Kalėdos toli nuo namų
SHANNON P. MEEHAN
Shannonas P. Meehanas penkiolika karinės tarnybos mėnesių praleido Viduriniuosiuose Rytuose. Užaugęs nedideliame Pensilvanijos miestelyje, mokykloje buvęs perspektyvus imtynininkas, apsisprendė studijuoti karo mokslus. Karinė tarnyba buvo palikusi ryškų pėdsaką jo tėvo, senelių iš abiejų pusių ir daugelio kitų giminės vyrų gyvenime. Sh. P. Meehanas, baigęs Virdžinijos karo institutą, giminėje tapo pirmuoju karininku. Nuo 2006 m. spalio leitenantas Sh. P. Meehanas vadovavo tankų būriui Irake. 2007 m. rugsėjį buvo sunkiai sužeistas. 2009 m. rudenį JAV išleistoje memuarų knygoje „Svarbiau už pareigą“ dalijamasi autentiškais karo išgyvenimais.
Kai buvau mažas ir vakarų Pensilvanijos pūgos per visą valstiją nušniokšdavo į rytus ir prie Filadelfijos supustydavo didelius baltus kalnus, vakarais išeidavau į lauką ir žiūrėdavau, kaip baltos lemputės, kurias tėvas būdavo nutiesęs per mūsų stogą, apšviečia mirgantį nakties orą. Atėjus šventėms, jis visada pasirūpindavo lemputėmis. Nutiesdavo jas – visada baltas, visada paprastas – palei stogo kraštą. Taip pat pakabindavo jas ir ant Kalėdų eglutės, užkišdamas visą daugybę giliai po šakomis taip, kad medis švytėdavo iš vidaus, tarsi ten žėrėtų didelė tyra ugnis, pasirengusi jį praryti ir išplisti taip, tarsi mūsų namuose gimtų nauja žvaigždė.
Nieko kito visus metus nelaukdavau taip, kaip Kalėdų. Mūsų Kalėdos buvo iš tų idiliškųjų, kai šeima susirenka draugėn, kalbasi, bendrauja, ir šiandien netgi stengdamasis vargiai galiu prisiminti, kad anuo metu būtų pasitaikę kokių nemalonių jausmų ar aštrių žodžių. Prisimenu vien šilumą. Drauge su seserimi Erin, kuri buvo vyresnė, bet apimta ne mažesnio jaudulio, ir broliu Patricku nubusdavom anksti ir nuslinkdavom į tėvų kambarį. Ten kurį laiką pabūdavom jų lovoje kalbėdamiesi, iš pradžių prislopintais balsais, o paskui nebetverdami juoku, kol tėvai nubusdavo ir iš lėto imdavo sukiotis bei verstis mėgindami surasti vietelę atsisėsti tarp susipynusių į kamuolį visų mūsų kūnų. Galiausiai visi drauge nulipdavom laiptais į šeimos svetainę, tėvas įjungdavo vaizdo kamerą ir filmuodavo, tarsi norėdamas mūsų akyse netyčia pagauti Kalėdų Senelio atvaizdą. Mama tuoj skubėdavo į virtuvę ir mums visiems paruošdavo karšto šokolado, tada gurkšnodami ir juokdamiesi visi išvyniodavom didžiuosius metų laimikius.
Tėvai veikiausiai taupydavo ne vieną mėnesį. Visada gaudavom dovanas, kurių norėdavom, ir žinojom, kad iš anksto neplanavę tėvai nebūtų galėję jų įpirkti. Mamos veide žydėdavo šypsena, ji prisimindavo praėjusius metus sustiprindama mūsų visų prisiminimus ir šeimos bendrumo jausmą. Visi dalindavomės prisiminimais. Visi prisimindavome. Turėjome bendrą šeimos istoriją. Tiek mano brolis, tiek sesuo, tiek aš aiškiai supratome, kad dalis mūsų istorijos – aukojimasis.
