Saulės zuikučiai

SARA POISSON

Būdamas vaikas, nežinojote, kas yra melas ir kad jis yra kažin kokio blogio atmaina. Lygiai taip pat nustojate apie tai žinoti pradėjęs senti – įžengęs į savo paties negrynumo dausas.

Vaikystė ir senatvė panašiai nuožulnios. Negrynumas, arba tapsmas, yra jų svarbiausias bruožas. Kadangi tapdamas, kisdamas prarandi pasitikėjimą galįs įvardinti ką nors, kas nesikeistų, melo sąvoka netenka prasmės.

Tiek augdamas, tiek sendamas esi per žingsnį nuo judraus taško, kuriame sukurtasis tekstas pavirsta sukurtuoju gyvenimu. Negana to, šis sukurtasis gyvenimas gali būti perkurtas bet kuriuo metu, daugybę sykių.

Laikui bėgant paaiškėja, kad tas metas, kai būdamas vaikas neskirdavote sapno ir tikrovės, neprasmego amžinai. Valandos, kai jūsų paties sukurti fantastiški pasakojimai jums neatrodė melas – šios valandos sugrįžta. Mat jos tik atsitraukė, palikdamos jūsų kūną tokį pat tuščią, kokį ir surado. Ateina laikas, kai jos sugrįžta į savo tuščius kūnus – valandos, kurios tokios panašios į šviesą ir į tai, ką kažkas begėdiškai vadina siela.

Rašant žodį „siela“, mano kūnas vargsta bandydamas išspausti iš savęs gėdos raudonį, kuris pridengtų begėdį mano veidą kartu su tįstelėjusiais žemyn lūpų kampučiais. Jaučiu, kaip jis, mano kūnas, pralaimi.

Laikui bėgant gėda vis vangiau cirkuliuoja po šviesos buveinės tuštumas. Ji patiria stiprų senstančio kūno pasipriešinimą. Dėl to jos padėtis išoriškai panaši į vaikystės gėdos padėtį, kai stokojote ne entuziazmo, o pradinio impulso – anuomet pritrūkdavote jo iš paprasčiausio neišmanymo.

Persiritus į antrąją gyvenimo pusę tenka patirti, kad vaikystė, jos fantazijos ir sapnai sugrįžo, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Nes kūnas, kaip sakyta, tuščias ir geidžia būti apšviestas tarytum neapdairiai parinktos, per didelės fotografinės ekspozicijos – vartų, pro kuriuos įsiveržia bet kokį kūniškumą naikinanti šviesa.

Tikiu tuo sapnų ar nevaldomos šviesos sugrįžimu ir dargi kažką regiu savo pačios akimis. Jei tik, žinoma, nesapnuoju. 2013 metų rugpjūčio 17-osios nuotraukos, šviečiančios man į veidą trijų kūnų nuogybe, iš tikrųjų panašios į sapną. Užtektų kažkam pūstelėti vienintelį gajų kompiuterio virusą, ir ši triguba nuogų moterų šviesa užgestų amžiams. Nebebūtų įmanoma nei patikėti, nei įrodyti, kad šis trijų kartų šeimos moterų sudėliotas kūnų tuštumos trikampis kada nors švietė.

Tik mamos skambutis priartina prie tikrovės šiuos atvaizdus, iškviečia juos iš beveik susapnuotos fotosesijos. Sugrįžusi į namus kitame mieste, mama slapčia apsinuogino ir pati sau viena tyrinėjo savo atvaizdą veidrodyje. Dabar ji pasakoja man patyrusi kai ką itin negražaus ir jokiu būdu nerodytino. Pasakoja, tarsi išpažintų man nuodėmę, kuria galų gale visiškai įsitikino. Galų gale baigė mąstyti, baigė tą nuodėmę kurti ir dabar norėtų jos įvertinimo. Jį pati ir pasiūlo.

