Resentimento geografija: socialinė reklama ir Dainavos zikuratas

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Psichogeografija suvokia miesto aplinką kaip nuolatinę tėkmę, sintetinančią ir įgaunančią reikšmes tik ryšyje su žmogiškuoju subjektu, jų grupėmis ir ryšiais tarp šių grupių bei subjektų. Pagrindinis psichogeografijos pareiškimas – žmogaus sugrįžimas į urbanistiką, numanoma jo pergalė prieš beveidį yra-kaip-yra planavimą. Geriausia to iliustracija – situacionistų 7-ajame dešimtmetyje parašyti siūlymai, kaip pertvarkyti Paryžių, į kuriuos įtrauktas ir reikalavimas, kad ant kiekvieno gatvės žibinto būtų po jungiklį.

Sukarpęs Paryžių pagal jo rajonų, t. y. individualiai suvokiamų vientisybių, ribas ir perdėliojęs jas pagal judėjimo tendencijas, Guy Debord’as sukūrė psichogeografinį Paryžiaus gidą, arba „Meilės aistrų diskursą: psichogeografinius dreifuojančius nusileidimus ir jausminių vientisybių įvietinimą“. Jei taip karpytumėm Kauną, tikrus atstumus, kelius, takus ir tiltus palikdami tik kaip psichoatstumus drauge laikančias gleives, penktadieninis dreifavimas Šilainiai–Centras–Žaliakalnis–Šilainiai (namai–baras–načnykas–namai) būtų tai, ką galėtumėm atvaizduoti žemėlapyje raudonomis rodyklytėmis. Psichogeografinius žemėlapius formuoja žmonės, o paskui šie žemėlapiai formuoja juos, kurdami ne tik fizinius, bet ir iš (ne)galimybės arba troškimo gimstančius praėjimus ir užtvaras. O psichogeografinė kelionė – tai niekaip materialiai neteisinamas dreifavimas siekiant atsikratyti naudos kriterijaus ir padaryti urbanistinius įrankius tokius nenaudingus, kad pasirodytų tikroji jų veido iliuzija – erotiškai apsinuoginusi panelė Galià.

Kaip ir kiekviena kelionė, nepatenkanti į „atostogų“ kategoriją, psichogeografinis klaidžiojimas kyla iš nenoro būti reprezentacijoje – arba bent jau reprezentacijoje, kuri nereprezentuoja savęs, nežvelgia į tai, kas yra prieš ją ir už jos. Kaip kartą sutikti baltarusių menininkai, protestuojantys aseminiu (nereikšminiu) raštu, tiksliau – atsitiktiniais, tik prezentaciją turinčiais kringeliais, taip ir aš šioje kelionėje pametu intensyvumus dėl ekstensyvumų, platumas dėl ilgumų. Tikrasis psichoklaidžiojimas būtų nuolat besikartojantis, sujungiantis šiuos ekstensyvumus į vieną – bet taip nėra, tiek dėl pavojaus imti juo naudotis, tiek iš asmeninės atsakomybės (koks dar asmuo?) kratymosi.

Troleibuso gale, paprastai rezervuotame narkomanams, benamiams, įsimylėjėliams ir kitiems iškrypėliams, įsitaisiusi „Saulės“ gimnazijos dvyliktokė tamsiai raudonu uniforminiu sijonuku. Elegantiškai ir šaltai traukia elektroninį dūmą, tuo keldama negarsų, veik nepastebimą, signalo negaudančio televizoriaus šnypštimą primenantį pensininkų nepasitenkinimą. Kuo arčiau Dainava, tuo daugiau troleibuse „laiferių“^*. Visada jau įpiešę, niekada dar nevisiškai girti, bet nuolat pakeliui šio tikslo link. Trumpas konfliktas, mokykla, mokiniai, pensininkai, vėl „laiferiai“.