Taip pasijutau per Kalėdas nubudęs Irake. Eglutės švieselės tebemirgėjo, aš tebegulėjau ant šono. Kairę ranką buvau prispaudęs po savimi, ji buvo nutirpusi ir dilgčiojo. Turbūt visą naktį miegojau nejudėdamas. Apsiverčiau ant nugaros ir įsistebeilijau į lubas. Pro langą smelkėsi šviesa, bet vis dar galėjau įžiūrėti, kaip Kalėdų eglutės lempučių spalvos nušviečia šešėlius kambario kampe, kurio nepasiekė dienos šviesa. Turėjau nuspręsti, ką daryti. Po eglute gulėjo gausybė mano šeimos atsiųstų dovanų. Nežinojau, ką su jomis daryti. Bandžiau įsivaizduoti, ką mano šeima turėjo paaukoti, kad jas atsiųstų: tėvai taupė pinigus, AJ kruopščiai rinko kiekvieną dovaną ir leido pinigus, kurie būtų galėję palengvinti jos pačios gyvenimą. Tačiau iš tiesų apie tai negalėjau galvoti. Galėjau galvoti tik apie tai, kas nutiko praeitą dieną. Tik apie Boschą.
Smurtas mūsų regione buvo išaugęs, vis dažniau susidurdavome su priešu, tačiau Boscho žūtis pabrėžė, kad veikėme iš esmės nekontroliuojamame rajone. Boscho mirtis buvo tarsi pavyzdys. Jis žuvo toli nuo pagrindinio kovos veiksmų rajono. Jis žuvo pasaloje, tiesiog pildamasis degalus.
Tiksliai nežinojome, kas mus kasdien puldinėjo. Priešas nevilkėjo uniformos, neturėjo vienodų ginklų, nepasirodydavo kovinėmis mašinomis. Nesusidurdavome su tipiška kariuomenės taktika, kuri būtų būdinga formaliai išmokytai kariuomenei. Mus puldinėjo kovotojai, kurie pasinaudodavo bet kuo, kad tik padarytų mums žalos. Tiesiog ne visada galėjome žinoti, kas jie tokie. Žinojom, ar esame sunitų, ar šiitų rajone, kartais iš jų naudojamų ginklų galėjome suprasti, kuri grupuotė tuos kovotojus verbuoja ir aprūpina. Turėdami patikimų žvalgybos duomenų, tiksliai žinojome, kas mūsų priešas, tačiau kasdien galėjo tekti susikauti su žmonėmis, kurie buvo bevardžiai, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau pavojingi. Al Kaida stiprėjo pamažu įgydama vis daugiau valdžios, ypač pietinėje Dijaloje, todėl beveik visos mūsų užduotys buvo potencialūs mūšiai. Susidūrimas su savadarbiais sprogmenimis buvo tikėtinas. Tai buvo įprasta kasdienybė. Tiesiogiai su priešu susidurdavome ne kasdien, tačiau susidūrimų daugėjo ir jie buvo vis smarkesni. Vis daugiau vietinių gyventojų būdavo suviliojami al Kaidos, kuri žadėjo darbą ir atlyginimą. Nemanėme, kad jie visi tikrai tikėjo šiuo reikalu. Kai kurie – taip. Galbūt netgi daugelis buvo su tuo vienaip ar kitaip susiję, tačiau tarp jų visada pasitaikydavo tokių, kurie buvo tiesiog į neviltį puolę jaunuoliai, iš tiesų dar vaikai, tiesiog ieškantys, kaip jiems gyventi šalyje, kurios išlaisvinti mes buvome atvykę. Štai su tokiais žmonėmis kovojome – ir su tikrai tikinčiais tuo, ką daro, ir su atsidūrusiais beviltiškoje padėtyje. Štai tokie vyrai ir berniukai nukovė Boschą.
Mane vėl prislėgė mintis, kaip žinia apie mirtį užklupo jo šeimą. Kalėdos regėjosi visai tolimos, tačiau gulėti lovoje darėsi nepatogu ir aš apsiverčiau. Nužvelgiau kambarį ir įsiklausiau į greta CHU1 dūzgiančio visureigio variklio keliamus virpesius. Girdėjau, kaip kažkas kažkam šūktelėjo, kad reikia pagalbos į autoparką nunešti ekipuotę. Visą dieną vartytis lovoje nenorėjau, nors ir nežinojau, ar kaip nors švęsiu Kalėdas. Mano mintys nuklydo nuo pastarųjų dienų įvykių, ėmiau galvoti apie vieną dalyką, kuris galėjo mane priversti pakelti užpakalį nuo lovos. Kava. Kiekvienas karys ją gėrė galonais, kiekvienas iš mūsų laikė ją geriausiu draugu, o sunkesnėmis dienomis – neblogu skystu kokainu2. AJ atsiuntė man ypatingos saldžios pipirmėčių skonio šventinės kavos, tad, nors šventės atžvilgiu buvau nusiteikęs dviprasmiškai, tysodamas lovoje ėmiau galvoti, kad reikėtų jos paragauti. Mąsčiau apie skonį, apie karštį, apie rytinį mano susigalvotą ritualą, galiausiai nuleidau kojas nuo lovos ir nuėjau išsivirti kavos.
