Kūčių ruoša ir vakarienė Mištūnuose

Ratelį kap išneša Kūcion – ne Kūcion, ale dar prieš mazgojimą. Valais, čystinies, četvergas būna… Išneša ratelį, tai net po Naujų metų atneša. Jau neverpia nei suka siūlų kokių, nieko. Sako, jei verpsi, tavo ir plaukus laumės suverps. Nu, Kūcion jau neverpė, ne, jau neverps. Sako, ba tau laumės ir plaukus suverps.

Pirtyj gi Kūcion būdavo laumės už krosnies. Sakydavo, ale ar ten buvo, ar nebuvo, nežinau. Sako, laumės už krosnies sėdi. Vis vaikus strošydavo, sako, palauk, laumė tuoj iš po krosnies išlįs ir tau bus. O ar ty jos buvo, ar nebuvo, galas jas žino. (Zofija Čekatauskaitė-Lankelienė, g. 1939)

Girdėjau, kad reik užbaigti pradėtas kuodelis. [Kitaip laumės priterš.] (Paulina Bujytė-Laučinskienė, g. 1934)

Paklodes neša, koldras neša pirtin. Sukaria pirtin tas koldras ir paklodes, tai tik smirdi dūmais. Iš pirties koldras [atsineša], jau šiltos būna, inšilį visos. Ty šviežios, einam po Kūčių miegot po tom koldrom. (Zofija Čekatauskaitė-Lankelienė, g. 1939)

Kūčios prasidėdavo taip. Moterėlės nuog ryto pradeda gamint. Vis tiek pasninką išlaikydavo. Vakare, kai jau ruošdavosi prie Kūčių, vyrai pirmiausia į pirtį eidavo. Pakūrena Kūčių vakarą pirtį, išsiprausia visi, ir vyrai, ir moterys, ir tada jau eina kūčiavot. Stalą paruošia, kaip kas sugebėjo – viena taip ruošdavo, kita kitaip. Sako, reikia dvylika valgių kad būtų. Tiek buvo apaštalų, ir valgių tiek reikia. Kiekvienas apaštalas turėjo savo vardą, tai ir maistas turi turėti savo vardą. Košė ar ten sriuba, ar paplotkėliai, grybai, uogos – visa turėjo savo vardą. Daugiausia darydavo trintų aguonų miešinį, su cukrum maišytą. Kepdavo tokius apvalius galkučius ir mirkydavo toj aguonų sriuboj. Pildavo į dubenėlius ir srėbdavo. Seniau avižas paprastai sumalė ir išvirė kisielių.

Prie stalo sėda, kai sužiba ugnės. Vakare, kai laikas pasiruošia, kai paruošta visa, žmonės purvą nuvalę – sueina visi. Tada padengia stalą, šieno atneša biškutį Kūčion, pakloja.

Pirmiausia maldų sukalba. Pats šeimos galva tam vadovauja. Tėvas ar koks vyresnis, gali būti ir bernas ar moteris vyresnė. (Jeronimas Radžius, g. 1917)

Pradeda žiūrėt iš ryto. Tai kepa, tai grybų prikela, tai tokias kap auseles kepa, teipos galkeles kepa. Prisigamina, nusiprausia. Vyrai pirmiau eina [pirtin], tada moterys eina. Kartu neina. Iš pirties parėję vakarieniauna. Pirmiausia ima plotkelį, pas kunigą perka plotkeles. Paskui paima, kap kas turi, obuolį. Sako, obuolį kap suvalgo, tai burna neišgenda. Paskui silkes, žuvį, nu, ir kitką. Iš avižų virė kisielių – sumala avižas, apraugia iš vakaro, an ryto vandenį pila, išsunkia tų, ima vandenį ir verda verda. Pasidaro tokis cyrštas kisielius. Dabartės sutarkuoju bulbų, padarau krakmolo…

A, palankynos… Nuvėjo [šv. Elžbieta] palankynosna in Marijų, kap Viešpats Jėzus užgimė. Šventa Elžbieta neturėjo ko neštis, tai kisieliaus išvirė ir bulvių pasišucino. Ot tas palikimas – kisielius reikia virc būtinai per Kūcias. Ir galkeles kepa, miešimo padaro. (Veronika Verseckaitė, g. 1915)

Zofija Ginevičiūtė-Ginevičienė su vyru Jonu Ginevičiumi. Ritos Balkutės nuotraukos

Kūčiosna vyrai siečką pjauna karvėm, moterys mazgoja ir paskum kepa visa, gamina. Anksciau avižų kisielių virė, ir uogų spalgenų… Kruopų košę virė, kanapes trynė, aguonas. Kad būtų dvylika valgių su grybais, žuvim. Ir rasalą verda. Vieni sako, kad užtai, kad dvylika mėnesių, o kiti sako, kad buvo Jėzaus dvylika apaštalų.

[Sėda kūčiavot], kai pirmutinė žvaigždė an dangaus pasirodo vakare, gal apie septintų valandų ar gal anksciau dar. Tadu atneša šeiminykas šieno, paklojam an stalo staltiesį, tadu žvakę pastatom, kryželį an stalo ir maistą nešam. Plotkeles pirmiausia, paskui ir visus valgius sustatom an stalo. Pirmiausia šeiminykas plotkelį laužo, duoda ir palinki, kad kitų metų sulauktų, kad sveiki būtų. Ir pats laužia, ir duoda laužc vaikam, šeimai. Po plotkelio rasalų valgo. Su grybais išvirtas rasalas. Paskui ty silkį, žuvį, paskui vėl slyžikus, miešimų su aguonom. (Zofija Ginevičiūtė-Ginevičienė, g. 1918)

Kūčiom valgom medų. (Marijona Bujytė-Česnakauskienė, g. 1927)

Skaitai, ty duona, miešimas, ty galkelė, grybas kokis, obuolys, silkė, žuvis. Ir prisdeda, skaitom, jau dvylika valgių yra, jau užtenka, daugiau nenešam. Kopūstų su grybais priverdi. Medaus atneši.