Kaunieti, nepasiduok

Kuo toliau į Dainavą, tuo daugiau šalies mastu garsių Kauno socialinių reklamų. Kilometro spinduliu aplink polikliniką – platus pasirinkimas. Paršas su mobiliaku: „Labas, tau skambina telefoninis sukčius. Atiduok pinigus!“ Tiesiog pirštuose nuvytęs nebelibidinis cizas: „KADAISE BUVAU VYRAS – su cigarete rankoje.“ Dinamitas iš dar standžių cigarečių: UŽGESINK, KOL NEVĖLU! Arvydas ragina REMTI LIETUVOS KREPŠINIO ATEITĮ! Liūdnas apsilaupęs vėžlys žiūri į „50“ ženklą ir galvoja: DEJA. 2003 m. (!) padaryta 11 513 abortų, sako prierašas po nėščiąja ir aidi šauksmas tyruose: „Išsaugok mane!“ Savivaldybės pasiaiškinimas, kad iš 200 milijonų, kuriuos akcizu sumoka vairuotojai, Kaunui grįžta tik apie 10. Ir viską vainikuojantis karališkasis numeris: beždžionė su flakonėliu už STOP juostos ir NEDERK MIESTO!

Pastarasis benefisas gali būti interpretuojamas kaip rasizmas. Beždžionė su flakonėliu, rimtai? Gal ir rimtai, o gal ir nepagalvota – bet kam galvoti, kai sveiku protu suvokiama, kad Kaunas – lietuviškiausias didmiestis ir būt gerai, ka toks i liktų. Smagiausia, kad, nuklojusi – pati ar per tarpininkus – miestą įžeidžiomis, nebejuokingai beprasmėmis ir „1984-ųjų“ atmosferą kuriančiomis teisingomis reklamomis, savivaldybė aplink pačią save apsivynioja STOP juostą ir patampa neprieinama nei man, nei jums, nei sau pačiai.

Kaip vėliau sužinosiu, gatvės reklamos Kaune nelabai apsimoka, o už reklaminį plotą reikia mokėti (30 litų už kvadratinį metrą savo žemėje ir iki 400 litų – valstybinėje), tad atiduoti plotus savivaldybei – gera idėja išvengti mokesčių. Savivaldybė savo ruožtu gyvena iki-post-struktūralistinėje visatoje, kur vaizdinys kaip toks neturi ne tik prekinės vertės, bet ir potekstės, jis vis dar veikia kaip aiškus, į vieną pusę „klausyk manęs, kai kalbu“ tikslingai nukreiptas signifikantas. Didžiosios raidės beviltiškai baigiasi šauktukais: NĖRA čia jokios paslėptos prasmės ir NEBUS, šita reklama tau sako tai, ką ji sako, ir taškas. T. y. šauktukas!

Reklaminį plotą būtų galima paversti oksimoronu-legaliu grafičiu, viliojančiu miestietį vaizdinio vartojimu, neaiškiomis ribomis tarp leistina ir draudžiama, estetiniu maišto įžeminimu, tokia situacija, kai, pasak Žižeko, „Dievas yra, todėl viskas yra leidžiama, mėgaukis!“ Bet ne, Kaunas žaidžia XIX a. tėvelį ir nenuilstamai kovoja už amžinąsias vertybes. Viena vertus, tai visai neefektyvu, nes nepaveikia ir negali paveikti to numatytojo devianto, nagi to, kuris rūko, geria, viršija greitį, dergia miestą, darosi abortus ir dar keikia savivaldybę dėl duobių. Jei eidamas gatve nesidroviu supešti vieną kitą kvapniojo kontrabandinio „Minsko“ pagaliuką, tai tik todėl, kad niekas man nuolat neprimena, kaip tai blogai, kaip man nestovės, o vieną dieną viena vinis tikrai bus į karstą – ak, atleiskite man, aš vis dar (!) nežinau ką darantis.

Kita vertus, Didžiojo Brolio aplinka nepalieka daug pasirinkimų. Vienas jų – tyčia gyventi švelnioje transgresijoje vien tam, kad neišprotėtum tokiame a ką čia darai atmosferos kupiname mieste. Kitas – radikalus, bet tylus resentimentas, nukreiptas į savivaldybę, valdžią ir apskritai bet kokią tėviškąją figūrą, geriausiu atveju reiškiamas pikta pašaipa. Čia priėjo Nietzsche: o gal kaltindami visomis Kauno nesėkmėmis išorinį savivaldybės blogį, kartodami šlykščius „…galima gyventi“ šūkius ir kitaip laistydami pykčio gėles geriausiai apsaugome ne tik savo pačių vergiškąją moralę, bet ir konservatorių valdymo erą ir brežneviškai jaukią stagnaciją nuo subyrėjimo?