Sigginsas jau buvo išvykęs į dienos užduotį. Karas švenčių nepaisė. Mūsų vadas mano būriui buvo suteikęs laisvadienį, nes per pastarąsias dienas mums teko daug pasidarbuoti, o ypač už tai, kad pasilikome padėti įklimpusiam tankui, kitaip Kalėdas ir mes būtume praleidę patruliuodami po savo teritoriją. Džiaugiausi, kad gavome poilsio, bet dar labiau dėl to, kad turėjau galimybę pabūti vienas ir pagalvoti apie tai, kur esu.
Į karą vykau trokšdamas save išmėginti, pasimokyti. Buvau ką tik baigęs Virdžinijos karo institutą, kuriame šeimos įdiegti garbės ir aukojimosi idealai buvo dar labiau sustiprinti ir sutvirtinti. Su tais idealais atėjau į kariuomenę, o kai pagaliau man buvo suteiktas karininko laipsnis, po kelis mėnesius trukusių pastangų, kad medikai patvirtintų, jog imtynėse patirtos traumos tarnybai nesutrukdys, norėjau įrodyti esąs to vertas.
Norėjau, kad vyrai manęs klausytų ne vien dėl mano laipsnio. Norėjau, kad mane gerbtų. Norėjau, kad jie tikėtų, jog sugebėsiu priimti teisingus sprendimus tiek dėl viso būrio, tiek dėl kiekvieno iš jų. Norėjau, kad jie visi tikėtų, jog, kiek tik leis mūsų užduotis ir tikslai, padarysiu viską, kad jie būtų saugūs. Kai mąsčiau apie tai Kalėdų dieną, prisimindamas savo praeitį ir svajones tapti vadu, pats Boscho mirties faktas bylojo, kad saugumo užtikrinti neįmanoma. Tie vyrai tą dieną nedarė nieko neįprasto. Jie nepažeidė protokolo, nesulaužė jokių pagrindinių taisyklių. Jie dirbo savo darbą ir viską darė teisingai. Bet žmogus vis tiek žuvo. Puikus vyras vis tiek žuvo.
Be abejo, žinojau, kad taip nutinka. Žinojau, kad taip turi nutikti. Kovojome kare, kuriame išsitrina įprastos ribos tarp saugių ir nesaugių zonų. Vis dėlto Boscho mirtis man priminė nerimą keliančią tikrovę, kad iš tikrųjų nė vienas iš mūsų nėra saugus, kad ir kokiomis saugumo iliuzijomis bandytume guostis, ir nė vienas iš mūsų saugumo negalėjo laiduoti nei saviškiams, nei aplinkiniams žmonėms. Gerieji mūsų vyrai žus tiesiog sėdėdami, laukdami ar darydami tai, ką reikia. Nerimavau, ką tai gali reikšti mums, mano vyrams, ir svarsčiau, ką tai reiškė Irako žmonėms. Kokia daugybė gerų vyrų ir moterų, žaidžiančių vaikų žus tiesiog darydami tai, ką turėjo daryti, darydami tai, kas būtina, gyvenant karo apimtoje šalyje?
Viso to akivaizdoje mano šeimos aukojimasis visus tuos metus atrodė juokingai menkas, tačiau dėl to jį vertinau nė kiek ne mažiau. Iš tiesų žavėjausi juo netgi po to, ką patyriau šioje naujoje vietoje ir pajutau savyje. Vis dėlto kontrastas buvo išties ryškus, todėl žingsniuodamas apie savo CHU Kalėdų dieną ir galvodamas apie Boschą ir namus žinojau, kad karas mane jau pakeitė. Jis jau buvo privertęs mane jaustis mažesnį, ir miniatiūrinė Kalėdų eglutė, apšviečianti mano nykų kambarį, atrodė tarsi blankus priminimas namų ir visos vilties apie garbingą gyvenimą, kokį vaizdavausi.
