KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai
Laiškas vyrui
tu pasakojai man kaip senis praregėjo suvilgęs akis į ašaras žuvusio sūnaus po mirties toliau gyvenančio senio širdyje iš kur tos ašaros išbėgo kokia jas upė nešė kokia srove tekėjo sakei istorija tikra rasti vaistai aklumą jie išgydo receptas dievas meilė ir vanduo o formulės tikslios nežino niekas vadinasi vaistai Korano tikiu tavim vaistai yra štai priglaudžiu akis prie tavo skruostų štai ašarų jau nebėra
o kokia upe jos teka – nežinia
ąžuolinės sūpynės, kai kojom nesieki žemės, drumzlina bala, pilna rausvų sliekų, - pašonėj namų šešėliai, šviesa atsispindi žolėj, –
po balkonu geriausia slėptuvė –
priglusdavau prie dėžių ir matydavau kraštelį miesto, laidais kylančio į debesis, pasiekiamus žemėtu delnu, o draugai ieškodavo, šaukdami pravarde, kurios neprisimenu, tiksliau, nenoriu prisiminti, nes gavau, griuvus ant asfalto ir prasiskėlus lūpą – it paikas kiškis, o draugai vis ieškodavo, sukdavo ratus aplink ir sukdavo, kildavo vėjas, – štai, įtrauks į patį sūkurį, šviesa įžūliai liejos akyse, maniau, paskęsiu, bet ne – -
neatsargus trept, kai bėgau prisitukint – - ir nebėr daugiau vilkelio, kurį turėjau, kai buvau šešerių
ir sėdėjau taip vakarą visą ant palangės (patogesnės neturi niekas ir skaitymui ir nagų lakavimui tinka ir tau pamojuoti) ir žinojau nieks nesakė bet žinojau senolių išmintis akies obuolio kamputy lyg kirmėlė įsigraužė tik tu lango nedaryk vaikeli tik tu nedaryk vėjas plaukuos įsisuks o tada tai bus o tada tai bus
sinagoga tuščia praėjau pro šalį ant šaligatvio šalia miesto karšty šildos katės juodos kačiukus maitina škac per kelią man nebėkit
sinagogos pavėsy kniaukimas vartai uždari žolė nešienauta šimtą gal metų o gal dar daugiau
va tokią tai žolę senelis dalgiu šienavęs liepdavęs man mauti šalin kad neįpjautų nepamatęs kad nesužeistų manęs šienaudavęs be garso kniaukimas tik girdėdavos klausdavau seneli ar girdi čia tie kačiukai kuriuos nuskandinai kurių kapus dabar šienauji
išėjo į darbą palikęs man lovą odekolono kvapą ant pirštų galiukų laukimą visada liūdžiu kai išeina kai išeina negaliu miegot praeitis tada lanko užgula kūną apkloto sunkumu ir kaip tada nurimti už lango kol nepragys gaidžiai ir kaip tada užmigti už lango aušra kol nepakils
ir dabar štai siaučia pūgos šalta sniegai kai užpustys duris kaip tada reikės pareiti užpustytas duris atrakinti miegosiu po apklotais devyniais kai belsis negirdėsiu dusins
auksinio raktelio reikės ieškoti sakau kai į darbą lydžiu auksinio raktelio reikės ieškoti gerai pailsėki surasim prižadu išeinu