Psicholaukiamieji

Socialinių reklamų gausa tinka Dainavos poliklinikos apylinkėms ir jose gyvenančiai atskirčiai. Netikslingumas ir nepatikimumas, nuolatinės interpeliacijos grėsmė (tas pats a ką čia darai) nusileidžia iš „Prismos“, „Maximos“ ir „Urmo“ pasažų. Natūralus pirk–parduok laikinumas atsiduria velniškoje dialektikoje: ne tik amžiname pavasaryje skendintys prekybos centrai, bet ir urbanistiniams pakraščiams būdingos degalinės, paminklų ir padangų parduotuvės. Greitkelis visai šalia – ar į Vilnių, ar į pragarą. Studentų barakai, parduotuvė, kebabinė, „1000 litų“ verslo centras, „Statoil“, „Kauno gelžbetonis“, „Orlen“, poliklinika. Psichogeografinėse koordinatėse vieta prilygsta geležinkelio stočiai: tinkama vieta išvažiuoti arba grįžti, pati stabili, bet nuolat aprūpinanti nestabilumu, o pasiliekantys čia ilgiau nei kiti tai daro veikiau iš alternatyvos neturėjimo nei iš nepažabojamo geismo.

Poliklinika irgi nėra vieta, kurioje – išskyrus patologinius atvejus – trokštum būti, tuo labiau jei nesergi. Aš nesergu, aš išėjau pasivaikščioti, bet personalas nepamirš man apie tai priminti maloniuoju „ko norėjote?“ Mirtis ir nelaimė nėra čia tiek dažnos, kvapai ir rūpesčiai čia kasdieniškesni: peršalimas čia, panikos priepuolis ten, suskaudęs dantis kairėje, skilęs riešas dešinėje. Čia nėra priimamojo, tik registratūra, gydytojos ir slaugytojai ne tiek svarbūs, kad pasąmoningai jaustumeisi von Triero Karalystės svečiu. Poliklinika kaip institucija yra visuotinės, viešos biurokratinės prigimties. Paciento ir gydytojo santykiai gali užsimegzti ir užsimezga, bet teoriškai galima apsieiti ir be jų, nes gydytojų parengimas – teoriškai – vienodai geras, mat švietimo sistema taip pat vieša ir teoriškai visiems prieinama. Mokėti čia taip pat teoriškai neteks, gali tekti veltis tik į nepotizmo ir smulkiosios dovanų korupcijos schemas.

Pastatyta 1974-aisiais, Dainavos poliklinika iš išorės renovuota, šalia – parkelis, suoliukai, eglutės ir akmeninė nežinomos moters skulptūra – ir net naujasis logotipas atrodo sukurtas savo darbą išmanančių žmonių, o ne direktoriaus sūnaus devintoko, truputį nusimanančio apie kompus. Įsivaizduojamai kolektyvinis, įsivaizduojamai neišvengiamas Rytų ir Vidurio Europą okupavęs procesas, vadinamas „perėjimu“ (transition), veikia! Skirtingai nei „naują statome ant seno griuvėsių“ režimas, įsivaizduojamas ėjimas į šviesų liberalios demokratijos rytojų nusavina praeitį, ir ne tik nusavina, bet ir pagerina, išplečia ir paverčia niekuomet nesibaigiančia dabartimi. Nagi tokia, kaip jau minėtų „laiferių“: visada jau, niekuomet dar.