Nežinau, kaip dauguma mano vyrų praleido laisvadienį. Nežinau, kurie iš jų miegojo, sapnuodami namus, ar apverkė Boscho mirtį. Nežinau, kurie iš jų šventė Kalėdas, jei tik apskritai jas šventė. Kai kuriuos iš jų sutikau valgio metu, tada šnektelėjom, kad, nors ir kiek pastangų įdėjo valgyklos personalas, Kalėdų vakarienė priešakinės operacijų bazės „Karo žirgas“ valgykloje neatrodė niekuo ypatinga. Kaip ir Padėkos dieną, valgomasis buvo papuoštas spalvingomis juostomis ir kitomis dekoracijomis, stalai užkloti staltiesėmis, tačiau, kitaip nei tada, nė vieno iš mūsų tai dabar pernelyg nenudžiugino. Deboe visą laiką buvo nuleidęs galvą ir dėmesį sutelkęs į savo lėkštę. Duvallis minutėlę pasidairė aplink ir sumurmėjo kažką apie šaltį. Robertsas užsiėmė savo reikalais, o aš, dairydamasis po patalpą, mąsčiau apie tai, kaip netikėtai mus buvo užklupusi Padėkos diena. Tada buvome nustebinti papuošalų ir linksmybių. Tačiau dabar visi buvome išvargę, visi buvome susisiekę su savo šeimomis ir dabar jautėme mus skiriantį nuotolį, todėl nei girliandos, nei muzika negalėjo priversti mūsų pasijusti puikiai.
AJ šventė Kalėdas su mudviejų šeimomis stengdamasi palaikyti tarpusavio ryšius. Prieš metus mudu abu pasidalijome vienas kito kalėdiniais papročiais. AJ laikėsi panašių švenčių tradicijų kaip ir mano šeima. Ji drauge su savo seserimis Brie, Kate ir Leah susirinkdavo tėvų namuose, jų tėvas išsitraukdavo vaizdo kamerą, o mama vadovaudavo dovanėlių išpakavimui. Dovanas jie išvyniodavo vieną po kitos, o jas išvyniojantysis sėdėdavo ypatingoje kėdėje, kuri prikaustydavo visų dėmesį. Tais metais, praėjus vos kelioms dienoms po mūsų vestuvių ir likus vos keliems mėnesiams iki mano išvykimo į misiją, mudu su AJ mėgavomės mūsų šeimų artumu ir mėginome įsivaizduoti, kokia bus mūsų ateitis, žinodami, kad per kitas Kalėdas veikiausiai būsiu Irake. Nė vienas nežinojome, ko iš tiesų tikėtis. Nė vienas iš mūsų, ypač AJ, negalvojome pajusią praradimą. AJ stipri. Ji tvirtai laikėsi dabarties ir jausmingi nežinomos ateities vaizdiniai jai mažai rūpėjo. Ji pernelyg savarankiška, kad rūpintųsi tokiais dalykais. Pernelyg pragmatiška ir pernelyg atsargi, kad leistųsi apimama baisios nežinomybės, ką reiškia būti kario žmona.
Taigi ji šventė Kalėdas su mudviejų namiškiais, tačiau labai stengėsi atsiųsti Kalėdas ir man. Ji atsiuntė kalnus dovanų ir, kai pagaliau kiek atsitraukiau nuo CHU, pagalvojau, kiek ji įdėjo pastangų ir jėgų, tada grįžau į vidų išvynioti dovanų. Paruošiau vaizdo kamerą, norėjau viską nufilmuoti ir parodyti jai ir kitiems šeimos nariams, kiek daug jų dosnumas man reiškia. Daugiau nei valandą iš lėto ir atidžiai vyniojau kiekvieną dovaną. Knygos apie kinematografiją ir filmus, kompaktinės plokštelės, futbolo kamuolys su „Notre Dame“ puolėjo Brady Quinno autografu, kurį man gavo AJ, ir visokie mažmožiai, kurie turėjo atitraukti mano mintis nuo karo, kaupėsi ant mano stalo, grindų ir lovos, tarp kalnų vyniojamojo popieriaus ir kaspinų. Klausiausi AJ atsiųstos kalėdinės muzikos kartkartėmis paniūniuodamas. Kaskart išvyniojęs dovanėlę pasigėrėdavau ja, pavartydavau rankose ir iškeldavau priešais kamerą šiltai dėkodamas ją dovanojusiajam. Nusijuokiau išpakavęs Gwen Stefani kompaktinę plokštelę, kurioje skamba tikrai ne pati vyriškiausia ir kareiviškiausia muzika, ir pasakiau AJ, kad norėčiau būti namie su mudviejų artimaisiais. Kai pakilęs išjungti kameros pažvelgiau į eglutę ir visas dovanas, atrodė, kad Irakas yra kažkur toli. Mane aplankė Kalėdos ir aš pamiršau, tegu ir labai trumpai, kad esu ne namie, ne su šeima.
