Metų ciklas senuosiuose kalendoriuose

VITALIJUS MICHALOVSKIS

Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai „kultūrinio susitarimo“ reikalas. Jei dėl kokių nors istorinių, kultūrinių ar religinių aplinkybių Naujųjų metų šventimas būtų susietas su pavasario pradžia ar vasaros viduriu, tai mes turėtume kiek kitus atskaitos taškus ir kiek „pasislinkusį“ patį kalendorių. Europoje jau ne vieną amžių Naujųjų metų atėjimas siejamas su sausio pradžia, nors senosiose mūsų žemyno kultūrose taip buvo toli gražu ne visada.

Įvairiuose Europos kraštuose kitados pasirodydavo gausiai iliustruoti metų darbų ir švenčių kalendoriai, arba vadinamosios „Metų knygos“, kuriose buvo vaizduojami kiekvienam mėnesiui būdingi žemės ūkio darbai, tuometės feodalinės visuomenės gyvenimo momentai, pramogos ir kitokia buitis. Šie spalvingi senieji kalendoriai vertingi ne tik viduramžius tyrinėjantiems istorikams, bet ir meno vertintojams, istorine rekonstrukcija užsiimantiems asmenims, taip pat visiems tiems, kurie neabejingi jų grožiui.

Stengdamasis aprašyti metų ciklą kadaise gyvenusių žmonių akimis, pasiremsiu keliais šaltiniais: 1280 m. anglišką Kenterberio kalendorių, XV a. prancūzišką „Puikiąją Berio hercogo metų knygą“ ir XVII a. pradžios norvegišką kalendorių, kuris dažnai vadinamas „Kalendoriumi su aukso skaičiais, šventadieniais ir mėnesių darbais“.

Nors visi išvardinti kalendoriai sudaryti skirtingais amžiais skirtinguose kraštuose, negalima nepastebėti tam tikro siužetų panašumo ar net jų giminystės. Visoje Europoje sezoniniai žemės ūkio darbai buvo panašūs, daugelį amžių jie buvo atliekami nedaug tepakitusiais įrankiais, tiesa, dėl klimato skirtumų žemyno šiaurėje ir pietuose atskiri darbai galėjo būti pradedami kiek anksčiau ar vėliau. Taigi, pradėkime nuo sausio.

Daugelyje senųjų kalendorių šis mėnuo iliustruojamas puotos ar užstalės scenomis. XIII a. Kenterberio šaltinyje naujų metų pradžią vaizduoja kelis veidus turintis romėnų dievas Janas, dešinėje rankoje jis laiko pakeltą taurę, o kairėje – ąsotį. Jano stalas nukrautas valgiais, tai liudija naujametę puotą. Senaisiais laikais Janas buvo laikomas pradžios ir pabaigos, tam tikro perėjimo, praeities ir ateities dievu, todėl kalendoriuje jis vaizduojamas neatsitiktinai. Janas simbolizuoja duris į naują pradžią, į naujus metus, todėl pirmasis metų mėnuo daugelyje kalbų vadinamas jo vardu (pavyzdžiui, angl. January).

XV a. prancūziškos „Metų knygos“ sausio miniatiūroje vaizduojama ištaiginga viduramžių puota pilyje ir apsikeitimas naujametėmis dovanomis, o norvegiškame kalendoriuje matome prie valgiais ir gėrimais nukrauto stalo sėdinčią valstiečių šeima. Tikriausiai tamsusis sausis buvo laikomas mėnesiu, kai neatidėliotinų ūkio darbų yra mažiausiai, todėl jis sietas su švente, linksmybe ar poilsiu. Beje, senuosiuose mediniuose skandinavų runų kalendoriuose naujų metų pradžią ir sausį dažnai žymi geriamasis ragas – svečių ir vaišingumo simbolis.

Žvarbųjį vasarį angliškame XIII a. šaltinyje vaizduoja buitinė scena – batus virš ugnies džiaunantis ir sustirusias kojas šildantis valstietis. Akivaizdu, kad tai ne pats skurdžiausias visuomenės atstovas, nes virš jo galvos kabo žiemai paruoštos maisto atsargos – dešros ir paršiukas, o puode kažkas verda.

„Puikiojoje Berio hercogo metų knygoje“ matomi sniegu nukloti laukai ir pamiškės, prancūzų valstiečiai kerta mišką, o jų moterys šildosi namuose. Pasiturinčio šeimininko garde stovi suvarytos avys, kieme paukščiams paberta lesalo, o nuo šalčio prisidengusi veidą moteris klampoja pusnimis. Derėtų pasakyti, kad savo reikmėms kirsti miško įbaudžiavinti valstiečiai negalėjo. Jiems buvo leidžiama nebent tik žabų pasirinkti, o geriausios šakos buvo gabenamos feodalui.