„Pornografija. Prostitucija“, – sako ji apie veiksmą, kuriame dalyvavo kartu su manimi ir mano dukra vienkiemyje. Bandau nuneigti tai vaikišku „ai, nesąmonė“. Panašūs pareiškimai apie pramanytas nuodėmes nusipelno atsainumo. Jie neverti, kad švaistytume energiją. Dėl visa ko priduriu: tik nenormalumai gelbsti gyvenimą nuo lėkštumo, buities, nuo prasmės kapituliacijos. Nuo nudėvėtų prasmingo gyvenimo formulių, veržiančių protą tarsi per ankštas drabužėlis – juo labiau.

Jei nesapnuočiau, turbūt neleisčiau sau šitaip neatsakingai taškytis. Normalumo ir nenormalumo perskyra – mano negebėjimo kalbėtis su mama viena kalba ženklas. Jis ženklina mano melą. Mūsų normos nevienodos, tad kalbėdamasi su mama bandau kalbėti apie tą nenormalumą, kurį išgyvena ji, bet ne aš. Jai fotografuotis nuogai su nuoga dukterimi ir anūke yra nenormalu, man – tik žaidimas, idant gyvenimas netaptų mirtinai nuobodus.

Apibendrinimai, abstrakcijos – apgailėtini, nepačiupinėjami, nematomi daiktai. Jurgis Mačiūnas sviedė į juos pelės spirą ir pataikė tiesiai į akį, visų apibrėžimų akivarą. Paskui išdalino prijuostes su nuogais pasturgaliais, kad apsigintume. Atsuktume mus pridengiančius butaforinius užpakalius, jeigu Jurgis vėl ką nors mestų ir netyčia pataikytų kur nors kitur, ne taip taikliai.

Kaip manote, iš kur šis gyvūnų ir žmonių instinktas atsukti pliką užpakalį? Vieni atsakys, kad tai ženklas, jog kai kas nenori su jumis turėti nieko bendra, kiti įžvelgs pažeminimą, tretieji spėlios, kad galbūt tai – kas dar liko iš archajiško instinkto žymėti teritoriją savo smarve. Plikus užpakalius, užsivertusios sijonus, viena kitai rodydavusios ir Europos kaimietės. Tai buvęs galingas bežodis argumentas.

Tačiau ką gi šituo kūno nuogybės šūksniu norėta viena kitai pasakyti? Ar nebylus trapaus, slapto, gėda pažymėto kūno plotelio demonstravimas atstodavo visos prigimtinės nuogybės klyksmą? Ar tai buvo viso kūniškumo teigimas? Žodžiai nepajėgūs tai įvardinti. Juos įžūliai ar negrabiai sapaliojančios burnos tampa kažkuo, kas dar gėdingiau nei slaptosios, dar vadinamos „gėdingosiomis“ kūno vietos. Kalba nustoja būti dovana ir virsta prakeiksmu ar bjaurastimi, kuri neišvengiamai sutepa žmogų iš jo išeidama.

Tačiau dar svarbesnė čia yra šviesa. Margų, pilkšvų ar purvinų kasdien dėvimų kaimiečių drabužių prieblandoje nuogas užpakalio fragmentas yra tapatus nebylios šviesos pareiškimui. Staiga paaiškėja, kad kūnas yra tuščias ir vis dar pripildytas šviesos, kuri netikėtai suglumina. Užuomina apie viso kūno ir kūniškumo tuštybę pribloškia ir atima žadą.

Ir tik atsipeikėjus pamatomas dar ir tasai plotelio, fragmento juokingumas ir gėdingumas, bjaurus kūno visumos pažeidimas, kūno negalios modelis. Kieno nors dalis neretai kelia juoką, nors visuma neturėtų galios išspausti nei šypsenos, nei menkiausio linksmumo.

Jei per tą patį laiką, kai parodomas užpakalis, būtų atidengiamas visas kūnas, jis tiek neapstulbintų ir nesuerzintų. Tačiau dabar, kai atveriamas tik mažas kūno plotelis, jis suerzina lyg į akį patekęs saulės spindulys.

