimų vis dėlto derėtų kaip nors išvengti. Taip pat derėtų išvengti nereikalingų įvardžių, kad ir tokių, kuriuos aptinkame „Gyvenime“ (p. 17) – „jis turi vieną gerą savybę – / anksčiau ar vėliau jis praeina“. Kadangi visame eilėraštyje kalbama apie gyvenimą, skaitytojams nereikia papildomų įvardinimų; išbraukus „jį“ eilučių sąskambis tampa artimesnis poezijai.
Nors jau prisipažinau grūmojusi dėl laiko temos, tam tikrose žodžių dėlionėse ji suskamba. Gali būti, kad taip veikia subjektyvi simuliuojamos realybės tematikos svarbos pajauta; galgi ne tokia ir subjektyvi, jeigu pažvelgsime globaliau (taip, globaliai žvelgti kartais reikia ir netgi būtina). Štai Valenta pastebi, kad „televizijos kiekvieną sezoną / įsigudrina laiką suspausti į vis trumpesnes atkarpas“ („Laiko paradoksai“, p. 72), o „Windows 7 čia niekuo dėti, / jeigu laikas nuo šiol jau nėra nei ciklinis, / kaip senovės laukinių vaisingumo misterijose, / nei linijinis, kaip mokė Augustinas, / o taškinis – kaip didžiojo sprogimo akimirką“ (p. 73). Įdomios poetinės įžvalgos, kurioms nereikia papildomų aiškinimų, kurių žodžių junginiams nestinga motyvacijos, priešingai nei „Išblėsusioje liepsnoje“ (p. 85), kur „karmos vėjas, / samsaros debesys“ neatrodo kaip pagrįstas, motyvuotas pasirinkimas, nes sukeitus žodžius vietomis iš esmės niekas nesikeičia.
Eilėraščių rinkinyje gausu nuorodų į kitus tekstus, pavyzdžiui, Herodoto „Istoriją“ ar Castanedos „Don Chuano mokymą“. Į pastarąjį nurodančiu kovotojo etikos kodeksu „Nuožmiai artėjantis“ ir baigiamas. Kova „už buvimą šiame nuostabiame pasaulyje / šiuo nuostabiu laiku“ („Kovotojo etikos kodeksas, arba Don Chuano pamokos“, p. 102) įprasmina kovotojo būtį. Ji anksčiau ar vėliau praeina ir galiausiai, kai viskas nuostabu, tai tikriausiai nebėra gera savybė.