Norvegiškame XVII a. kalendoriuje vasarį iliustruoja medžioklėn išsirengęs vyras. Jis nešasi sunkią muškietą ir remiasi lazda. Juk žiema – tai metų laikas, kai vilkai buvo ypač aktyvūs ir pridarydavo daug žalos. Daugelį amžių visoje Europoje vilkus galėjo medžioti bet kas ir bet kada, o už sumedžiotų žvėrių galvas ar letenas buvo mokamas atlygis. Vilkų negynė joks įstatymas, todėl Vakarų Europoje jie buvo beveik visiškai išnaikinti. Beje, įdomu tai, kad vasario viduryje senieji romėnai švęsdavo Luperkalijas – „vilkų šventę“.

Kovo mėnesį Anglijoje genėdavo vaismedžius, tai ir pavaizduota Kenterberio dokumente. Prancūziškajame matomi kiti kovo darbai: jaučiais ariama dirva, ruošiamasi pavasario sėjai, genimi vynmedžiai. Kiek tolėliau piemuo su šunimi laiko pagautą gyvulių vagį. Šioje iliustracijoje aptinkamas ir fantastinis motyvas – virš pilies sklando sparnuotas drakonas. Meno istorikai teigia, kad paveiksliuke pavaizduota dabar jau sugriauta Luzinjano pilis Vakarų Prancūzijoje, o drakonas buvo laikomas tos pilies ir Luzinjanų giminės globėju.

Norvegiškame kalendoriuje galima įžiūrėti po suartą lauką vaikštantį valstietį.

Angliškame kalendoriuje balandžio mėnesiui atstovauja gėles besiruošiantis sodinti jaunuolis. Prancūziškajame matyti jaunos aristokratų poros sužadėtuvės. Puošniai apsirengusi pora keičiasi žiedais, o jaunos merginos skina jiems gėles. Tolumoje žvejai valtyse tinklais gaudo žuvis. Istorikai teigia, kad šiame paveikslėlyje galėjo būti pavaizduotos tikrosios vienos Prancūzijos didikų poros sužadėtuvės, tačiau čia jos simboliškai sutapo su šiltojo balandžio jaunystės ir meilės simbolika.

Šiaurietiškame XVII a. kalendoriuje valstietis sėja – sėklas jis semia iš parištos per petį juostos.

XIII a. angliškame dokumente gegužės simbolis – gėles skinanti mergina su žiedų vainiku ant galvos.

„Puikiojoje Berio hercogo metų knygoje“ atmosfera irgi šventiška. Čia vaizduojama senovinė pagonybės laikus siekianti gegužės pradžios šventė, kurios metu žmonės leisdavosi į mišką prisiskinti žaliuojančių šakelių ir gėlių. Paveikslėlyje matyti tradiciškai žaliai apsirengusios kilmingos damos, visų raitų procesijos dalyvių galvas puošia vainikai. Europoje nuo senų senovės šis metų laikas buvo siejamas su derlingumu ir galinga pavasario jėga.

Norvegiškame kalendoriuje gegužę ženklina didelį vainiką rankose laikantis puikiai apsitaisęs vyras. Germanų kraštuose tokie vainikai paskutinėmis balandžio ar pirmosiomis gegužės dienomis būdavo užkeliami ant aukštų stulpų – vadinamųjų gegužės medžių (angl. Maypole, vok. Maibaum), kurie simbolizavo gyvybės, šviesos ir atgimimo triumfą prieš tamsos jėgas. Neretai gegužės medis buvo puošiamas margaspalvėmis juostomis, aplinkui jį būdavo šokama ir dainuojama. Šio papročio nesugebėjo išguiti net nepakančiausi kovotojai su „pagonybės reliktais“.

Tiek angliškame, tiek norvegiškame kalendoriuje birželį iliustruoja šienaujantis valstietis su dalgiu rankose. Prancūziškame šaltinyje vyrai šienauja netoli pilies, o moterys grėbia šieną ir verčia jį į kupetas. Meno tyrinėtojai mano, kad pavaizduota tvirtovė – tai pats Paryžius. Dėmesį verta atkreipti į prancūzų valstiečių aprangą. Birželio kaitroje vyrai nešioja pintas skrybėles ir šienauja vienmarškiniai, o moterys vilki ilgas sukneles ir kelių sluoksnių apdarus.

XIII a. Kenterberio kalendoriuje pavaizduota liepos rugiapjūtė. Panaši scena ir norvegiškajame. Prancūziškame dokumente ne tik pjaunami rugiai, bet ir kerpamos avys. Įdomu, kad mums gerai pažįstama pjautuvo forma beveik nepakito nuo pat XIII a.

Rugpjūtis – kūlimo metas. Lengvai apsirengęs anglų valstietis su spragilu rankose kulia rugius. Norvegiškame kalendoriuje valstietis nuo žemės į pintinę renka vaisius, galbūt – obuolius. Prancūziškoje iliustracijoje pavaizduotas rugių rišimas į pėdas, gubų krovimas į vežimą ir netoliese upėje besimaudantys vyrai. Tuo metu kilmingieji užsiima savais reikalais – vyksta į sakalų medžioklę.