Nuogo kūno skiemens negailestingai užspeisti žodžiai gėdingai pasitraukia.

Atmintyje ir sapnuose aptinku miglotą impulsą apsinuoginti sunkiai pakeliamo emocinio krūvio, bejėgiškumo akimirkomis. Tarsi tokiais atvejais naudotis bejėgiais, nuo pavojaus neapsaugančiais drabužiais būtų taip pat gėda, kaip ir gintis bejėgėmis žodžių konstrukcijomis. Nutilus ir suvokus, kad kiekvienas pasakytas žodis klampins vis giliau į gėdą ir nešlovę, belieka tik apsinuoginti. Blokšti kažkam į akis nuogo kūno šviesos gniūžtę.

Kritinę egzistencijos akimirką drabužiai gali pasirodyti ne tik negražūs, bet ir juokingi. Bet kuris apdaras negudriai kartoja žmogaus kūno formas. Drabužiai apgula žmogaus kūną parodydami savo nesavarankiškumą, jų raukšlės dar labiau išryškina apdarų bejėgystę ir karikatūriškumą.

Sijonai ir kelnės, atidengiantys kūnų fragmentus, nuogybių užuominos panašūs į įkūnytus luošumo pavidalus. Jų akivaizdoje turėtume jaustis mažumėlę nesmagiai, jei tik nebūtume apspangę nuo visuotinai vartojamų svaigalų, vadinamų kultūra, mandagumu, etiketo normomis.

„Ne, ne, ne“, – regis, tebegirdžiu uždaru apskritimu besisukančias gynybines mamos jungtis. Ji sėdi prie apskrito stalo, vis dar stipriai apkurtinta visuotinai priimtų elgesio taisyklių. Šios jai padėjo susikurti tariamai nuosavą tvarką ir pagal ją nugyventi daugiau kaip septynis gyvenimo dešimtmečius. Išblaivėjusi nuo šio išmokto socialinio svaigulio jaustųsi pernelyg nesaugi, pažeidžiama ir nelaiminga. Blaivumo grėsmės nuojauta jau įrašyta jos veide: žemyn nuleistas blausių akių žvilgsnis, pilkšvai balsvas veidas su labiau nei kada nors žemyn nutįsusiais, įtrūkusiais lūpų kampučiais. Išblaivinti ją būtų pavojinga. Skausmas, kurį patirtų praėjus svaiguliui, greičiausiai pasirodytų nepakeliamas.

Užtenka prisiminti, kaip mane pačią išblaivina atidus įsižiūrėjimas į save veidrodyje ar netikėtai nuogi mano veido fotografiniai atvaizdai. Kam reikalingas šis mano blaivumas, ką jis duoda? Juk aš ir taip, kaip kad Jeano-Paulio Sartre’o „Žodžių“ senelis, esu pavargusi nuo savo entuziazmo. Tačiau dabar, kai kalbiname mamą išsirengti, entuziazmą privalo pavaduoti valia, atkaklumas, netikėtai atgijusi klasės pirmūnės pareiga užbaigti ką pradėjus. Griaudamas nuobodžią taisyklę privalai sukurti jos pakaitalą, ritualą, formulę, magišką tekstą, kalbinį rėmelį.

Pavojų, į kurį viliojame mano mamą, nujaučia ir mano dukra. Ji labai švelniai ir atsargiai palaiko mano pusę, kai raginu mamą išsirengti prieš fotoaparatą.

Bandau išlaikyti pusiausvyrą tarp skubos ir delsimo. Diena eina vakarop, panašia kryptimi juda ir ūmai senti pradėjusi mano idėja. Labai delsti nebėra kaip. Bet ir skubėdama galėčiau prarasti tai, ką vis dar tikiuosi įgysianti.