Pagerintos praeities brangakmenis – pirmo aukšto fojė. Jei ne nežymi senatvės, ligos ir biurokratijos nuojauta, norėtųsi čia pasėdėti ilgiau, knygą paskaityti. Futuristinis apšvietimas, per visą fojė išsitiesę minkštasuoliai, su registratūra sujungta rūbinė, nuobodžiai transliuojantys plačiaekraniai, yra net eilės administravimo aparatas. Pastarasis žvėris poliklinikoje itin įdomus: jis virtualizuoja tarpasmeninę eiliavimosi praktiką ir priskiria ją objektyviam skaičių pasauliui. Taip sunkiau, net truputį nejauku „užšokti minutėlei“, vykdyti operacijas „aš greitai“, „tik analizų“, „sakė išsikelt kortelę“. Užtat galima patogiai atsisėsti savo mažam pasaulėlyje ir džiaugtis prisidedant prie tvarkos palaikymo – juk žinai savo numerį, ar ne? Eiliamato numerėlis, rūbinės numeriukas, reikalingo kabineto numeris, apsilankymo laikas, asmens kodas, analizų išvados, pulsas ir spaudimas. Gerovės valstybės simuliakrai: logiška ir objektyvi, skaičiais, o ne asmeniškumais besivadovaujanti, visiems šaltai lygi medicina.

Už fojė ir dispečerinės atsiveria tikroji poliklinika: pirmame aukšte reikalingiausi kardiologai, fiziologai, jei nelipsiu pastato amžių rodančiais laiptais, užsuksiu į kavinę, kurioje, ne kaip fojė, nėra nieko nereikalingo: sumuštiakai, kavytė, puspigiai dienos pietūs. O senieji laiptai veda per laikotarpius: kuo aukščiau, tuo daugiau pigiai žaliai dažytų sienų, pro renovacijos grindinį ima kaltis geltono linoleumo ir mirksinčių dienos šviesos lempų daigai. Antrame ir trečiame – šeimos gydytojai, pediatrai, odontologai ir ginekologai, ketvirtame ir penktame žalių linoleumo plytelių grindis mindo chirurgai ir psichiatrai. Čia – tikrosios fizinės ir psichinės problemos, nieko juokingo arba rodytino „plačiajai visuomenei“, stačiakampė poliklinikos išorė per „galima–negalima“, „geidžiama–nenorima“ virsta į zikuratinį vidų. Mažiausiai lankytojų sulaukiančiame psichiatrijos skyriuje – viešųjų ryšių skyrius, viena vieša paslaptis šalia kitos, nuostabus sprendimas!

Gydytojai specialistai, neurologai, oftalmologai, urologai, zikurato žyniai, reziduoja penktame ir šeštame aukštuose, šeštame – laboratorija, o laboratorijoje vyksta mokslas, imu įsivaizduoti reagentų aukojimus. Kad čia patektum, tau reikia gauti pasą iš antro ir trečio aukšto gydytojų, į specialisto, tikro numerių žinotojo, duris negali pasibelsti tiesiog taip, be apačios gyventojų aprobacijos negali švaistyti valstybės pinigų savosioms patologijoms. O septintame aukšte, karaliaus ir finansininkų, klerkų, viršininkų zonoje, jei nesi nusiteikęs ginčui, skundui, draugystei ar kitam komunikaciniam veiksmui, teks pastoviniuoti ir apsisukus kulniuoti žemyn.

Aplink save besisukančios kelionės atliekamos kiekvieną dieną, jos paremtos funkcijomis ir mažais troškimais. Suteikti daugiau blizgesio zikuratų papėdėms logiška ir iš status quo, ir iš demokratijos pusės: karaliaus rūmų grožis turi skirtis nuo priimamojo grožio, bet šis regimas skirtumas turi būti tik naudingas paskirčiai. Apskritai kilti aukštyn nėra didelio reikalo, tai ne palaima, o kančia, kaip raunamas dantis, nerimas arba inkstų akmenys. Dainava, kaip ir kiti daugiaaukščių rajonai, yra nepakenčiamai plokščia, grynai kompozicinė, efemeriška kaip žiedinė sankryža, kaip turistinis miestelis, kaip gydytojo laukiamasis, kaip aplink renovuotą zikuratą plytintys dirbami laukai, kuriuose anksčiau sodindavo ryžius, o dabar pardavinėja batus. Dainava pati yra tik daugybinė psichogeografija, kurios net ir norėdamas negali suprasti kitaip nei labai vienišo vieno.

___

* Angliškas slengo terminas visą gyvenimą tame pačiame rajone / miestelyje praleidžiantiems neprogresyviems, didelių ambicijų neturintiems žmonėms vadinti. Terminas įžeidus, bet lengvai.