ILZĖ BUTKUTĖ. Eilėraščiai

Lapkritis Rygoje

Porceliano tyla lietuje. Aš prisimenu Rygą.

Tavo švytintį veidą tamsoj ties Akląja gatve.

Šitaip grįžti namo ir supjaustyti kelią po lygiai –

gal per greit, o graudumo delčia mums dabar per lėta,

kad aiškumas įbristų į valandą verkiančio miego.

Šiąnakt Žemę šturmavo nekalbūs nuogi angelai.

Jie dalins porceliano tylas – net ir tiems, kam atlėgo.

Pilkas gedulo vaikas man seka iš paskos – matei?

Basas lūkestis stypso ir laukia, ir meldžia griuvėsių,

kad jų plaučiuose lyg alveolėj dar būtų erdvės.

Kai tave jie suras ir išneš, aš turbūt nežiūrėsiu.

Pilkas gedulo vaikas greičiausiai taip pat nežiūrės.

Jis tik vaikščios pavymui tiek metų, kiek sykį sulygai

žaisti žmogų ir žaisti laimingai šiam Hanzos mieste.

Savo šilumą tau aš lyg akmenį padedu Rygai.

Grindiny jis praeiviams primins apie mano tave.

Raganų įlanka

ar pameni – juokėmės ten medumi susilaistę
kur juodos lelijos sutemusios lipa į krantą
ir žaidžia slėpynių – o slėptis vis tiek neįpranta
kol raganos mylisi naktį po šiaurės pašvaiste

prisimeni – ten nesiliaudavo snigt meteorais
kol pievoj pražysdavo kerinčios fosforo gėlės
tu klausei manęs – netikėtai tarp jų atsikėlęs
- kada mus dievybės suspėjo sunešti į korį

į švytintį korį iš jausmo kad niekad nemirsim
į kvepiantį svyrančio sapno simetrijos guolį -
iš puolusio angelo rankų taip tykiai nupuolu
spėliodama kuo tu pasiekdamas žemę atvirsi

o laukusios tavo gimimo čia verkė gyvatėm
jų priverkė pilnus akivarus ir kupiną skreitą
pavargusiai giriai – ir ji negalėjo paeiti
giria užsimerkė ir tiek mes ją tąsyk tematėm

tikriausiai nepameni ryto – kai bridom per liūną
virš mūsų sūpavosi paukščiais nuauksintos šakos
girdėjom – kažkas mums už nugarų juokias ir sako
- tylos – nepažadinkit jų – jų iš tikro nebūna