Ir po stalu šieno numeta. Tą vakarą, kap eini kūčiavot, tai šieno po stalu numeti. Sako, Jėzulis gemsta, reikia ir po stalu šieno numest. Prieš [valgymą]. An stalo padeda šieno, uždengia baltu skotertiu. Jėzulis baltose gimė. (Marija Radziūtė-Balkienė, g. 1930)

Prie Kūcių pirmiausia persižegnoja, pasimeldzia. Vieni meldzias tep, kiti už numirėlius meldzias. Ir tadu plotkelį pasdalina. Visi po vieną, vienas kitam turi duoc. Nor penkiuose ar devyniuose, vienos plotkelės reikia apdalinc visiems. Ir vėl kitas savos, ir vėl… Arba pats atsilaužia, ar kas atlaužia. Plotkelį pirmiausia suvalgo, po to reikia rasalas valgyc. Pirmiau tai burokėlių tokių nedidelių prilupa, priskuta, užverda vandenį, užpila juos ir pastato kokį savaitį. Būna tokis raugas, rūgštus, skanus. Kartais grybų indeda, tai nuo grybų kartais būna net kartu. Pipirų, babkavų lapų, svogūnų, kap kas inpila acto, kad būt aštresnis, mažiukių kruopelių, kad tirščiau būtų.

Aguonas miešimui būna kad kočėlu ištrina. Ištrini net iki pieno. Cukraus prideda, kap turi, medaus indeda ir galkeles bliūdan sumerkia.

Būna ir obuoliai. Kartais tuos obuolius iškepi miltuose. (Eleonora Malakauskaitė-Benkienė, g. 1931)

[Kūčių dieną] vyrai ruošiasi, dirba visa, šeria gyvulius. Malkas paruošia an šventės, akselio pripjauna gyvuliams, kad nereikt per šventes niekas daryt.

Važiuot niekur nevažiavo. Nei į mišką, nei į turgų kokį – niekur nevažiavo, tik buvo namuose ir laukė švenčių. Pas kaimynus nueidavo su reikalu kokiu, ko paskolint ar ką. Kieminėt neidavo. Kūčių vakarą į svečius neidavo niekad. Būdavo namuose visi. (Stasys Bazys, g. 1908)

Sakė, reikia, kad ant stalo būtų dvylika valgių, dvylika patrovų, kap anksciau [sakė]. Užtai, kad buvo dvylika apaštalų. Pirmiausia plotkelį valgydavom, o paskui turėjom obuolį valgyc. Paskui, kap sakant, visko po biškį, bet vis tiek turi kiekvienas dvylikos valgių paragauc. (Janina Lukoševičiūtė-Poguželskienė, g. 1945)

Paulina Bujytė-Laučinskienė

Iš vakaro išsimazgojam, susitvarkom. Reikia pyragus kept. Kur šeimos buvo didelės, didziulį blėkų galkų pirmiausia iškepa, o pyragus jau paskui įstato. Motulė sakydavo: vaikai, darykim, kad būt dvylika priprovų. Kad dvylika valgių būt an stalo, ale jau skaito su drusku. Deda ty ir žirnius, ir pupas, ir ty visokių…

Vyrai eina pirtin, mes pyragus jau pečiun statom. Vyrai pareina iš pirties, o mes ty su vaikais žiūrim, kap ty galkų nustvėrus. Gi perdien valgyc neduoda.

Bus negardu – tas rasalas gi… Inmeta kokių žuvies galvų, grybų kokį, burokų – nu, ir rasalas būna. Jis man tokis negardus, ty pipirų prideda. Tai nustveriam galkas ir einam pirtin, moterys paskui.

Pareinam, tėvulis atnešęs šieno pirkioj padėc an stalo. Daug prideda, tai bliūdai tik skersi stovi. Sakau, tėvuli, kam tu tiek daug prikrovei? Taigi rytoj, sako, karvėms reiks nešt. Šieno prideda ir užklojam skotertiu. Balta, tik balta. Nei raudona, nei žalia, tik balta. Taip išeina – Dievas kai gimė, jam baltų palukį padėjo. (Zofija Čekatauskaitė-Lankelienė, g. 1939)

Buvo tokių žmonių, katrie visų dienų nevalgo – kūciavoja. Va, aš nepasakysiu, ar devynias Kūcias iškūciavot, ar kiek [reikia]. Vakare jau kap pradeda kūciavot, tadu pavalgo.

Kūciom kaminus iškrecia [vyrai], šiečkos prispjauna, pirtį pakūrina. [Pirtin pirma eidavo] vyrai. Karsčio netep bijo – labai karšta pirma šiluma. (Adalia Verseckaitė--Verseckienė, g. 1925)

Pirmas atsisėda šeimininkas prie bakano duonos. Jis turi ten sėdėt, nes duoną pjausto. Jis prie duonos visųlaik atsisėda, tėvas. Kap gaspadorius tėvas prie duonos turi sėdėt. Jeigu ne, tai brolis vyriausias – kas vyriausias šeimininkas. Visadu bakanas turi būti an stalo. Ir per Kūčias taip – sėdi šeiminykas prie duonos. (Paulina Bujytė--Laučinskienė, g. 1934)

Parengė Juozas Šorys