Mintis apie nuogas močiutę, mamą ir dukterį vienoje nuotraukoje gimė maždaug prieš dvejus metus. Vėliau idėja apie trijulę buvo sumažinta iki apsinuoginusių mamos, tai yra manęs, ir dukters. Tokią ją užkonservavau neribotam laikui. Kartais iškildavo tik sapnuose, bandydama imituoti, kad žaidimas įvyko ir prarado patrauklumą. Ir ar bent buvo kada apskritai kuo nors patrauklus? Nuo pat pradžių tai panėšėjo į vieną iš atsukto pliko užpakalio pavidalų, kūnišką frazę. Tik tokį dar bent kiek galima pakęsti, tik panašiu argumentu dar galima patikėti daugiažodystės išvargintoje tikrovėje. Jo ženklas – ne patrauklumas, bet šviesus nuovargis, bandymas apsiginti saulės zuikučiu.

„Esi medikė, pripratusi prie visokių nuogybių, argi ne taip?“ – nesiliauju įkalbinėjusi mamą. Jos profesija – felčerė akušerė, didžiąją gyvenimo dalį ji dirbo miesto ligoninės Kraujo centre. Argi kraujas nėra šis tas intymiau nei apnuogintas kūnas? Ir argi nėra normaliau, paprasčiau nusirengti prieš kamerą nei durti adata į kažkieno veną, siurbti iš ten gyvą kraują, kurį vėliau supumpuotum kitam? Nusirenginėjame, prausiame, tepame savo kūnus specialiais riebalais daugybę sykių. Atidengiame, apžiūrime, pagerbiame visa, kas nepagerbiama viešai. Dabar iš mūsų prašoma kur kas mažiau, nei darėme savo kūnams slaptai.

Atsiminusi, kad indaujos kampe tebetūno prieš dvejus metus paragautas šilkmedžių uogų likeris, statau ant stalo butelį, dėlioju taureles. Išsiblaiviusi iš kultūrinių normų svaigulio mama galėtų glaustis paprastučiame alkoholiniame svaiguly, jos moralinių vizijų saldumą pakeistų šilkmedžio cukrus. Ruošiu ją operacijai.

„Ar negalėčiau likti su maudomuku?“ – klausia mama.

„Na štai, prašom, ledai pajudėjo. Dar žingsnelis, ir viskas bus taip, kaip turi būti“, – sakau ir galvoju lygiai tą patį. Net keista, kad šitaip. Kad pasikliauju savo apnuoginta mintimi tarsi skalpeliu ar adata. Kad mano žodyje netikėtai išsiteko mano minties dygumas.

Įpročių pripūstą nuobodulio valtį galėtų prakiurdinti ir paskandinti tik aštrumas. Bet ką darysime nustoję plaukti? Ar atsiras kas nors, kas mus plukdys ar bent išgelbės?

Aštrumų griebiuosi gal tik dėl to, kad dabar esu mediumas tarp kultūrinių klišių svaigulio ir šilkmedžių uogų likerio spangulio, kuriuos sukeisiu panašiai, kaip sena detalė pakeičiama laikina. Iki tol, kol bus pritaikyta visiškai nauja.

Komodoje surandu juodą triko, išskleidžiu mamai prieš nosį. Iš jos veido matau: pasimatuoja nieko nelaukdama. Mintimis.

„Kostiumas, žinoma, prabangus, bet geriausia iš karto visos nusirenkim. Juk visoms kartu nebaisu“, – sako dukra.

„Gerai jums sakyti, kai esate jaunos. Aš liksiu su triusikais“, – nejučia savo pačios mintyse apnuogina savo viršutinę kūno dalį močiutė. Jau beveik aišku, kad be didesnio vargo žengs dar žingsnelį.

Jaučiuosi lyg nekaltos mergaitės gundytojas ar gundytoja. Kuo greičiau mūsų močiutė pasiduoda, tuo man nejaukiau, nors reikalas krypsta kaip tik ta linkme, kurios reikia mūsų bendram planui.

Paduodu jai raudoną frotinį chalatėlį. Kai rašau šį sakinį, mano kompiuterio redaktorius prajuokina mane, siūlydamas atsisakyti žodžio „frotinį“, vietoj jo pateikdamas įspūdingą žodžių rinkinuką: frontinį, erotinį, protinį, grotinį.