Per pastaruosius metus man teko kraustytis iš namų Filadelfijoje į mokymus Fort Nokse Kentukio valstijoje ir Fort Hude Teksase, kur prisidėjau prie kuopos, su kuria turėjau išvykti kariauti. Po ilgo, devynis mėnesius trukusio medaus mėnesio su AJ, kai pervažiavę visą šalį galiausiai įsikūrėme Teksase, aš išvykau į karą. Dabar šaltą dieną Irake galėjau prisiminti namų šilumą ir vieną priežasčių, kodėl norėjau gerai pasirodyti. Norėjau, kad didžiuotųsi ne tik mano kuopos vyrai. Norėjau, kad didžiuotųsi mano šeima. Norėjau, kad tėvas išvystų mane turint dalelę tos garbės, kurios ieškodamas jis leidosi į savo karą, ir norėjau, kad mama išvystų mane turint kario stiprybės ir savarankiškumo. Norėjau, kad AJ išvystų tą jėgą ir pasiryžimą padėti pakeisti šalį, pagelbėti, kaip buvome įsitikinę, ilgai kentėjusiems žmonėms ištverti ir nugalėti. Galbūt šios paskatos buvo kiek savanaudiškos. Aš pats troškau tapti vadu, troškau palikti žymę, kad ir kokią mažą, tačiau vyliausi, kad šios paskatos vis tiek buvo teigiamos, kad tai nebuvo vien rūpinimasis savimi. Norėjau įkūnyti tą aukojimąsi, kurį man diegė šeima, o koledžas ir Virdžinijos karo institutas sustiprino, tačiau žinojau, kad esama tam tikrų ribų. Žinojau – kad ir kiek vertinčiau aukojimosi idėją, nenorėjau tapti kariu, kuris visiems laikams apleido šeimą ir po savęs paliko vien žinią apie žūtį.
Kalėdų diena virto Kalėdų vakaru, po vakarienės valgykloje vaikštinėjau po „Karo žirgą“ pakeliui į savo CHU padarydamas gerą lankstą. Ėjau palei HESCO3 krepšius ir žiūrėjau, kaip iš patruliavimo grįžtantys visureigiai skuba į autoparką. Žiūrėjau į grupeles vyrų, kurie pavalgę žingsniavo į savo priekabas juokdamiesi ir juokaudami. Priėjau nedidelę aukštumą ir nuo jos pažvelgiau į priešais mane kitapus krepšių ir vielų užtvarų plytinčią Dijalos provinciją. Naktis buvo šalta, bazėje buvo tamsu, o apačioje mačiau išsibarsčiusias netoliese dunksančių kaimų likučių šviesas. Svarsčiau, kaip sekasi tuose mus supančiuose namuose gyvenančioms šeimoms. Kalėdų čia nebuvo. Buvo tik dar viena karo naktis ir tiek jų, tiek mūsų gyvenimas tiesiog slinko po šaltomis žiemos žvaigždėmis. Rytoj mes vėl patruliuosime ir kasdien vis labiau tolsime nuo Kalėdų, vis labiau nuo tos netekties, kuri pažymėjo mūsų pirmąją šventę Irake. Paskutinį kartą nužvelgiau kraštovaizdį, ieškodamas ko nors raminamo, kad toji netektis pradingtų. Patekėjo neryškus mėnulis, ir aš įsivaizdavau, kaip provinciją užkloja didžiulis sniego apklotas, užliejantis ją tobula spindinčia baltuma.
Iš: Shannon P. Meehan with Roger Thompson. Beyond Duty. Malden, MA: Polity, 2009 Vertė Kęstutis Pulokas ___
1 Conteinerized Housing Unit – bazės konteineryje įrengtas standartinis gyvenamasis būstas.
2 „Liquid Cocaine“ – alkoholinio kokteilio pavadinimas.
3 Apsauginiai vielos tinklo konteineriai su įdėklais.