Rugsėjis angliškame kalendoriuje iliustruotas vynuogių spaudimo scena. Pusnuogis vyras mindo į didelį kubilą supiltas vynuoges, tuo pat metu rankoje laikydamas nemažą gėrimo taurę. Prancūziškame šaltinyje pavaizduoti vynuogių raškymo darbai – sultingos kekės kraunamos į didelius kubilus ir gabenamos į feodalo pilį. Iliustracija dar įdomi tuo, kad laukuose matoma nėščia moteris ir vynuoges valgantis vyras. Kadangi ruduo – vaisingumo bei derliaus metas, galbūt toks vaizdavimas ir nėra atsitiktinis. Šiaurietis tuo metu sėja žiemkenčius (dėl klimato skirtumo anksčiau nei anglai su prancūzais).

Spalis. Dabar jau žiemkenčių sėja pavaizduota angliškame kalendoriuje. Valstietis vilki šiltesnius drabužius, jo galvą dengia gobtuvas. Grūdus jis semia iš medinio ant peties pasikabinto lovelio. Sėja prasideda ir Prancūzijoje. „Metų knygoje“ lauko darbininkas beria grūdus į dirvą, o greta jo arklys velka akėčias su užridentu ant jų sunkiu akmeniu. Grūdus lesantiems paukščiams baidyti pastatyta kaliausė (su lanku rankose!) ir prie ištemptų virvių pririštos vėjyje plazdančios plunksnos.

Daugelis senųjų iliustruotų kalendorių lapkritį sieja su kiaulių ganymu ąžuolų giraitėse. Lapkritis – didžiausio gilių kritimo metas. Tiesa, norvegiškame kalendoriuje kiaulių ganymas ir skerstuvės priskirtos spaliui. Angliškoje miniatiūroje matomas ilgu peiliu ginkluotas valstietis su dviem kiaulėmis. Peiliu jis daužo nuo medžio giles. Prancūziškame dokumente piemenys taip pat gano kiaules ąžuolyne.

Gilės gana maistingos, jomis kadaise ne tik buvo šeriami gyvuliai, bet ir žmonės gaminosi iš jų patiekalus. Iš gilių kadaise neblogai verstasi. Didžiulių ąžuolynų valdytojai rinko giles parduoti ar už tam tikrą mokestį leisdavo juose ganytis kaimynų kiaulių bandoms. Pavyzdžiui, 1590 m. vieno 8194 ha turinčio Vestfalijos miško savininkai iš gilių uždirbo kelis šimtus kartų daugiau nei parduodami medieną.

Šiauriau esančioje Skandinavijoje žiema prasideda kur kas anksčiau, todėl norvegiškoje lapkričio iliustracijoje galima pamatyti ant kėdės prie židinio sėdintį ir ištiestas rankas besišildantį turtingą dvariškį ar teisėją.

Paskutinis metų mėnuo – gruodis – skerstuvių ir žiemos medžioklės pradžios laikotarpis. XIII a. Kenterberio kalendoriuje vaizduojamas priešais kiaulę stovintis kirviu užsimojęs vyras. Paprastai senovėje kiaulės buvo apsvaiginamos kuokos ar kirvio penties smūgiu į galvą, o tik tada paskerdžiamos. Beje, viduramžių miniatiūrose kiaulės dažnai vaizduotos panašesnės į girioje gyvenančius šernus nei į šiuolaikines kiaules. Tai visiškai nesikerta su istorine tikrove – anuomet kiaulių snukiai buvo ilgesni, kaip ir kojos, naminės kiaulės buvo labiau šeriuotos ir neretai turėjo atsikišusias iltis.

„Puikiojoje Berio hercogo metų knygoje“ gruodis iliustruojamas senovine šernų medžioklės scena. Ant žemės gulintį šerną drasko apspitę medžiokliniai šunys, o netoli stovi trys medžiotojai. Šie vyrai ginkluoti šernų ir kitų stambesnių žvėrių medžioklei skirtomis masyviomis ietimis. Vienas iš medžiotojų pučia ragą, matyt, norėdamas pranešti apie laimikį. Priešingai nei vilkus, šernus daugelyje šalių galėjo medžioti tik feodalai arba jų patikėtiniai, nes šerniena buvo laikoma maistu. Pavyzdžiui, Anglijoje už stambių, valgomų gyvūnų medžiojimą valstiečiai galėjo būti baudžiami mirtimi arba apakinimu.

XVII a. norvegiškame kalendoriuje vaizduojama kur kas ramesnė gruodžio scena – šventinis duonos ar pyragų kepimas, kuris gali reikšti nenumaldomai artėjantį žengimą pro dievo Jano duris.