Prie frontinio-erotinio chalatėlio mama nusitveria žalią apynio virkščią su retais šviesiais spurgais. Apsivynioja ja savo kūną – vietoj maudymosi kostiumėlio ir vietoj kelnaičių. Chalatėlį nusivelka be didesnių raginimų. Ačiū šilkmedžio sielai, spiritui.

Vangių nuogybių medžiotojas fotografas tyko mūsų iš tolėliau, tarsi bijotų išgąsdinti. Judame pagal paskubomis sukurptą scenarijų: paklodžių sudžiaustymas, nudžiaustymas, paklodžių purtymas, baltų kėdžių nešiojimas.

Kėdės atrodo lengvutės, gal todėl, kad į nuogus mūsų kūnus plūstelėjo tvirtybė, prasidėjo šviesos apykaita. Esame pasirengusios susikauti su kieta materija ir užkietėjusiais įsitikinimais, jei tik jie kur nors čia užkliūtų.

Išvakarėse nupjauta žolė – minkštutėlė, švelni mūsų padams, mažumėlę vėsoka.

Vėliau prisėdame ant tų pačių baltų kėdžių po obelimi, apsivilkdamos nudėvėtus moters-gamtos vaiko simbolius. Apsirengiame viena kita. Tiksliau, matuojamės. Man patinka manyti, kad man dabar tinka tiek dukters, tiek motinos kūno kostiumai. Nesvarbu, kad vienas aiškiai per ankštas, o kitas – vis dar per laisvas, po juo jaučiu laiko šaltuką. Vis dėlto bandau jo nepaisyti.

Malonu, vai malonu būti abstrakčiame viduryje. Tai suteikia keistos abstrakčios šilumos, jaukumo.

Nejaukumą išbarstome greitai lekiodamos po kiemą. Vakarop oras palengva vėsta, o nė vienai iš mūsų nevalia sušalti. Mūsų giminės moterys jautrios šalčiui, joms būdingos silpnokos imuninės sistemos. Tiesą sakant, visos jų sistemos – be tvirto imuniteto, kaip ir daugelio žemakilmių. Galima tik apsimesti, kad tai ne imuniteto stoka, kad viskas kilę iš laisvos dvasios ar valingo kūrybinio veiksmo.

Pagal scenarijų mudvi su mama piname jauniausiajai ilgą įsivaizduojamą kasą – vėliau ją turės prikurti fotografas, paskui visos trys nešame apkerpėjusį rąstą, kibirus ir krepšius, meldžiamės aplink nematomą ugnį, gulinėjame ant juodos paklodės.

Kažkurioje vietoje įsispiriu į ilgus, sunkius vyriškus guminius aulinius, tarsi nurodydama, kad šioje laumių teritorijoje ar teorijoje yra ir vyriškų ženklų. Galbūt tokie savaip apsaugo, nurodydami, kad šios moterys, patelės, ši nuogalių banda vis dėlto turi šeimininką ar piemenį. Arba tai tereiškia, kad jos įgãlios imtis stipresniojo, didesniojo vaidmenų.

Šviesi švelni oda – tarytum trapus indas, kurį reikia nešti atsargiai. Tačiau mes bėgiojame, turbūt įsivaizduodamos, kad greitis mus išgelbės nuo sudužimo ar kitų pavojų. Šitaip skubant, mūsų kūnais čiuožinėja rugpjūčio srovės, jaučiame oro ir galbūt laiko pasipriešinimą, galynėjamės su jais ir galiausiai pritrūkstame jėgų įsiklausyti į savo trapumą, būti atsargesnės.

Jaučiu, kaip klepsi mano krūtys, kai bėgu iš vieno vejos krašto į kitą, vilkdama paskui save šešėlį. Jis tarytum svarmuo prie mano kojų, kūno pančiai ar įrodymas, kad esu neskaidri, kūniška.

Galiausiai priverčiame išsirengti fotografą, pozuojame su juo prie molinės šimtametės tvartelio sienos.

Peržiūrint nufotografuotą žaliavą paaiškėja, kad daugeliu atvejų mane pridengė ne šešėlis, o šviesa. Ten, kur derėtų matyti raukšles ar kitus senatvės ženklus, matau vien apšviestus odos tyrus. Šviesa pasidarbavo, kaip jai ir dera, tapdama ypatingu vakaro drabužiu.

Man nepavyko tapti regima riba tarp jaunystės ir senat-vės – tokia buvo šviesos valia, kuri man dar menkai pažįstama. Nebuvo lemta pažymėti kažin kokį vidurkį, vidurį, pusiaukelę tarp jaunystės ir senatvės.

Pasidarbavus šviesai, nuotraukose atrodau lyg paikas nelabai rangus vaikas, kuris galėjo užsigauti. Nesaugi jo padėtis aplinkui pasėjo jaudulį – tokį stiprų nerimą, kad žiūrint į nuotraukas tebėra neramu.

Kartu su nerimu iš nuotraukų plūsteli keista gyvybė. Jos visada galima rasti ten, kur neramu ir nepernelyg tvarkinga, kur kažkas pažeidžia tvarką, taip pat ir viešąją.

Visada turite galimybę nusirengti viešai ten, kur galite būti apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimu. Kai kas taip ir padaro, sąmoningai ar nesąmoningai nujausdamas, kad tai padaryti verta. Juk būti apkaltintam už tokį abejotiną ir kintantį, tokį apgailėtiną ir niekieno nepačiupinėtą daiktą kaip viešoji tvarka yra bemaž religinis aktas, teisybės demonstracija.

Tačiau jeigu nesate religingas ir trokštate ramybės, pasirinkite nuošalų vienkiemį ar nuošalų kambarį ir nusirenkite ten, savo paties iš viešosios tvarkos zonų atsikovotame šiltame laike, šiltoje erdvėje, savo susikurtame rojuje.

Nusirenkite ir tada, kai manote, kad neturite kuo apsirengti. O jeigu jums atrodo, kad turite kuo apsirengti, nusirenkite juo labiau – savo apsinuoginimo didybe mažai kam prilygsite.

Nusirenkite, jei esate jaunas ir žinote, kad esate gražus, – tegul visi jumis pasigroži, net ir tada, kai apsimeta, kad bjaurisi. Meskite šalin drabužius, jeigu manote, kad jaunystė tik dar labiau paryškina jūsų bjaurumą, – tegul visi matys, kokia negraži būna jaunystė, tai ypač paguos kai kuriuos senuosius, apmaldys jų tulžį. O jūs pats galbūt pagaliau suprasite, kad „visi“ yra viena labiausiai abejotinų proto konstrukcijų ir kad tarp tų visų atsiranda kažkas, kam esate arba gražus, arba, sakykime, nei šioks, nei anoks.

Tarp visų visada atsiras kažkas, kuriam grožis ir negražumas yra tokie pat tušti kūriniai kaip vienkartinės servetėlės, vakarykščiai dienraščiai, netgi dar tuštesni už juos. Dėl to nusirenkite ir būdamas senas. Švytėkite tarsi nebylus žodis, besimainantis ir nuolat tampantis tuo, ką įvardija.

Galų gale jums niekada nepavyks nusirengti iki galo. Kiekvienas, kuris matys jūsų nuogybę, aprengs ją taip, kaip moka, lygiai kaip tie, kurie mintyse jus nurenginėjo.

Netgi jums pačiam nuogybė nesiliaus buvusi kažkuo, ką dėvite lyg drabužį.

Bet jeigu jums atrodo, kad esate pernelyg išblyškęs, būkite tikras, kad jūsų nuogybė yra šventinis rūbas. Galbūt iš tiesų verta jį patausoti. Tokiu atveju palikite jį sapnams ir nuotraukoms. Juk jie – tarytum talpios spintos. Juolab kad kūno tuštybė ar kūno šviesa daug vietos neužima – ji tikrai ten tilps.